paklaikęs žvilgsnis, siela nerandanti ramybės...
žmogus blaškėsi prieblandoje, galiausiai iš jo lūpų išsiveržė skausmo pilna aimana, kuri virto skausmo šūksniu:
- prašau leiskite mane pas jį! aš noriu pamatyti dievą! leiskite man! man reikia... prašau leiskite!
skausmas ir neviltis sklido pilkumoje.
pasirodė šviesa - žmogų išgirdo sargas:
- ko rėki?
- prašau man reikia pamatyti dievą!
tuščias sargybinio žvilgsnis...
- suprask... man reikia atleidimo...
žmogus suklupo, jo akyse pasirodė ašaros.
- gerai, - tarė sargas, - bet žinok tai paskutinė proga
- aš suprantu
sargybinis dar kartą pažvelgė į šią žmogystą ir pagalvojo: "dieve, padėk šiam nelaimingąjam" ir uždaręs baltas duris tyliai tarė:
- kartais tiems bepročiams reikia leisti tikėti tuo kuo jie nori tikėti. kaip ir kiekvienam "normaliam" kad jis tokiu išliktų...
sanitaras tolo baltu koridoriumi, ieškodamas 15D palatos, kur gyveno vienišas ir nelaimingas dievas ...