Rašyk
Eilės (72403)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10376)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





begemotas_ begemotas_

Įspaudas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: Sutemų Sesuo


Vasara skęsta dulksinčio lietaus monotonijoj, pratisas vandens šniokštimas drumsčia susigūžusią ryto tylą. Už lango apsunkusių vyšnių  šakos su neprinokusiom uogom, guli ant žemės, slepia žvirblius. Palinkstu arčiau stiklo, iš vagoto smulkiais lietaus lašais. Gatve eina permirkęs žmogysta, šnekasi su savimi. Netikėtai stabteli, pažvelgia į mano langą, plekšteli delnais sau per krūtinę, šlaunis ir  apsisukęs ant kulno nueina. Pabaidyti žvirbliai pakyla, apsukę ratą vėl sutupia į vyšnias.
Doroju žuvį. Nuskutu žvynus, išskrodžiu, traiškydama peiliu švelnius audinius nupjaunu galvą. Slidus kūnas bando pasprukti. Nuo stalo krašto kraujas raudona virvele kapsi į besiplečiančią balutę. Perbraukiu ašmenimis per pelekus, draskančius rankas, atšipęs peilis nuslysta.
Išeinu į prieangį, sėduosi ant slenksčio, šalia plokščio akmens su giliu pėdos įspaudu. Nuvalau lipnius ašmenis į megztinio rankogalį, galandu peilio geležtę į  akmens paviršių, iš vagotą baltomis gijomis. Aižus garsas užgožia lietaus šnaresį, prikelia apsnūdusius žvirblius. Paukščiai vienas paskui kitą kaišioja galvas iš tankių lapų. Atsistoju. Viena koja užlipu ant akmens. Kambarinė šlepetė sugeria drungną vandenį.
– Ieškau darbo, – balsas priverčia atsisukti.
Prie sukrypusių medinių vartelių stovi tas pats žmogus prieš akimirką ėjęs gatve. Švelniam veido ovale gilios akys maldaujamai žvelgia į mane. Pelenų spalvos drabužiai susilieję su apniūkusiu oru. Priglaudžiu prie šlaunies peilį.
– Jei moki padaryti lovą, tai užeik. – tarsteliu nepažįstamajam.
– Moku dirbti su metalu, – ištaria jis glamžydamas rankoje nepridegtą cigaretę.
Vyras ryžtingai įeina į kiemą, nusiima kuprinę, ištraukia daugybę man nesuprantamos paskirties įrankių ir raudonų vamzdelių ryšulį.
– Metalo turiu nedaug, gal rasiu besimėtančio? – taria eidamas malkinės link.
Nužvelgiu nueinančio nugarą su išsišovusiais mentikauliais ir plačius kampuotus pečius vos svyruojančius į šalis. Švelniai perbraukiu pirštais sau per lūpas, nevalingai šypteliu ir nuleidusi akis grįžtu į namus. Baigiu pjaustyti lydeką. Kepu nekantriai vartydama, nukeliu nuo ugnies apskrudusius, garuojančius gabalėlius ir užvožiu dubenėliu, kad neatauštų. Pašluoste kruopščiai nuvalau stalą, galuose padedu po lėkštę su šakute. Dubenį su likusiom keturiom gyvom lydekom, nupirktom iš žvejo, uždengiu rankšluosčiu.  Jis kiekvieną vidurvasarį grįždamas nuo ežero, man atneša tik ką sugautos žuvies.
Dairausi po virtuvės kampus, nerasdama kur padėti rankų, gniaužau ilgus pirštus su iškrypusiais sąnariais. Dulksna baigėsi. Pakelės vyšnios užstoja vidudienio saulę ir meta į virtuvę šešėlius, slystančius mano gelsvu veidu. Jos tarsi siena skiria kiemą nuo praeivių žvilgsnių. Vieną ankstyvą pavasarį, prieš daugybe metų, vyšnias pasodino mano vyras. Jos prigijo ir sužydo, kiemą apgaubė svaigus kvapai. Jis juokavo, kad tai prisipažinimas man meile, nors nebuvo žvaigždėto dangaus, bet yra vyšnios ir vis pureno žemę po gležnais krūmais. Vyšnioms nužydėjus jo kojos grimzdo į purią žemę, kūnas lenkėsi virsdamas pilkšva kupra.  Suklupęs bandė rankomis atsispirti, bet žolė peraugo jo delnus. Atbėgusi radau tik  akmenį su įspausta pėda. Parsinešiau jį prie namo slenksčio. Nuo tada vyšnios neauga į viršų, tik kerojasi į šonus.
Išgirdusi aižius garsus išbėgu į lauką. Akmuo tapęs priekalu kibirkščiuoja nuo dūžių. Šalia suneštų gelžgalių guli numesti šlapi marškiniai. Lauže liepsna laižo smalingų kaladžių šonus, šnypščia prisigėrusi drėgmės žievė. Virš ugnies suremti metaliniai strypai įkaitę iki raudonumo. Gėriuosi, kaip mikliai užklydėlis stačiakampį lovos karkasą paguldo ant grakščiai išlinkusių kojų, tuščiavidurėse atkaltėse iš virbų išlankstytus ratus, elipses ir spirales sujungia į ornamentus.
