Kažkas kažkur

Tu... Atėjai tyliai, išėjai dar tyliau... Perbraukei mano skruostą... Jis
buvo karštas kaip ugnis nuo gyvenimo prasmės ieškojimo
ir neatradimo, nuo tikėjimo pabusti ryte ir pamačius saulę rasti kažką.... Nuo tvirtybės ieškojimo, kai vienintelis akmuo, laikantis
mane šioje žemėj, buvai tu.. Neleidai išeit iš šio
pasaulio. Išmokei mylėti
Kvėpuoju... Bet nejaučiu to pati. Tik plaka širdis... Kiekvienas saulėlydis nužudo dalelę manęs. Nebėra kas pasako,, viskas bus gerai“.