Įspaudas

Vasara skęsta dulksinčio lietaus monotonijoj, pratisas vandens šniokštimas drumsčia susigūžusią ryto tylą. Už lango apsunkusių vyšnių  šakos su neprinokusiom uogom, guli ant žemės, slepia žvirblius. Palinkstu arčiau stiklo, iš vagoto smulkiais lietaus lašais. Gatve eina permirkęs žmogysta, šnekasi su savimi. Netikėtai stabteli, pažvelgia į mano langą, plekšteli delnais sau per krūtinę, šlaunis ir  apsisukęs ant kulno nueina. Pabaidyti žvirbliai pakyla, apsukę ratą vėl sutupia į vyšnias.
Doroju žuvį. Nuskutu žvynus, išskrodžiu, traiškydama peiliu švelnius audinius nupjaunu galvą. Slidus kūnas bando pasprukti. Nuo stalo krašto kraujas raudona virvele kapsi į besiplečiančią balutę. Perbraukiu ašmenimis per pelekus, draskančius rankas, atšipęs peilis nuslysta.
Išeinu į prieangį, sėduosi ant slenksčio, šalia plokščio akmens su giliu pėdos įspaudu. Nuvalau lipnius ašmenis į megztinio rankogalį, galandu peilio geležtę į  akmens paviršių, iš vagotą baltomis gijomis. Aižus garsas užgožia lietaus šnaresį, prikelia apsnūdusius žvirblius. Paukščiai vienas paskui kitą kaišioja galvas iš tankių lapų. Atsistoju. Viena koja užlipu ant akmens. Kambarinė šlepetė sugeria drungną vandenį.
– Ieškau darbo, – balsas priverčia atsisukti.
Prie sukrypusių medinių vartelių stovi tas pats žmogus prieš akimirką ėjęs gatve. Švelniam veido ovale gilios akys maldaujamai žvelgia į mane. Pelenų spalvos drabužiai susilieję su apniūkusiu oru. Priglaudžiu prie šlaunies peilį.
– Jei moki padaryti lovą, tai užeik. – tarsteliu nepažįstamajam.
– Moku dirbti su metalu, – ištaria jis glamžydamas rankoje nepridegtą cigaretę.
Vyras ryžtingai įeina į kiemą, nusiima kuprinę, ištraukia daugybę man nesuprantamos paskirties įrankių ir raudonų vamzdelių ryšulį.
– Metalo turiu nedaug, gal rasiu besimėtančio? – taria eidamas malkinės link.
Nužvelgiu nueinančio nugarą su išsišovusiais mentikauliais ir plačius kampuotus pečius vos svyruojančius į šalis. Švelniai perbraukiu pirštais sau per lūpas, nevalingai šypteliu ir nuleidusi akis grįžtu į namus. Baigiu pjaustyti lydeką. Kepu nekantriai vartydama, nukeliu nuo ugnies apskrudusius, garuojančius gabalėlius ir užvožiu dubenėliu, kad neatauštų. Pašluoste kruopščiai nuvalau stalą, galuose padedu po lėkštę su šakute. Dubenį su likusiom keturiom gyvom lydekom, nupirktom iš žvejo, uždengiu rankšluosčiu.  Jis kiekvieną vidurvasarį grįždamas nuo ežero, man atneša tik ką sugautos žuvies.
Dairausi po virtuvės kampus, nerasdama kur padėti rankų, gniaužau ilgus pirštus su iškrypusiais sąnariais. Dulksna baigėsi. Pakelės vyšnios užstoja vidudienio saulę ir meta į virtuvę šešėlius, slystančius mano gelsvu veidu. Jos tarsi siena skiria kiemą nuo praeivių žvilgsnių. Vieną ankstyvą pavasarį, prieš daugybe metų, vyšnias pasodino mano vyras. Jos prigijo ir sužydo, kiemą apgaubė svaigus kvapai. Jis juokavo, kad tai prisipažinimas man meile, nors nebuvo žvaigždėto dangaus, bet yra vyšnios ir vis pureno žemę po gležnais krūmais. Vyšnioms nužydėjus jo kojos grimzdo į purią žemę, kūnas lenkėsi virsdamas pilkšva kupra.  Suklupęs bandė rankomis atsispirti, bet žolė peraugo jo delnus. Atbėgusi radau tik  akmenį su įspausta pėda. Parsinešiau jį prie namo slenksčio. Nuo tada vyšnios neauga į viršų, tik kerojasi į šonus.
Išgirdusi aižius garsus išbėgu į lauką. Akmuo tapęs priekalu kibirkščiuoja nuo dūžių. Šalia suneštų gelžgalių guli numesti šlapi marškiniai. Lauže liepsna laižo smalingų kaladžių šonus, šnypščia prisigėrusi drėgmės žievė. Virš ugnies suremti metaliniai strypai įkaitę iki raudonumo. Gėriuosi, kaip mikliai užklydėlis stačiakampį lovos karkasą paguldo ant grakščiai išlinkusių kojų, tuščiavidurėse atkaltėse iš virbų išlankstytus ratus, elipses ir spirales sujungia į ornamentus.
– Turėsi žalvarinę lovą, – tarsteli jis ir akies krašteliu nužvelgia mane.
