Iš aukštai

Galva švari kaip Jėzaus siela,
ateina giltinė per ugnį žiemą.
Skaitau tavas mintis net miela,
už lango varnų choras miega.

Balta viltis vaziuoja greitkeliu,
statau baltas plytas. į dangų kylu.
Kadien arčiau ir vis tvirčiau
artėju aš į amžinybę, dylu.

Už borto likęs pyktis nebevaldo,
čia tik ramybė ir sotus rytojus.
Pavydas mano sielos nebeskaldo,
lieku tik aš ir mano sielos rojus.

Sėdėdamas ant debesies tave matau,
gražiausia ką regėjau, supratau.
Tu būsi man žvaigždė viena,
nors aš toli o tu greta.