– Turėsi žalvarinę lovą, – tarsteli jis ir akies krašteliu nužvelgia mane.
Vyras delnu nubraukia prakaitą nuo kaktos ir atsisėda ant slenksčio. Gęstančios ugnies atšvaitai šokinėja jo veidu. Ištraukiu iš kišenės tabako maišelį su  sieninio kalendoriaus lapeliais. Praeitos dienos popierėlius visada naudoju rūkymui. Pritūpusi prie akmens sužeriu nuo akmens metalo dulkes ir pelenus, sumaišau su tabaku. Žiupsnį birios masės paberiu ant lapo, susuku, lyžteliu kraštą ir ištiesiu:
– Rūkyk.
– Tokios dar neturėjau, –  jis pavarto cigaretę tarp pirštų ir prisidega.
Klampūs vakaro šešėliai pustomi vėjo klaidžioja po žolę. Vyras baigia rūkyti, atsistoja, stipriomis rankomis pakelia lovą ir neša į namus. Užbėgu priešais, atidarau duris, parodau kambaryje vietą kur pastatyti
Žalvarinė lova, tarsi skeletas, atidengęs savo aštrius kaulus prisišlieja prie sienos. Pakloju patalus, akinančiai baltos standžios paklodės šiugžda rankose. Numetu paskutinę pagalvėlę:
– Einam, pavalgydinsiu prieš miegą.
– Aš nealkanas,  – ištaria, temstančiam kambaryje  apžiūrinėdamas senas
fotografijas užkištas už veidrodžio rėmo.
          Atsisėdęs už stalo, atsilošia į kėdės atkaltę, ištiesia kojas. Jis nežiūri man į veidą, žvilgsniu klaidžioja nuo sienos prie sienos. Įdedu į lėkštę gabalą žuvies ir pastumiu arčiau.
– Nemėgstu žuvies, – jis kaltai nusišypso, gnybia gabalėlį šakute, pakelia prie burnos, vangiai praryja kąsnį.
–  Bet naktimis miegi? – Šypteliu ir nusisuku į juodą lango plokštumą.
– Jei su tavim, – braukia pirštais per peiliu suraižytą stalą, užkabindamas nagais gilius rėžius.
– Eik į lovą, aš tuoj, – sakau nutraukdama nesirišantį pokalbį.
Už nugaros virsteli durys, jis pradingsta kambaryje. Per paliktą plyšį atklysta tylus paklodžių šnarėjimas ir metalinės lovos girgždesys, kol galiausiai garsai nuščiūva.
Nudengiu dubenį. Žalsvam vandenyje, suka ratus keturios lydekos. Susiglaudusios šonais pliaukšteli uodegom, aptaško veidą. Paglostau slidžias nugaras, paliečiu pašiauštus pelekus, įsiklausau į kurtinančią tylą.
– Jau miega, – ištariu lydekom.
Nešina dubeniu su žuvimis įeinu į kambarį. Pastatau nešulį šalia lovos, palinkstu virš giedro veido su pravertom rausvom lūpom ir blyškiais vokais, išraižytais melsvais kapiliarais, slepiančiais trūkčiojančius akių obuolius.
– Atnešiau tau į sapną keturias lydekas, – šnabždu jam į ausį.
Jis nerangiai pasimuisto, atmeta nuo krūtinės sunertas rankas. Iš dubens ištraukiu vieną lydeką ir padedu prie kojų. Suspurda lanksti žuvis, žiopčioja gaudydama orą, tarsi uostų sklindantį aštrų kvapą, prisišliejusi glaustosi prie švelnios miegančiojo odos. Sunerimusi išverčia balstančias akis ir neria į juodą lagūną, atsivėrusią kambario viduryje.
- Ydinga, nepadoru paleisti grobį, –  sakau ir įmerkiu rankas į dubenį.
Žuvys nerimsta, daužosi uodegomis, aštriais dantim gnaibo viena kitai šonus. Traukiu po vieną iš dubens ir guldau ant lovos. Lydekos blykčioja peilio ašmenimis, sminga į miegančiojo kaulų rezginius, pasiekia širdį
Jis nubunda. Markstosi, nepajėgia nuvyti baimės šešėlio iš išsiliejusio mano veido, padūmavusioj kambario erdvėj.
– Ar galiu pasimelsti? – Tyliai ištaria vis dar tikėdamas, kad tai ką mato sapnas.
– Be reikalo negalima, – atsakau.
– Aš su reikalu, – sklinda jo atsakas oru.
Lydeka iškiša galvą iš lagūnos iššoka į viršų. Apsiverčia, suboluoja baltas pilvas kimba svečiui į ranką ir nutempia su savim. Vandens ratilai nurimsta, iš gelmės į paviršių išnyra akmuo su įspausta pėda.
Šlapios grindys lyg paliejus kibirą vandens, kvepia dumbliais. Pastumiu po lova akmenį tarsi svetimkūnį. Pėdoje teliūskuoja vanduo. Pamerkiu pirštus ir nuplaunu slidžias rankas, pataisau sujauktus patalus, perbraukiu delnu per šaltą žalvario lovos kraštą ir išeinu į lauką. Sėduosi ant slenksčio, priešais juodą naktį. Dangaus skliaute išryškėjęs žuvies ženklas leidžiasi į svyrančias vyšnių šakas.

