***

Į niekur srūvančios valandos
kai žadėjom nebegyventi net nebūti
nepiešti debesų akvarele
palikus išdegintas pievas
anapus laiko srūvančio į delnus
po panagėmis į surogatinį raudonį
tai net ne kraujas o tik liudijimas
kad gyventa
būta čia tris tūkstančius metų į priekį
parvilkti visi seni rakandai
sofos spintos knygos
laikrodžiai niekada neskaičiavę laiko
visada sugedę ir be gegučių
jiems nebelemta
palikta kadaise užrašyta viskas
bet dabar jau baigėsi rašalas
nebėra net rankų virpančių
netvirtai spaudžiančių
visa, ko neištiksėjo
miegančios gegutės