Šunys

Orbitinė stotis „ToscaLab TPP-35“. 60 000 m2. Paskirtis: moksliniai tyrimai. Trys šimtai žmonių personalo, gyvenančio ir dirbančio vietoje.

Visas šitas gremėzdas skrieja aplink PUK 11-1 tipo planetą. Nežinau kurių galų grūstis taip toli norint sukonstruoti tokią stotį, bet, matyt, priežastis tam yra. Prieš savaitę čia atvykom ir mes.
Vonios kambariuke sužiba ryški balta šviesa, atsisuku šaltą vandenį ir kelis kartus plaunu veidą. Tik atsibudus reikia kiek pabūti užsimerkus jei yra proga, - atsibrukus į šitą stotį rytinis pykinimas tapo kasdienybė. Stoviu atsirėmęs į kriauklę, palenkęs galvą. Šaltas vanduo bėga pakaušiu. Nuo smakro ir nosies krenta lašais į kriauklę, subėgą į kanalizaciją, kad man kur taip... Vaikinas žiūrintis į mane veidrodyje esu aš, Samas, tarnybinė pravardė Šamas. Metro devyniasdešimt, 95 kg, dažnas mane apibūdina kaip gilių akių, ramaus veido. Man 35 metai ir aš jau tris metus tarnauju greito reagavimo būryje priklausančiam „StarDevelopment“ kompanijai.
Prieš savaitę.
- Gerai vyrai, už trijų minučių susijungimas kosmine stotimi. Pamenat ką girdėjot apie užduotį kelionės pradžioje?!!!  - Taip majore!!! – choru atsako trisdešimt vyrų.
- Taigi, visai tai šūdas netašytas! - Nėra čia jokių teroristų ir negali jų čia būti!!! Jiems sumautų degalų neužtektų iki čia nusigauti. Sekam jums tą pasaką tik tam, kad jūs, mergaitės, neplepėtumėt kam nereikia!!! – majoras Willo pastarąją eilutę mėgo kartoti kiekvieno instruktažo metu. Ne todėl, kad vyrai šneka per daug, greičiausiai jam taip patiko.
- Tikroji užduotis. Pirma: sugauti ir neutralizuoti svetimkūnius! Antra: apsaugoti personalą ir įrangą. Personalas be skiriamųjų ženklų, gali būti aukojamas, personalas su skiriamaisiais vadovavimo ženklais turi būti apsaugotas bet kokia kaina. Visi suprato?!!!  - Taip majore!!!  - Gerai! „Svetimkūniai“ - taip mokslo žiurkės vadina savo nevykusio projekto pasekmes, sutraukos nelaimingi... Štai ką mes apie juos žinom: tiksli išvaizda - nežinoma! Parametrai - nežinomi!; Kas nors,  apskritai žinoma? – Majoras, pervertė užduoties lapus. - Nieko mes nežinom... Mums leista žinoti, kad tai nėra žmonės. Pasak moksliukų, svetimkūniai labiausiai panašūs į šunis, todėl jei pamatot ką nors panašų į šunį, šaunat! Ir nesvarbu jei jo akys protingos, o naguose ar šiknoje sumautas kvantinės fizikos vadovėlis! Ar visiems aišku?!!! - Tikrai taip majore!!!
- Žinau ką galvojat! Kam reikia 30 vyrų keliems šunims užmušti? Taip vadinami „Šunys“ yra vienas šios laboratorijos projektų: gyvų audinių ir kibernetinio proto hibridas. Pagrindinė šio sutvėrimo funkcija - karas. Pasak gamintojo brošiūros, - pajuokavo, - „Šunys“ sugeba dirbti ir kartu, ir atskirai. Jų žinioje visi žmogui žinomi karo metodai, partizaninis karas, slopinimas, bauginimas, puolimas, ginimas ir t. t. Viena kartą aktyvuoti, veikia penkis mėnesius po kurių arba dvesia tyliai, arba susinaikina darydami žalą. Žodžiu, metai kiti ir į užduotis leistų ne mus, o tuos velnio išperas. Kažkas padarė klaidą ir aktyvavo juos dar programavimo būsenoje. Per pirmas valandas jie sugebėjo sunaikinti ryšio ir stebėjimo sistemas, tada mes praradom ryšį su stotim. Žavu, ar ne? Pašau pasitikrinti ginklus. Kaip matote šioje užduotyje naudosime PK-5, o jūs žinote, kad PK-5 ne žvirbliams šaudyti...
