Rašyk
Eilės (72402)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10376)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 31 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kol Lietuvos pievų ir laukų dukterys užsieniuose kurstė savo modernių namų židinius: tuokėsi, mėgavosi su kitataučiais šeimyninio gyvenimo darna, kurios nebūtų, beveik tikra, pavykę pasiekti su lietuviais vyrais, sūpavo ir grožėjosi savo saldžiom bedantėm burnytėm krykštaujančiais prancūziukais, vokietukais, ispaniukais ir pan., dirbo ir mokėjo mokesčius, išlaikė vakakarietiškų valstybių pensininkus ir kartais virdavosi cepelinus... Tuo tarpu



Tuo tarpu Lietuvoje, kurioje šiaip niekas niekada nevyksta, šįkart kažkas pokštelėjo, driokstelėjo, o gal šalį prašlavė rūgštūs lietūs ar šiaip kokia, panaši į miniČernobilį, nelabai reikšminga, bet- katastrofa.



Gyveno Lietuvoje toks slunkius, vardu Jonas, gyveno ne vienas, bet su šuneliu, vardu Suskis.

Baigėsi, žodžiu, degtinės atsargos to Jono namuose, rūsyje, tvarte. Netgi avilyje bandydamas iškrapštyti tarp geltonų kaip viltis korių kažkada nuo žmonos paslėptą butelį, jį Jonas rado švariai išlaižytą, viduj- anei lašo. „Net plauti nereikia, toks švarus“-  nuropojo mintis per diedo galvą... o gal driežas nuropojo, ne mintis. Kaip jam, alkoholikui su viso gyvenimo stažu, mintys pradėtų ropoti?



Šiaip avilys buvo negyvenamas: išvykus į užsienį Jono žmonai ir dukteriai, vaškinius lagaminus susikrovė ir susirikiavęs į indišką eilutę  net nesudūzgęs liūdnojo atsisveikinamojo „dūgzt“  emigravo taip pat ir spiečius. Tačiau Jono ištroškusi akis įžiūrėjo tokią smulkmeną ne smulkmeną:  dvi išpapusiais dryžuotais pilveliais bitės drybsojo šalia avilio, tarpusavyje nerišliai dūzgaliojosi ir riaugėjo, riaugėjo. Pajutusios Joną sunkiai pakilo į orą ir kreiva, bet inksma trajektorija tolo nuo avilio. „Kurvos, blet, net bitės alkoholikės, ir tos palieka namus“, - norėjo dar užsimot ant tų alkoholikių kirviu Jonas. Bet patingėjo ieškot kirvio.

Nusprendė geriau nueit į krautuvę ir už žmonos atsiųstus iš Airijos pinigus nusipirkt kitą butelį.  Abi krautuvės buvo miestelio centre. Tad Jonui nusimatė galiukas kelio. Lūšnų rajoną pražingsniavo dar visai nieko neįtardamas. Leninių blokinių penkiaaukščių „kvartale“ buvo įsikūrusi pirmoji prekyvietė. Keista, kad ją užtiko ne šiaip uždarytą, bet dar ir užkaltom durim ir langais. Stabtelėjo ir per Jono kaulėtą nugarą perbėgo šiurpuliai: prastos, medinės lentos buvo sėte nusėtos smulkučiais, aštriais, besistiebiančiais į viršų pašinais. Jonas nusipurtė, bet pagalvojęs apie baltąją karštinę, nusiramino ir pasuko link antrosios parduotuvės. Pėdino ir per jo nugarą ropojo lyg mintis, lyg driežas, jog visgi kažkas čia ne taip. Kelyje nesutiko nė vieno žmogaus. Bet užtat gyvų dvasių aplinkui netrūko: peridamas kelią įmynė per patį perėjos vidų išsidrėbusį katiną. Šis neatrodė nei išsigandęs, nei supykęs, Joną tik nužvelgė geltonomis, bet visiškai nieko nesakančiomis akimis. Kiaulių Jonui nesimatė, bet gyvis, kuris šniurkštelėjo už namo kampo, kvyktelėjo lygiai kaip paršelis. Jausdamas ir negalėdamas ilgiau pakelti į savo nugarą įbesto nepažįstamojo žvilgsnio, žmogus staiga atsisuko ir blokinio penkiaaukščio lange pamatė sušmėruojantį protingą vištos veidą.



Net atsiduso, vargšas, antrąją parduotuvę užtikęs aplipdytą  jau iš tolo matomom reklamom ir kitais gyvybės ženklais. Įėjo vidun, o viduj- kumpių, dešrų, šoninės, visokių mėsų ir kito gero. Jonas pasiėmė tik degtinės butelį, vieną rūkytą skilandį ir nuėjo prie kasos. Kasininkas buvo siauraakis žmogėnas:

- Labas dienas, labas dienas, ponas Jonas, laukėm jūsų užsukant.
- Laba diena, tai jūs mane pažįstat?
- Visus pažįstam, visi likę gyvi miestelėnai įtraukti į sąrašiuką. Beje, ponas Jonas, jūs kad ir tikras litovcas, bet žmogiena nesibjaurit?
- Žmogiena?
- Nu, skilandį tai iš žmogaus mėsos pasirinkot, tą, kur pigesnis...
- O tu, kurva, - perskaitęs ant etiketės gaminio sudėtį, pasibaisėjęs išmetė iš rankų skilandį ir jau buvo beskutąs lauk iš kino parduotuvės.
- Ne taip greit, ne taip greit, - suvapėjo kinų kilmės naujasis lietuvis, ir geležinės išėjimo durys klakt ir užsitrenkė Jonui prieš akis, neišvengiamai vargšą įkalindamos viduje.
- Pagal naujuosius Europos Sąjungos įstatymus Lietuvai, - paslaugiai ir kantriai aiškino Jonukui kinas- žudyti mėsai gyvulius vien dėl to, jog jie yra gyvuliai tai- rasizmas. Buvo nuspręsta, kad mėsai galima pjauti tik žemojo intelekto gyvius, o aukštojo intelekto- būtų tai žmogus ar kiaulė- turi gyventi ir maitintis žemojo intelekto gyvių mėsa. Pagal įstatymo priedus, ginančius silpnuosius socialinius sluoksnius, padaras, veikiamas alkoholio ar kitų svaiginamųjų medžiagų, netikrinamas.  Tačiau šiandien jūs, Jonukas, prasipagiriojote ir šiandien nuspręsim, ar jums užtenka proto, kad valgytumėte mėsytę, jei ne- jumis pamaitinsim alkstančiuosius  paršelius, šunelius ir kitus Europos Sąjungos šalių itelektualoidus.



Turite įminti mįslę.



Įminsit- pilietis, neįminsit- mėsa. 

Jonas išėjo iš krautuvės.
- Gyvas? - nutebo jį pasitikdamas šuo Suskis.
- Kurva, vėl vos neišgriuvo Jonas- tai tu, Suskel, kalbėti moki?
- O kas čia yr mokėti, matai gi, į kumpį nepavirtau, intelektualus aš. O tu, Jon,. kaip čia išslydai iš kinų nagų, by klaida kokia įvyko? - A? - Netyčia įminei mįslę, - greitai sumetė šunelis, - na nieko, nieko, nesijaudink, aš saugumui apie įvykusią klaidą nepranešiu, bet tu už šią paslaugą turėsi mano krūveles nuo gatvės rinkt man išsituštinus.
- O tu, Suskiau neraliuotas.
- Ramiai, Jonai, ramiai, man dėkingas turi būt kad tavęs neišduodu, o šūdukus rankiot net toks durnius kaip tu sugebės, nesijaudink.
- Nu kur matyta, kad žmogus šuns šūdą rinktų, Suski? 
Bet neliko kas  Jonui daryt ir bijodamas, jog saugumas nesužinotų, jog jis tik ivanuškos duračioko lietuviškasis variantas, renka, tarnauja šuniui nuo tada ir iki šiol ir per amžių amžius. Suskis, pasirodo, mėgo keliauti: dar ir šiandien keliauja po pasaulį ir visur šika.





Štai kodėl mes, garbūs pasaulio miestų miestelėnai, taip dažnai turim garbės matyti mūsų gatvėse krūvelių. Tai tas lietuviškasis Suskelis visur triedžia ir peckioja. Jonas ne visada krūveles nuvalo (jam gi šis darbas prieverstinis, o be to- jis gi tik durnelis). Dažnas mūsų įmynęs keikiasi ir blevyzgoja,  dažnas protingesnis supranta, jog ant pavadžio turėtų būti vedžiojamas žmogus, o ne jo intelektualusus šuo.  Bet šuo - geras, savo žmogaus  neišduoda, saugumas dėl smulkmių nesivargina ir Jonui nareštuoti laiko nesuranda.



  Matyt, tai truks tol, kol baigsis šis netobulas, bet, matyt, vis tiek civilizacija vadintinas, žmonijos laikotarpis.
2011-02-04 11:13
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-04 23:00
ŽivilėZab
Tikrai kad... Žiauri realybė
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-04 13:25
Click Beetle
Dešimt balų!!! Seniai laukiau, kad kas nors ką nors panašaus parašytų!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą