vėl apie dievą

Kartą dievas ir velnias sėdėjo danguje. Jie barstė ant žemės kas cukrų, kas druską, bei ginčijosi ko reikia daugiau berti. Tądien abu atsinešė po du maišus. Velnias žinoma dar iki pietų išbarstė visą druską, po to sau strikinėjo aplink, gulėjo, vartaliojosi ir visaip nuobodžiavo. Staiga pamatė, kad cukrus į vakarą, kurį saikingai barstė dievas, padarė žmones laimingus. „Dabar jie laimingai šnekučiuojasi, net ko gero sapnuos visokius gražius sapnus, -samprotavo velnias“. Jam bežiūrint pasidarė taip graudu, kad tas pradėjo verkti. Velnio ašaros buvo sūrios, todėl apkartino žmonėms vakarą. Jis nudžiugo, nusprendė kas dieną sau čia ašaroti. Tačiau jo nelaimei kai tik žmonės pasidaro nelaimingi, tas pradeda taip džiaugtis, kad visi vėl tampa laimingi. Tuo tarpu dievas viską daro protingai. Jis beria saikingai ir tinkamiausiu metu. Jo atsakomybė, valia padeda jam tramdytis, matant liūdinčius žmones. Taip jis sukaupė dideles cukraus atsargas. Didėja jos toliau...
Dievo planas- sukaupti milžiniškas atsargas, o lemtingą dieną visą cukrų išberti vienu sykiu. Tada, matyt, velnias matydamas laimingus žmones iš sielvarto numirs. Jo ašaros nebe padės...

Atsakingas ir doras, valingas žmogus, kuris kitiems daro gerą, tuo džiaugsis ir visada pasieks savo tikslą.

Nedoras žmogus, kuris negali tramdyti savęs, kuris darys kitiems blogą, ilgai tuo nesidžiaugs.