Majoras šnekėjo toliau. Pakėliau savo ginklą, PK-5: 80 cm ilgio, 7, 60 kg svorio, 30 šūvių apkaboje. Patikrinu užraktą, apkabas. Užtaisau. Tai atnaujinta seno kulkosvaidžio versija, su didele šovinių įvairove, triukšmingas, bet efektyvus, o šiuo atveju tai galingiausias ginklas kokį tik yra priimta naudoti orbitinėse stotyse.
- Durnių laivas. Būrys išsiskirstyti po tris. Koordinatoriai pasiruošę?! Gerai!
Laivas kiek sujudėjo ir pasigirdo švartavimosi užraktai.
- Vyrai pasiruošę?!!! – ir iš kur tiek jėgos rėkti...?
- Hūūrąąą!!!
- Geros medžioklės!

Atsidarius laivo vartams visi kariai bėgte, vienas paskui kitą, įsiveržė į stotį. Per kelias akimirkas 30 vyrų išsisklaidė po tris ir paplito po centrinį bloką. Trys koordinatoriai liko laive, jie stebi komandų judėjimą, suteikia informaciją, tikslina užduotis ir t. t. Centrinį bloką sudaro 7 aukštai, švartavimosi dokas, vienas iš kelių kontrolės ir paskirstymo centrų, valgyklos, gyvenamos patalpos ir t. t. Tokie pat blokai tik su kitomis funkcijomis buvo prijungti apačioje ir viršuje po vieną. Pirma užduotis - užimti ir įsitvirtinti centriniame bloke, iš čia yra tik po vieną atitinkamą įėjimą į likusius blokus. Pakankamai gera pozicija padėčiai stabilizuoti.  Koordinatoriaus balsas:
- Šamas, Aras, Tona. Jūs tikrinat trečią ir antrą aukštus kairėje. Detalų planą, siunčiu. Užduoties taką, siunčiu. Patikrinus perimetrą raportuoti. Šamas, tu vedi.
- Turi ką nors apie grobuonis? 
- Jei turėčiau, bučiau atsiuntęs. Nesiblaškyk.
Drąsiai šneka šiknius, koordinatoriai vieninteliai iš būrio turi prasčiausią fizinį pasiruošimą, galėčiau vienu smūgiu sulaužyti jam kelis šonkaulius. Tačiau visi juos gerbia, kartais net per daug. Tada jie tampa arogantiški, bet niekas nepyksta, tik žiūri į jų išsišokimus su šypsena, nes dažnai nuo šitų akiplėšų priklauso viso būrio likimas.  Trise leidomės koridoriais, per pakeltą kulkosvaidžio taikiklį mačiau laboratorijas, tuščias patalpas. Viskas atrodė gerai, jokių kovos ženklų. Tik paskutinė laboratorija antrame aukšte buvo užrakinta.
- Ozai, turim vartus... 
Koordinatorius ilgai netruko:
- Matau, laukit... Atidarau po 3, 2, ...
- Aras, vartams atsivėrus, į dešinę. Tona už manęs, prižiūrėsi kairę.
- ... 1. 
- VISIEMS ANT ŽEMĖS!!! TYLOS! TU KURČIA?! Pasakiau ant žemės! Atsivėrus durims suvirtom į patalpą, viduje sujudo žmonės, gal penkiasdešimt. Visi išsibarstę, išsigandusiais ir nustebusiais veidais. Po pirmos komandos visi sugulė tarp stalų išskyrus kelis pasimetusius, kvailom fizionomijom. Dar po akimirkos arčiausiai buvusiam trenkiau į pilvą, - nuėjo žemėn tik popieriai pasitaškė, sekantis atsigulė pats. Greitai pasiskirstėm ir apibėgom patalpą, Aras pašaukė radęs vieną vadovaujantį žmogų.