2011-02-04 15:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 20 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-21 16:32
A Puokas
Kelios pastabos dėl neįtikinamų detalių: Žalių malkų lauželyje nei geležies, nei žalvario nepalydysi, tam anglies, žaizdro, dumplių reikia; lydekos kubile ilgai negyvena, bet pusiau pasakinėms gal ir tinka. Juoda lagūna? Gal greičiau akivaras koks su Pinčium? Bendras įspūdis stiprus. Kiek perdėtai aštrus realybės/simbolikos lūžis, pirmoje dalyje tik viena, antroje tik kita. Nėra kūrinio vienovės. Gal įvesti pradžioje kokį lengvą rūkelį akims padumti, o pabaigoje - vieną/kitą realistinę detalę, kad riba tarp čia-ir ten, in/out liktų kiek "išplaukusi"?

Visada,

A.P.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-17 13:11
Ciukcia
man labai patiko :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-15 11:19
Flax
O juk Mylista teisus. Rašykai tikrai, poetinės prozos ir proziškos poezijos (kai prozos tekstą suskaidomas į sutlpelius) rezervatas :).

Ir patarimai plaukti į didžiuosius vandenis nepadės. Čia irgi belieka Mylistai pritarti - žanras pernelyg siauras. Norėtųsi iš Begemoto sulaukti kūrinio su siužetu. Prisijungiu prie geranoriško Mylistos palinkėjimo. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-14 17:11
Atavizmas
Hm. Skaitau ir man prieš akis šmėkščioja tokio kito autoriaus novelės "Lydekai paliepus", "Drebulių guotas" ir dar keletas. Ir tas esamasis laikas...iki skausmo pažįstamas. Ką gi, džiugu, che-che.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-10 12:32
indulgencija
proza, proza, proza
p o e z i j a
rodosi, rodosi, rodosi
siluetas prieš vėją...

