Rašyk
Eilės (72398)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10379)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Dėmesio! -kūrinyje gausu ekstrimalaus tūrinio, vulgarios kalbos, smurto, mirties scenų

Buvo Rugsėjo penkioliktoji, tada dar gyvenau Greenvilyje, man buvo penkiolika metu, kai pakeičiau mokyklą. Greenvilio miestas buvo rojus žemėje, visas apaugęs nuostabia augalija, ir apstatytas dirbtiniais tropikų medžiais. Visi, beveik visi miesto pastatai buvo balti, ir nuo aukščiausios miesto kalvas atsispindėdavo neapsakomai graži panaroma. Ruošiausi siesti į autobusą ir užsiimti vietą, bet man iš po nugaros išlindo Tedas Kinstaunas, kol kas didžiausias šunsnukis, kuri pažinojau per visą savo gyvenimą.
Jis su savo draugeliais pervertė mane ant žemės ir lyg riešutą daužė mano galvą į asfaltą, tai buvo bjauru, prieš netekdamas sąmonės girdėjau kažką rėkiant:

-Ei naujokėli, gal mamytė nemokė kaip batų susirišti, durnelis

Manęs nežavėjo toks humoras, kai tu guli visas kniūpščias, negali pajudėti, kraujai trykšta ant žemės, o pats tu pasijauti šiukšlės vietoje, žinau tiek jog viena diena tikrai jį nudėsiu. Kartais aš pamastau kas būtu jeigu,, didysis‘‘ Tedas būtu pasirinkes kitą auką, turbūt jis į manę nekreiptu dėmesio, tačiau dabar tas sutrauka nori kad aš jam pataikaučiau, jis skolinasi ir negrąžina, jis vagia mano rinktą informaciją be mano leidimo, jis bando išsityčioti iš manęs kiekviename mano žingsnyje, galu gale jis su manimi sėdi.

Idiotas!

Sėdi su savo dydžiausiu priešu. Aš tam sutraukai dar parodysiu. Norėčiau jam išlupti akis ir pažiūrėti kaip jis dega. Norėčiau sudeginti jo namą ir susprogdinti mašiną, kiekvieną minutę, sekundę, valandą negaliu liautis galvojęs apie tai, mintyse vis kyla planas, tobulesnis, naujesnis, su visais privalumais.,, Tedas‘‘ kaip žinoma visada būna teisus, jeigu jam nepatinka kokia nors žmogaus savybė tuoj pat būsi ponas bepimpis arba kalė. Jis buvo sportininkas, bent jau savę taip vadino, mėgdavo pagirias ir skiesdavo absurdiškai mėšliną melą. Jis per kiekvieną pamoką tyčiodavosi net iš merginų, kurios jam nepataikaudavo. Jis esa rūkas žolę tris kartus per savaitę, ir uostas kokainą savaitgaliais. Dar jis pasakojo, jog trylikos su šešiolikamete prarado nekaltybę, ir ruoųiasi kurti roko grupę, kurios susiburimo vietos jis nišduoda.
Jis buvo bjauraus veido, šviesiai rudais trumpais plaukais, liekno sudėjimo ir vidutinio ūgio. Nėra jokių abejonių kad jau pirma diena būčiau jį prikūlęs, jeigu jis tik būtu buvęs vienas, be savo pakalikų. Iš jo lūpų niekada neišgirsi tiesos, jis sumautas melagis ir apgavikas. Augo jisai Steisės ir Nathano Kinstaunų šeimoje, didžiai gerbiamu advokatų ir visuomenės sergėtojų, kurie be jokios abęjonės nesirūpino savo atžala.

Dienos bėgo, man suėjo aštoniolika, o aš vis negalėjau užmigti ir savo mintyse dėliojau dydijį planą, žinojau jog žmogžudystė yra tiek, kiek daugiausiai žemai gali kristi žmogus, bet nesilioviau. Žinojau jog pabaigoje arba aš arba jis, kaž kuris iš mūsų bandys vienas kitą nužudyti. Kadangi  augau vaikų namuose, pasaulis man atrodė daug juodesnis, nei kad atrodė kitiems. Kitiems aš buvau tik paprastas vaikis pametęs galvą dėl mokslų.
Bet argi tokį kas nors galėtu įtarti?