- Kiek čia jūsų?!!! Ar šitoje patalpoje yra sužeistų? Priešų? – išrėkiau aiškiai, kad suprastų ko klausiu. 
Vyras, gal kokių penkiasdešimties, baltu kombinezonu su tamsiai mėlynais rankogaliais, kiek pasimetęs žiūrėjo į mus. Rankogalių spalva arba jos nebūvimas, tai ir buvo skiriamasis vietinio rango ženklas… Supratęs kas vyksta papasakojo, kad čia visi sveiki ir kad jie čia užsidarė vos kilus pavojaus signalui, kaip juos ir apmokė. Čia sėdi jau kelios dienos. Paklaustas kaip atrodo priešas atsakė:
- Manau labiausiai tinkantis apibūdinimas nemačiusiems yra šunys, tau pačiam iki juosmens, judančius sunku pastebėti dėl modifikuotos odos, jie prisitaiko prie aplinkos, kaip chamelionai. Ir jie greiti, labai greiti... 
Įsitikinę, kad patalpa švari palikome juos liepę užsirakinti. Be didelių rūpesčių patikrinome kitą aukštą radom dar keliasdešimt gyvų. Jokių šunų. 
- Ozai, čia Šamas. Aukštai švarūs, turim apie septyniasdešimt žmonių, užrakinti ir saugūs. Laukiam tolimesnių nurodymų.
- Supratau, laukit… 
Aras, nusiėmė šalmą, išsitraukė plaukų lankelį kurį visada nešioja užsikišęs už diržo. Atsirėmė į ką tik užrakintos patalpos stiklą ir pastukseno kulkosvaidžiu. Viduje buvę žmonės greitai atsisuko.
- Pažiūrėkit, kokia gražutė, - nesupratusi ko nori Aras, į mus žiūrėjo simpatiška mergina, gražiomis akimis ir juodais plaukais iki pečių, - apskritai, pažiūrėk kiek pas juos čia merginų. Įdomu, kaip jos čia jaučiasi, labai vienišos? - Paklausė atsainiai, kramtydamas savo kramtomą. Pasižiūrėjo į mane ir nusišypsojo taip, tarsi būtų mano geriausias draugas ir aš turėčiau suprasti apie ką jis čia.
Nieko nesakiau, man jis niekada nepatiko. Suktas vaikinas angelo veidu, savo žydrom akim ir šviesiais plaukais prilaikomais lankeliu. Ko gero vienintelis vaikinas iš viso būrio, laisvu metu tepliodavosi kremukais ir vis žiūrėdavo ar nėra kokio spuogo. Sakyčiau gan neblogas psichologas - mato žmonių ydas ir mėgsta jas pašiepti. Tik neatvirai, dažnai su šypsena veide, arogantiškas šiknius. Matėsi, kad save laiko aukščiau kitų, bet tai ne vienintelė priežastis dėl ko jo nemėgau. Man tik atsikėlus į būrį jis buvo pirmas su kuriuo  susidraugavom, atrodė nors prie žaizdos dėk. O progai pasitaikius suvertė ant manęs kaltę dėl vieno incidento. Užduočių metų kartais pasitaiko nekaltų aukų, bet dėl darbo specifikos į tai nežiūrima labai rimtai. Vadovybė nukirpo man visą premiją ir visi viską pamiršo. Aš nieko nepamirštu. Jau kitą dieną priėjau pasikalbėti, o jis žiūrėjo man į akis ir įžūliai šypsojosi. Tą kartą kaip reikiant susimušėm, nors yra mažesnis už mane, jis vikrus ir tvirtas. Aš atsipirkau keliomis mėlynėmis, jis - išnarintu pečiu ir sulaužytais pirštais. Nuo to laiko mus visada grūda kartu į komandas. Tokia politika - „komandos tvirtinimas“, mano galva - likimo ironija.
