Žiema

Sename mikriuke keleiviai sėdi neprasegtomis striukėmis.



Viduržiemio saulė mirga pro pušų kamienų tarpus, praslysdama, paryškindama rausvo sėdynės gobeleno paviršių. Mikriukas darda viienodai, monotoniškai tarsi senojo kino juosta.



Kakta prisiglaudi prie lango stiklo, rodos, iš ledo, o žvilgsnis nukrypsta į apačią, nejučiom bandydamas pagauti riedančių ratų prisilietimo prie asfalto akimirką. Pro kanalizacijos vamzdžių tarpus kyla baltas, tirštas garas. Ant asfalto kažkieno pamiršti dalykai  pralekia pro akis greitai, bet nemaloniai prilimpa, prišąšta, vadinasi, užsibūva tavo atminties saugykloje. Nereikšmingi atsiminimai netruks atsilupti ir sudžiūvusio kraujo krešuliukais sutrupės į visišką niekį, visgi  prieš tai dar  pakankins, sukeldami slogučio jausmą. Sustingusi vėmalų bala, nuorūka, švirkštas, nugaišęs žiurkiokas (žiurkkalės vaikas), šukė- destrukcijos ženklai...

Kaip vis dėlto kažkam pavyksta kurti, kai asfaltas nuolat aplimpa destrukcijos ženklais?