PUIKIAI
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-09 17:01
Mylista sutinka su viskuo
Nemažai tekstų, patalpintų prozos skiltyje, man iššaukia tą pačią reakciją - norėtųsi dar vienos skilties rašykuose, kuri vadintųsi "poetinė proza" ar kažkaip panašiai. Yra fantastikos skiltis, kur dedami to žanro prozos kūriniai. "Poetinė proza" - tas žanras nėra apibrėžtas, tikriausiai todėl, kad tai literatūrai nėra pakankamai didelės rinkos. Bet rašykuose tos rūšies kūrinių daug. Manau, kad toje skiltyje kūrinių būtų daugiau, nei fantastikos skiltyje.

Tuos kūrinius sieja labai vaizdinga ir emocinga kalba; metaforų, simbolių, palyginimų gausa; sapnai, reginiai ir haliucinacijos; taip pat įdomios, bet nenuoseklios asociacijos. Taip pat juose paprastai nebūna siužeto, veikėjų poelgiai nemotyvuoti ir nenuspėjami. Pasakotojo poetinis išgyvenimas yra svarbiausia; istorija, intriga - ne taip svarbu.

Geras tokios literatūros pavyzdys  - Donaldo Kajoko "Kazašas".

Šitas tekstas yra taip pat puikus tokios "poetinės prozos" pavyzdys. Vaizdiniai įtaigūs, tarsi labai ryškiame sapne, lydekos suka ratus drumstam vandenyje, ryja miegančius žmones, kraujas varva srovele nuo stalo ... Tikrai puiku.

Rašykuose, kuriuose dominuoja poeziją mėgstantys žmonės, tokie kūriniai yra vertinami ir mėgiami, jie čia randa savo auditoriją.

Man labai norėtųsi, kad žmonės su tuo sugebėjimu vaizdžiai rašyti pasireikštų ir kituose prozos žanruose. Istorinis romanas, detektyvas, meilės istorijos, trileriai ... kažką, ką noriai skaito masinė auditorija.

Ir tai nėra neįmanoma. Geras pavyzdys - Kristinos Sabaliauskaitės "Sival rerum" - vaizdingai parašytas istorinis romanas.

Nepagalvokit, nepeikiu poetinės prozos, su malonumu skaičiau ir šitą tekstą, tik prozos skiltyje norėtųsi šiaip ... prozos. 




Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-07 20:36
Laukinė Obelis
Istorija graži, pasakojimas labai vaizdingas, mistiškas. Bet kalboje radau nemažai kabliukų. Norėtųsi, kad nebūtų. Rimtai padirbėčiau.

Pradžioje viskas labai realistiškai pasakojoma, todėl iš karto pasirodė labai keista, kad atvykėlis taip drąsiai jaučiasi svetimame kieme. Man, kaip skaitytojai, norėtųsi pajusti, kad jis svetimas. Tada būtų kur kas įtikinamiau ir tikriau, ir nauja styga suskambėtų.

Ir už vyšnių užkliuvau. Teksto pradžioje praeivis pažvelgia moteriai tiesiai į veidą. Susidaro įspūdis, kad gatvė/šaligatvis tiesiog už namo sienos. O vėliau rašoma, kad vyšnios "tarsi siena skiria kiemą nuo praeivių žvilgsnių" - jau visai kitas vaizdas, kita situacija. Bent jau man, kuri tiek skaito, tiek rašo vaizdais, tai gana esminis nesutapimas.

"Aižus garsas" - gal "šaižus"?
"Klampūs vakaro šešėliai pustomi vėjo klaidžioja po žolę." - nelogiškai skamba.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-07 14:08
vanigera
Puikus darbas, esu sužavėta,
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-07 10:54
bibliotekininkė
Mistiška, paveiku, sodru. Įtraukė ir nepaleido iki pat pabaigos. Šaunu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-06 17:05
cls
cls
Pritarčiau Ciklono kalavijas paskutinei minčiai ir nuo savęs pridėčiau, kad čia yra kažkas naujo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-05 22:53
led Vacanse
ak leidžiuosi į svyrančių vyšnios šakų meilės guolį su keturiom lydekom...
kaip tu čia gražiai a aaaa
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-05 18:09
OksimO
lietuviškasis magiškas realizmas. Bravo!