Tona, tikras vardas Ištvanas, šitas vaikinas visai kita istorija. Mano ūgio, atletiško sudėjimo, ryškių veido bruožų, akys tamsios, plaukai juodi kaip smala. Juos visada sutepa plaukų guma ir šukuoja atgal. Kartais mintyse juokauju, kad stovi prie veidrodžio ir pats save gąsdina. Turi įdomią savybę: nors iš išvaizdos nėra agresyvus, veidas pakankamai ramus, merginoms patinka, bet pasižiūri į jį ilgiau ir pasidaro nejauku. Kartą Aras bandė jį provokuoti. Barake visiems girdint garsiai pareiškė, kad Tona turi tokią veido išraiška, nes vaikystėje jį tėvas per užpakalį darė. Kilo baisus triukšmas, vyrai laukė aršios kovos ir Aro galvos unitaze. Visi šaukė ir laukė reakcijos, o Ištvanas nereagavo, skaitė savo knygutę. Po akimirkos visi nutilo. Pastebėjau, Aro veide šmėkštelėjo baimė, buvo juokinga žiūrėti, kaip rimti vyrai susigūžė ir greitai pakeitė pokalbio temą. Tai buvo paskutinis kartas, kai kas nors bandė jį provokuoti. Visada tylus ir šneka tik kada reikia, kai jis tave dengia jautiesi tarsi už tavęs betono siena, iš čia ir jo pravardė, Tona. Įdomu kodėl jis taip visada... Sutraškėjo ausinė.   
- Šamai, skubiai grįžkite prie dokų, ten persigrupuosite su antra komanda. Neramumai energijos paskirstymo patalpose. Patikrinti ir raportuoti..  Pamojau vaikinams ir pasileidome patikrintais koridoriais atgal.  Ką reiškia neramumai? Po akimirkos supratau, kad tokių klausimų daugiau neuždavinėsiu. Energijos paskirstymo patalpoje radom tris mūsų vyrus ir gal dvidešimt penkis mokslininkus. Visame  aukšte buvo matyti kraujo pėdsakų, vaikštant jaučiau, kaip kraujas limpa prie batų, visur buvo tuščia ir tik vienoje patalpoje radom visas aukas. Sumestas į vieną krūvą iki lubų, šunys? Aras net kramtomą gumą prarijo, kai Ištvanas patikrinęs mūsiškius pranešė, kad neišauta nei viena kulka… Per pastaruosius tris metus buvom praradę tik keturis vyrus, o čia… Darėsi visai nelinksma. Durtinės arba plėštinės žaizdos jautriuose taškuose. Paklojo iškart tris, vadinasi buvo mažiausiai trys ir gerai organizuoti, ko gero...
Nespėjus gerai įvertinti padėties Ozas pranešė apie kontaktą. Buvo liepta grįžti prie laivo ir jį saugoti, pasirodo mes ir dar kelios komandos buvom arčiausiai. Likusios keturios komandos nuskubėjo į vieną iš valgyklų, kurioje Rinos komanda užspaudė tuos šunis. Koordinatorių monitoriuose buvo sąmyšis. Iš tarpusavyje šnekančių kareivių supratom, kad jie matė padarus ir spaudė juos į valgyklos galines patalpas, čia mūsų sėkmė ir baigėsi. Dvylikai vyrų užėmus pozicijas valgykloje, dingo šviesa, pasklido trikdžiai neleidžiantys naudoti kitų matymo priemonių. Kaip tolimas aidas iki mūsų atskriejo šūvių garsai, mirgančiuose ekranuose matėm šūvių ugnis. Tamsi patalpa blyksėjo nuo PK-5 liepsnos pliūpsnių. Ugnis iš visų pusių visomis kryptimis, jie nematė į ką šaudo, jie klykė.  Šaltas prakaitas išmušė ne tik mane. Likę prie komandų centro žiūrėjom į majorą tikėdamiesi komandos padėti saviems. Bet jis tik išjungė garsą ir liepė užrakinti visus praėjimus. Pasak jo,  padėti jau per vėlu, užblokuodami sektorių, bent jau izoliuosim šunis. 
Nežinau kiek tame teisybės, bet po šio įvykio jau kelios dienos stotyje ramu. Jei taip galima vadinti būseną, kai nežinai kuo viskas baigsis. Po susišaudymo valgykloje paaiškėjo, kad šunys sugebėjo sugadinti ne vieną sistemą. Dabar neveikė netik gelbėjimosi kabinos, navigacija, ryšio sistema, bet ir mūsų desantinio laivo prisijungimo užraktai. Kaip ir sakiau, ramu. Majoras su koordinatoriais sprendė šią problemą, tačiau nelabai sekėsi. Vakar ryte pabudau, nes apsivertus ant šono ranką įmerkiau į kažką šlapią, prasimerkęs pamačiau šaltas Ištvano akis, jis gulėjo savo kraujo klane ir žiūrėjo į mane. Aš gulėjau visai greta ir nieko nepajaučiau. Iš visų vyrų užmušė tik jį. Bauginimas - demoralizacija, užmuši priešą jo lovoje ir niekas nesijaus saugus.
Dabar stoviu prie veidrodžio, vonioje. Plaunu veidą šaltu vandeniu, ir vis tiek matau tas akis. Su majoru Willo išnešėm Ištvaną jo paties miegmaišyje kol visi miegojo. Apie tai žinojom tik aš, majoras ir sargybą ėją vyrai. Mačiau jų žvilgsnius, pats pradedu suprasti, kad jei šitas vyras čia mirė... 
Užsidega pavojaus signalas ir vonios kambarys tampa oranžine diskoteka. Jau apatiškai paimu savo ginklą. Eidamas sale matau kraujo balą, kurios net nepastebi pro šalį bėgantys vyrai.  Viduriniuose aukštuose sujudimas, majoras Willo surinkęs paskutinius vyrus diktuoja komandas. Matau kaip apatišku veidu, be šalmo, pakėlęs ginklą prie peties prieina Aras. Viena ranka pasitaiso lankelį plaukams, pasižiūri į mane. 
- Klausyk, aš kai ką tau turiu, - nieko nesakau, – aš ką tik iš trečio valdymo punkto, man prieš akis užsidarė kontrolės punkto vartai nukirpdami ten buvusio kapitono ranką su ištiestu štai kuo. – jis parodo kruviną raktą kuriuo naudojosi kapitonas. – pro mažėjantį durų tarpą, tų pačių kurios jam nukirto ranką. Girdėjau, kaip jis sakė gelbėkis, o už jo nugaros tie padarai plėšė personalą į gabalus. – visą šitą dėstė ramiai su pauzėmis ir vis žiaumojo savo kramtomą gumą. – Šamai, jie artėja, o štai pagrindinis įdomus dalykas. – jis padavė man vidinio ryšio ausinę kurioje skambėjo mašinos įspėjimas, kad stotis nukrypo nuo orbitos ir po aštuonių minučių į eis į planetos atmosferą. – Jie išjungė garsiakalbius, kad nekeltų panikos ir išjungė būrio ausines, bet ryšininko neapgausi. – nusišypsojo jis ir, kad ir kaip aš jo nemėgau, mano visas dėmesys buvo sutelktas į jį.
– Dabar klausyk, - pašnibždomis tęsė jis su pasididžiavimo ir džiaugsmo kupinu veidu, - majoras baigs instruktažą po minutės ar dviejų. Pirmas būrys lėks į viršų ir turės perkraut reaktoriaus kompiuterį, tas užims kokias 15 min, seki? Antras ir trečias būriai varys į apačia, valdymo punktų stoties kurso koregavimas, tas užims na kokias dešimt minučių. O aš čia šneku jau kokias dvi minutes... ką tu sakai jei mes su tavim, ramiu žingsniu, einam iki kapitono privačių gelbėjimosi kabinų, visai netoli, čia pat, už kampo. Ir paliekam visus šitame pragare, a? 
Mano ausyse skamba moteriškas balsas sakantis, kad iki susidūrimo su planetos atmosfera liko 4 minutės. Majoras baigė instruktažą, girdžiu garsų: „Hūrąąą!!! „ . Visi paskubomis išsiskirsto. Žiūrių į tolstančius vyrus, turėčiau suleisti peilį jam į pilvą ir prisijungti prie savų. Aras šypsosi, mes likom vieni koridoriuje, jis žino, kad negaliu atsakyti. Braukia kortele per skaitmeninę durų spyną, ir mes patenkam į koridorių vedantį pro vadovaujančio personalo kabinetus, tuo pačiu kuriuo patenkama į atskiras kapitono gelbėjimosi kabinas. Priekyje eina ramus jis, mano ginklas man ant peties ir su kiekvienu žingsniu jaučiu nepaprastą pasimėgavimą. Nereikės bėgti koridoriais kuriuose tūno tie sumauti šunys, nereikės bijoti kiekvieno kampo, nereikės nervingai laukti kol persikraus borto kompiuteriai žinant, kad kiekvieną akimirką viskas gali išlėkti į orbitą. Visi mano darbo specifiniai pojūčiai su džiaugsmu palieka mane, man to nebereikia. Pakeliui link kabinų sustoju prie stiklo, kitoje pusėje paprasto personalo koridoriai ir salė. Prie sustiprinto koridoriaus langų spaudžiasi šimtai žmonių, toje pusėje jų šimtai, o šitoje pusėje mes du. Atrodo, kad net oras pas mus gaivesnis, įkvepiu. Jie klykia ir šaukia, vieni bijo, kiti šaukia, nes juos spaudžia prie stiklo, jie negali pajudėti. Sustoju ir žiūriu. Į mane žiūri ta mergina gražiomis akimis. Mane pamato ir kiti, šaukia pagalbos, vyrai iš specialaus būrio, juodos sustiprinto šarvo liemenės, ginklai visada asocijuojasi su saugumu. Jų veidai sumišę, šaukia jog einam ne ta kryptimi, prašo pagalbos. Matau, kaip vieno iš jų veidas supranta, kas vyksta ir jis nieko negali padaryti. Už stiklo, toje pusėje, pasigirsta duslus sprogimas, sumirga šviesa, minia sujuda ir kelis iš jų prispaudžia taip, kad stiklas nusidažo krauju. Jie šaukia, bet per stiklą beveik nieko nesigirdi. Matau, kaip už jų nugarų žmonės pradeda dar labiau judėti, visa minia nuvilnija išgąstis. Priekyje esantys šaukia apie kažką artėjant, prie stiklo esantys nori pabėgti, bet negali. Nusisuku. Po minutės, priešais mane atsidaro kabinos siauros durys, įlipu, nugara prisispaudžiu prie kabinos sienos, apsikabinu ginklą ir spaudžiu jį prie krūtinės, čia labai mažai vietos. Durys, kurios šiaip užsidaro greitai, atrodo vos vos juda, aš vis dar negaliu patikėti, kad visas šitas siaubas manęs nepalies, apima kvaila savijauta, kad dar kažkas atsitiks paskutiniu momentu. Bet durys greit užsivėrė, malonus šiurpuliukas bėgioja visu kūnų, net keliai linksta. 
- Pasimatysime apačioje, nepalik ginklo, gal prireiks. – Taip sakė jis man kvailai besišypsodamas ir vis dar žiaumodamas savo kramtomą. Man vis dar neaišku, kodėl didžiausias savanaudis žemėje mane išgelbėjo, bet dabar tai nesvarbu.
Užsidega paleidimo žyma. Prisimenu būrio vyrus. Ištvano veidą. Majorą Willo. Pagalvoju apie mus.
Šunys, sumauti šunys.