Kai baigiau planą, aš pradėjau juoktis kaip beprotis. Viskas buvo tobula ir tiksliai apskaičiuota. Buvau kaip gemijus bepročio kailyjė. Man rūpėjo tik vienas, nusilratyti Tedo Kinstauno. Kuris man visada būvo tarsi vaikščiojantis lavonas javų lauke.
Josefas, Vienas iš geriausių mano draugų man parūpins ginklą, pavoks jį iš savo dėdės, o dėdė jo pasigęs ir praneš kad ginklas dingo. Liuteris kuris yra Kinstauno atrros eilės pusbrolis pasirūpins kad Tedas būtų ant ūpės tilto, kuriame nakti ir mirs kartu su savo antraeiliu pusbroliu. Jusefui pamelavau jog eisim šaudyt butelių prie senio Vilo garažo, tad jam kilti įtarimu neturėtu. Na o Liuteriui pamelavau, jog esu geras Tedžio draugas ir ruošiu jam staigmeną.

Buvo Liepos šeštos vakaras, Jusefas kaip ir buvo sutarta, atnešė man ginklą, mes nuėjom prie garažo pašaudyt į butelius, po penkių minučių  pasakiau Josefui jog ginklas užsikirto, o aš savo namuose kurie yra tik už kilometro nuo čia turįs geros kokybės reikmenų jam sutvarkyti. Josefas žinoma iš pradžių suabejojo manimi, ir nelabai norėjo leisti pasisavinti savo dėdės . 44 Magnum, tokį kurį kadaise naudojo Purvinasis Haris. Bet po kurio laiko jis apsigalvojo, patikėjo mano suregztu melu. Liepiau jam laukti prie garažo. Tada iš striukės kišenės išsitraukiau juodas pirštinęs ir servetėlę, užsimoviau jas, apvalaiau ginklą, ir nurūkau prie upės.
Ant tilto stovėjo didžiausias mano priešas, ir didžiausias mano nepažįstamas, lėtai priėjau prie jų, o tada Liuteris ir sako Tedui:

-Štai jis, štai šio susitikimo kaltininkas, atvėsk žmogau einam visi kur
nors išgert, panų paieškot

Tedas atsisukė į manę šaltu veidu ir išrėžė:

-Durneli, ko tau iš manęs reikia, eik velniop.
Aš lėtai pridedu ranka prie kišenės kurioje yra mano išsigelbėjimas, o

Jis vis kartoja:

-Tavo nelaimė kad čia atėjau kentėsi tu močkrušy.

Galiausiai man
užtenka valios, aš ištraukiu iš kišenės magnumą, nutaikau jam į galvą, Liutertis mirtinai išsigąsta, o taikinys piktinasi:

-Žinai kas tu Melburnai, tu pedikas besivoliojantis kačių šūduose

Tada aš atkertu:

-Drąsus žodžiai Kinstaunai, žinai kas tu tu sutrauka, ar kada nors bandei būti žmogumi, ar kada nors gyvenime esi paryręs kar yra badas, kančia, netektis, beprotystė. Manau kad ne, nes tokie sutraukos kaip tu tik teršia šį pasaulį, ne nes tokie sutraukos kaip tu degs pragare, Ne, nes tu esi apišaukėlis ir melagis. Tu šiandien mirsi tokia mirtimi kokia miršta visos sutraukos. Gal geriau susimastyk ką tu gero nuveikei per savo apgailėtiną gyvenimėlį spardei katęs, rūkei  žolę, o gal dulkinai viešnamio kalęs, tu tyčiojaisi iš kiekvieno kuris tau nepatinka. Mela ar tiesa tu mirsi kaip,, sutrauka‘‘-žemiausios kastos atstovas