(korektūros klaidas gal bus kam ištaisyti... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-05 17:48
Patarnaujantis
Na, jaučiuosi bejėgiškas duoti kažkokių esminių patarimų. Gerai patariama, kad užteks čia žaisti rašykuose.

Tekstas originalus, paveikus, vaizdas nuosekliai kuriamas. Skiri dėmesį detalėms ir buičiai. Įtrauki skaitytoją ir priverti laukti, o kas gi nutiks. O tai, kas nutinka, palieka pėdsaką. Bet... Žinau, kad tai beverčiai žodžiai ir kad ne to nori iš komentarų.

Pastebėjau dvi vietas, kurios mano galvoje reikalavo priežasties ar nuskambėjo netikėtai neigiama prasme:
1) „Švelniai perbraukiu pirštais sau per lūpas, nevalingai šypteliu ir nuleidusi akis grįžtu į namus.“ Nesupratau, kas toje situacijoje privertė pasakotoją perbraukti lūpas ir ką tai galėtų reikšti.
2) „– Tokios dar neturėjau, –  jis pavarto cigaretę tarp pirštų ir prisidega.“ Ar čia tikrai apie cigaretę? Nes jei apie ją, tai nelogiška, kad toks bastūnas, kuris mano galvoje piešiasi kaip visko matęs, nematytų susuktos rankomis cigaretės.

Dar turėtum sutvarkyt patį tekstą. Kai kur per daug tarpų, nėra taškų. Bet visos mano pastabos pernelyg nublanksta prieš tekstą. Nes ji tikras, gyvas. Et. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-05 17:47
bitele
...man tai pasirodė kaip pranašiškas sapnas..., bet gržus sapnas
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-05 12:22
Sutemų Sesuo
...ne Bege, ką rašai, rašai per mistiką, per jausmą-patirties.Lydekos, o kas tos lydekos?Prisiminimai, pravirkstantys vyšnių žydėjime, kažkada sodintų vyšnių prieglobstyje atminties rėžiuose likęs akmuo, akmuo ant širdies  su įspaustą pėda, tartum auka, o gal pasiaukojimu, lūpos ištroškusios jausmo, vyro nugara einanti primena, prisimeni lovą ir baltus patalus, bet atmintyje -pėda, pėda prisiminimų su keturiomis lydekomis. Žalvario lova buvo tik vienam skirta...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-04 22:47
ŽivilėZab
Labai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-04 22:17
Melancholik
patiko ideju gausa :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-04 21:59
ja Il
pirma mintis paskaičius:
vienas vyšnių prisodino, kitas lovą padirbino.. :)

antra mintis:
turbūt taip rašyt, kaip rašai tu, gali tik žmogus, gyvenantis šalia gamtos, gamtoje. mano lyr.herojė ko gero žuvį tvarkytų bendroje laiptinėje ant slenksčio pakraupusių kaimynų žvilgsniams tyliai praslenkant, o peilį galąstų nebent į durų rankeną..

kas labiausiai patiko, tai mistika kasdienėj realioj bū(ui)tyje. (na, ir aišku - vanduo, vanduo :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-04 20:53
Pontifikas
Tekstas, mano nuomne, ir grazus, ir kokybiskas... Problema, klad kazkoks pernelyg iprastas, siu laiku skaitytojas nezinau, ar pakibtu ant stai tokio teksto
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-04 20:48
Ciklono Kalavijas
Ką glima pasakyti autoriui, kuris pats savikritiškai reaguoja į savo kūrinius ir mokosi iš savo klaidų? Aš nežinau. Nebent negaišti laiko rašyke, ir pradėti plaukti į platesnius vandens. Jau laikas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
1 2
[iš viso: 21]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą