Dulksnoje

Dulksnoje pasitinku rytą
ir kaip norėčiau niekada nepasigest
stygiaus savo užmerktų akių.

Nesipriešinu praeičiai, bet
kaip norėčiau
nepastebėti, tavo jau suaugusių akių
ir nebevaikiškų kalbų.

Kaip norėčiau,
niekada neuždirbti pinigų.
Ir vėl pabūt išprotėjusiu vaiku,
netyčia pabėgusiam iš pamokų..

Ar atsimeni, kokios kietos buvom,
ant palangės susėdę mėnulį rūkėm.