Tada aš baigęs pamokslauti paspaudžiau gaiduką, bet šoviau aš ne į didijį Tedą, o į Liuterį, kad Tedas pajausti savyje bent dalelę gailėščio ir žmogiškumo. Liuterio makaulėje atsirado skylė iš kurios bėgo kraujas, ir aš ne neabejoju jog jis krito ant žemės negyvas. Liuteris vuvo nieko dėtas, tačiau kerštui nebuvo ribų aš nukreipiau ginklą į bejausmį Tedą o šis nieko nęsakęs leidosi bėgti, šoviau jam į nugarą, jis suklupo ir pargriuvo, aš priėjau artyn ir paklausiau ką jis labiausiai už viską mylėjas, šis atsakė kad savo mamą, tačiau man tai nieko nekeitė, aš ir jam ištaškiau smegenis, ir gulėjo du pusbroliai negyvi ant tilto, bei laukė kol varnos sulęs tai kas iš jų liko. Atėjo laikas grįžti pas Josefą, kadangi taip suplanavau laiką kad jis nė neįtartu, man pavyko dar pora kartų pašaudyti butelius, bei sėkmingai atiduoti įkaltį, aš pasakiau jam jog jo mergina laukia jo ant upės tilto. Nes turėjau įgavęs didelį jo pasitikėjimą, jis patikėjo, ir nuskuodė ten. O aš paskambinau policijai ir šie jį sulaikė, taigi kortos pasisuko mano naudai, jis buvo pirmasis be manęs kuris buvo toje vietoje po nusikaltimo.

Kita diena mano sielą apimė baimė, nuodemės baimė, žinojau jog nusidėjau ir kėntėsiu visą gyvenimą. Laikraščiai  mirgėjo antraštėmis-Skandalas dvidešimtmečių žudynės Grynvilyje, vienas įtariams, du negyvi. Žinojau jog bet kuria minutę jie gali sužinoti tiesą, bet aš stengiausi nepasiduoti ir išlikti ramus kaip belgas, stengiausi būti toks kaip buvau, bet negalėjau. Meno planas nebuvo tobulas dvi nekaltos aukos už vieno idioto mirtį, jaučiausi prislėgtas, nes bijojau būti pagautas, juo labiau Jusefas viskas žinojo, ir jeigu jam pavyks manę įskūstį, nors jis gali ateiti ir keršyti.
Bet šiandien per televiziją išgirstu jog Josefas Abibatas siunčiamas į Jogentauno psichiatrinę lygonynę, ten kur jis praleis visa likusi savo gyvenimą, iš to ką girdėjau per televiziją, jis kaksėjo:

-Tai ne mano darbas, tai padaręs žmogus vardu Saupas Figzželardas

Toks aš jau buvau atsargus, kad skirtingiems žmonėms aš prisisitatydavau išgalvotu vardu ir pavarde, buvau tarsi šešėlis, ir man būdavo nė motais nes kilmę laikiau privačiu reikalu. Po viso to mėšlo dūmiau į kitą miestą

                                          Iš Jono Melborno dienoraščio užrašų

2012m. Praėjus beveik metams po Tedo Kinstauno nužudymo nuo širdies smūgio gegužės 14-ą Los Andžele mirė Jonas Melbornas. Gauti užrašai padėjo išaiškinti žudiką. Josefas Abibatas buvo paleistas iš Jogentauno. Kaip komensacija valstybė trejus metus kas mėnesį jam ir jo šeimai JAV nukėntėjusiu komitetas skirs po trisdešimt tūkstančių dolerių. Šioje byloje taip ir nerandamas asmuo kuris galėtu atlyginti žalą nukentėjusių artimiesiems, kadangi nuo pat 1993m. Jonas Menbornas nebegyveno savo šeimoje, nes buvo atiduotas vaikų namams. Vis žalą nukentėjusiems turėtu atlyginti valstybė.

                                                              Ataskaitos Pabaiga
2011-02-02 12:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-09 20:04
Akmenų Maišyklė
Juokingai cia:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-04 14:39
Ciklono Kalavijas
Manau, komentarų trūkumas po kūriniu tiksliai parodo, ko vertas šis kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą