Siaurais sąmonės labirintais klaidžioji,
tarsi kanalizacijos valytojas
(kuris ateina pirmadieniais,
nes sekmadienis – maudymosi diena).
Slenki paskui palikdamas sirupo dryžę,
paslėpęs bruknių paakius,
klampoji, kol iki čiurnų paskęsti
raudonoje žolėje.
nusiauni batus,
brendi gilyn į supuvusį
guašu nudažytą šieną
ir ieškai to niekšo:
gal arčiau šaknų?
gal špinatuose?
gal šaldytuve?
O gal jis stebi mane iš aukštai,
įsikibęs šakos?
Žagsėdamas
žengi žvėries pėdsakais.
Matai - giluminis gręžinys
ir ženklas: „Negerk iš žirafos pėdos -
žebenkštimi pavirsi“.
Sriūbteli gurkšnelį,
lėtai paėmi gręžinio grąžtą,
pagalvoji 3, 14 minutės,
priglaudi prie smilkinio,
atsisuki į pasakotoją, sakai:
„Paieškosiu gyvenimo čia“
Ir raudona žolė nusidažo žaliai