IšeinuII

Užmerkiu akis, žengiu į lauką. Jei būčiau gyvas, giliai įkvėpčiau. Saule, aš ateinu... Kažkas trenkiasi man į pilvą, nustumia ant žemės. Man dar nespėjus atsimerkti, pajuntu kaip mane užkloja dideliu storu audiniu, tad atmerkęs akis matau blyškią šviesą, užuodžiu keistą neitin malonų kvapą. Pamėginu nusimesti apklotą, bet mane sulaiko stiprios tvirtos, lyg akmuo rankos. Jų savininkas sugriebia mane už riešų ir tempia atgal į pastatą. Muistausi, spardau apklotą, tačiau tik dar labiau įsipainioju. Pajuntu, jog esu pastato viduje, girdžiu, kaip pagrobėjas uždaro sukrypusias duris. Numetu apklotą, tankiai mirksiu, kol priprantu prie tvyrančios prieblandos. Akimis susirandu mane pagrobusį asmenį. Negali būti, jog tai jis. Na taip, pasenęs, bet neabejotinai Mokytojas.
-Kelsiesi, ar miegot čia ruošiesi? – jis stengiasi, kad skambėtų piktai, bet aš atpažįstu tramdomą šypseną.
- M-m-mokytojau. Ką čia veiki?  Kaip atsiradai? – klausiu virpančiu balsu.
- Treniruojuos. Amerikietišką futbolą žaisiu, tai ant tavęs parvertimus mokaus. – kalba piktai, bet matau jog akys juokiasi. – O atsiradau visai paprastai, va šitom pačiūžom – rodo snieguotus aulinukus. – Velniškai gerai slysta.
- Aš rimtai. Kaip žinojai, kur aš ir ką ketinu daryt?
- O ką tu ten darei? – vaidina nustebusį.
- Mokytojau, prašau, surimtėk. Kaip mane radai?
- Aš telepataaaaaaaaaaas – išdainuoja vaidindamas transą. Kartais aš jį dievinu, o kartais noriu nudėt. - Kiekvienas mokytojas turi ryšį su mokiniais ir žino, kas kada vyksta. Taip mes prižiūrim, kad jūs košės neprisivirtumėt. Taigi be mano žinios tu į soliariumą neisi.
- Leisk man viską baigti. Aš taip nebegaliu. Esu ir fiziškai ir dvasiškai miręs.
- Ei, numirėli, kelk užpakalį. Po dešimties minučių būsi benamis, netik miręs. – dvasios balsas vėl priverčia mane kruptelti – Buldozeris jau beveik čia.
Ot mėšlas, buvau visai pamiršęs, jog mano namai paskutines minutes skaičiuoja. Kokio velnio jie tokie ankstyvi, dirba vos saulei patekėjus. Abu su Mokytoju pašokame:
- Pro kur čia galim išeit? – dairosi po griuvėsius.
- Pro šitas duris arba pro langus, bet neišdegs, nes lauke saulė. – mintys veja viena kitą, viduje po truputi kyla panika. Mes įstrigom, mus užgrius pastatas arba sudegins saulė.
- Turi striukę su gobtuvu ir pirštines? – Mokytojas maunasi storas slidininko pirštines.
- Ne, nei to nei to. – atsakau sekundę pamąstęs iš baimės virpančiu balsu. Bijau ne dėl savęs, vistiek ketinau mirti, bet Mokytojas... Liuciferio Didybe, ką aš pridirbau.
- Tai tu asilas, - konstatuoja Manesteras ramiu balsu. – Kokiu būdu  tuomet būni lauke?
- Kaip tai kokiu? Paprastu, naktį slėptis juk nereikia.
- Tu du asilai. Sėdi, kaip koks aptrunijęs senis visą dieną? O aš maniau, kad tave bent ko nors išmokiau.
Pasigirsta stiprus smūgis, pastatas sudreba, krenta tinkas. Buldozeris pradėjo darbą.
- Še, apsisuk šituo ir eik su manim. – meta man apklotą. - Greičiau, Vardan Liuciferio.
- Pala, aš tuoj. – Bėgu į viršų. Pakeliui spėju išgirsti keletą riebių keiksmų užsienio kalbomis. Užbėgęs paskubomis ieškau krepšio, į jį metu varganus man priklausančius daiktus. Kas kelias sekundes dairaus ar niekur neprispausta Kysa. Radęs džemperį su gobtuvu jį rengiuosi, užsimetu krepšį ant peties ir iš antro aukšto per turėklą nušoku į pirmąjį. Mokytojas nekantriai laukia trepsėdamas prie lango ir riebiai keikiasi kaskart buldozeriui palietus pastatą. Pamatęs mane vikriai iššoka pro langą ir beveik ištraukia mane. Abu ristele bėgame link artimiausios gatvės. Visą laiką žiūriu sau į kojas, bijodamas būti apakintas šviesos. Rankas laikau džemperio rankovėse ir iš šono turbūt atrodau sustiręs. Kelias minutes einame tylėdami. Nustembu kai Mokytojas pasuka į vieną iš daugiabučių. Lipame į trečia aukštą, jis lyg niekur nieko meistriškai atrakina vieno buto duris, eina vidun.
- Ką darai? – klausiu pašnibždomis, dairausi po koridorių.
-  Laužiuosi į butą. O panašu, kad raktus pamečiau?
- Mus ras. – šnibždu.
- Niekas dar dvi savaites mūsų neras. Buto savininkai užsienyje, atostogauja. – Jis rengiasi striukę, aunasi batus. – Tad kol kas pagyvensim čia.
- Iš kur žinai? – seku jo pavyzdžiu vis dar nepatikliai dairydamasis po butą.
- Perskaičiau kiemsargės mintis. Ji jų kaimynė ir jie sakė, kad jų nebus. Ji nepatenkinta, nes jie nevalys laiptinės. – Nusimeta visus rūbus, atsidaro baltas duris, lipa į dušo kabiną. Tau teks palaukt, aš labiau nuvargęs nei tu, tad prausiuosi pirmas.
Stoviu ir stebiu savo Mokytoją. Toks senas, toks išmintingas ir toks kupinas jėgų. Kaip jis sugeba nekvankštelti? Kas jį varo į priekį? Kodėl jis išgelbėjo mane?
Mano mintis nutraukia braižomo stiklo garsas. Įeinu į miegamąjį. Garsas sklinda iš balkono.
- Arisai, katę įleisk – iš dušo rikteli Mokytojas. Tada pamatau Kysą už stiklinių balkono durų. Nuėjęs atrakinu duris, įleidžiu savo draugę. Ji iškart ima trintis man apie kojas, garsiai ir įkyriai miaukia. Atsisėdu ant lovos krašto, ji okupuoja mano kelius. Tuoj pat gaunu akupunktūros seansą kojoms. Glostau mylimą katę, galvodamas apie viską, kas įvyko. Po truputį apsunksta vokai, mintys pasidaro lėtos. Nepajuntu kaip po truputi lošiuosi atgal, kol nugara paliečia minkštą lovą. Katę glosčiusi ranka nusvyra. Nepatenkinta Kysa sumiaukia, bet negavusi dėmesio susirango ant kojų ir užmiega.