Vyras delnu nubraukia prakaitą nuo kaktos ir atsisėda ant slenksčio. Gęstančios ugnies atšvaitai šokinėja jo veidu. Ištraukiu iš kišenės tabako maišelį su  sieninio kalendoriaus lapeliais. Praeitos dienos popierėlius visada naudoju rūkymui. Pritūpusi prie akmens sužeriu nuo akmens metalo dulkes ir pelenus, sumaišau su tabaku. Žiupsnį birios masės paberiu ant lapo, susuku, lyžteliu kraštą ir ištiesiu:
– Rūkyk.
– Tokios dar neturėjau, –  jis pavarto cigaretę tarp pirštų ir prisidega.
Klampūs vakaro šešėliai pustomi vėjo klaidžioja po žolę. Vyras baigia rūkyti, atsistoja, stipriomis rankomis pakelia lovą ir neša į namus. Užbėgu priešais, atidarau duris, parodau kambaryje vietą kur pastatyti
Žalvarinė lova, tarsi skeletas, atidengęs savo aštrius kaulus prisišlieja prie sienos. Pakloju patalus, akinančiai baltos standžios paklodės šiugžda rankose. Numetu paskutinę pagalvėlę:
– Einam, pavalgydinsiu prieš miegą.
– Aš nealkanas,  – ištaria, temstančiam kambaryje  apžiūrinėdamas senas
fotografijas užkištas už veidrodžio rėmo.
          Atsisėdęs už stalo, atsilošia į kėdės atkaltę, ištiesia kojas. Jis nežiūri man į veidą, žvilgsniu klaidžioja nuo sienos prie sienos. Įdedu į lėkštę gabalą žuvies ir pastumiu arčiau.
– Nemėgstu žuvies, – jis kaltai nusišypso, gnybia gabalėlį šakute, pakelia prie burnos, vangiai praryja kąsnį.
–  Bet naktimis miegi? – Šypteliu ir nusisuku į juodą lango plokštumą.
– Jei su tavim, – braukia pirštais per peiliu suraižytą stalą, užkabindamas nagais gilius rėžius.
– Eik į lovą, aš tuoj, – sakau nutraukdama nesirišantį pokalbį.
Už nugaros virsteli durys, jis pradingsta kambaryje. Per paliktą plyšį atklysta tylus paklodžių šnarėjimas ir metalinės lovos girgždesys, kol galiausiai garsai nuščiūva.
Nudengiu dubenį. Žalsvam vandenyje, suka ratus keturios lydekos. Susiglaudusios šonais pliaukšteli uodegom, aptaško veidą. Paglostau slidžias nugaras, paliečiu pašiauštus pelekus, įsiklausau į kurtinančią tylą.
– Jau miega, – ištariu lydekom.
Nešina dubeniu su žuvimis įeinu į kambarį. Pastatau nešulį šalia lovos, palinkstu virš giedro veido su pravertom rausvom lūpom ir blyškiais vokais, išraižytais melsvais kapiliarais, slepiančiais trūkčiojančius akių obuolius.
– Atnešiau tau į sapną keturias lydekas, – šnabždu jam į ausį.
Jis nerangiai pasimuisto, atmeta nuo krūtinės sunertas rankas. Iš dubens ištraukiu vieną lydeką ir padedu prie kojų. Suspurda lanksti žuvis, žiopčioja gaudydama orą, tarsi uostų sklindantį aštrų kvapą, prisišliejusi glaustosi prie švelnios miegančiojo odos. Sunerimusi išverčia balstančias akis ir neria į juodą lagūną, atsivėrusią kambario viduryje.
- Ydinga, nepadoru paleisti grobį, –  sakau ir įmerkiu rankas į dubenį.
Žuvys nerimsta, daužosi uodegomis, aštriais dantim gnaibo viena kitai šonus. Traukiu po vieną iš dubens ir guldau ant lovos. Lydekos blykčioja peilio ašmenimis, sminga į miegančiojo kaulų rezginius, pasiekia širdį
Jis nubunda. Markstosi, nepajėgia nuvyti baimės šešėlio iš išsiliejusio mano veido, padūmavusioj kambario erdvėj.
– Ar galiu pasimelsti? – Tyliai ištaria vis dar tikėdamas, kad tai ką mato sapnas.
– Be reikalo negalima, – atsakau.
– Aš su reikalu, – sklinda jo atsakas oru.
Lydeka iškiša galvą iš lagūnos iššoka į viršų. Apsiverčia, suboluoja baltas pilvas kimba svečiui į ranką ir nutempia su savim. Vandens ratilai nurimsta, iš gelmės į paviršių išnyra akmuo su įspausta pėda.
Šlapios grindys lyg paliejus kibirą vandens, kvepia dumbliais. Pastumiu po lova akmenį tarsi svetimkūnį. Pėdoje teliūskuoja vanduo. Pamerkiu pirštus ir nuplaunu slidžias rankas, pataisau sujauktus patalus, perbraukiu delnu per šaltą žalvario lovos kraštą ir išeinu į lauką. Sėduosi ant slenksčio, priešais juodą naktį. Dangaus skliaute išryškėjęs žuvies ženklas leidžiasi į svyrančias vyšnių šakas.