Lėja (I)

Kažkas pabeldė į langą. Nesąmonė, to negali būti, tiesiog negali ir tiek. Apsiverčiu ant kito šono ir bandau miegoti toliau. Pabeldė dar kartą. Na ir atkaklumas... Kas per bjaurybė nerimsta tokiu metu?! Jau turbūt gerokai po vidurnakčio. Na ir žmonės šiais laikais... Neklydo mano senelė, baisūs laikai atėjo, nieko švento neliko. Štai ir vėl nekantrus dunkstelėjimas į stiklą. Na ir niekšas! Veikti neturi ką, ar pomėgis toks – įkyrėti? Stop. Aš juk penktame aukšte gyvenu. Hmm... Ir kas gi tai galėtų būti - žmogus voras, ar žmogus šiškšnosparnis? Galima būtų ir Kalėdų senelį įtarti, tik kad iki Kalėdų dar geras pusmetis. O velnias, ir vėl! Gal visgi reikia pažiūrėti. Atsistojau, priėjau prie lango ir vienu staigiu judesiu atitraukiau užuolaidą. Neiškart suvokiau ką pamačiau. Buki žemakulniai batai, plonos kojos, apmautos tamsiomis kojinėmis, juodas pusilgis sijonas, kaulėtos, sustirę rankos prie šonų...  O Dieve, ne!
  Tiesiai priešais mane kybojo pakaruoklė, sūpuojama vėjo. Varno juodumo plaukai draikėsi dengdami veidą. O  batai toliau ritmingai dunksėjo į stiklą. Duslus garsas ėjo kiaurai širdį. Žvėriška baimė paralyžavo mane kaip gyvatės nuodai. Krūtinę drąskė klyksmas, bet negalėjau išspausti nė apgailėtino garselio. Negalėjau pajudinti nė mažojo piršto. Nepajėgiau net užsimerkti. Laikas tarsi sustojo, oras rodos tapo klampus it smala. Neįsivaizduoju kiek laiko taip stovėjau. Gal valandą, o gal tik akimirką, kol vėl pradėjau jausti kojas. Ėmiau slinkti atbulomis kuo toliau nuo to nelemto lango. Staiga už kažko užkliuvau ir griuvau.
  Pabudau. Gulėjau savo lovoje. Kambaryje buvo tamsu ir tylu, galėjau girdėti kaip skaudžiai daužosi mano širdis. Langą tvarkingai dengė sunkios naktinės užuolaidos. Bet gyvuliškos baimės jausmas niekur nedingo. Suvokiau tik vieną dalyką – turiu pažiūrėti į langą. Kitaip neužmigsiu nei šiandien, nei ryt, nei apskritai šiame gyvenime. Tada, kai mano širdies tvinksniai rodės tuoj prikels kaimynus, o pati širdis iššoks lauk ne tik iš krūtinės, bet ir iš šio prakeikto buto – ištiesiau ranką lango link. Lipniomis nuo prakaito rankomis paliečiau užuolaidos kraštelį. Audinys atrodė kaip niekada vėsus ir šiurkštus. Suvokiau, kad už lango nieko nėra ir būti negali, bet visi instinktai šaukte šaukė priešingai. Įkvėpiau ir lėtai praskleidžiau medžiagą.
  Nieko.  Jokių pakaruoklių. Tik tirštas kaip pienas rūkas. Hm... Ne tas vaizdas kuris nuramintų ar įkvėptų drąsos. Privalau įjungti šviesą. Puiki mintis, tik štai jungiklis kitame kambario gale. Prie pat durų, kurios kažkodėl atviros. Nors galėčiau prisiekti, kad jas, kaip ir kiekvieną vakarą, uždariau. Negaliu užmigti patalpoje su atviromis durimis. Nesvarbu – kambario, komodos, ar papuošalų dėžutės... Drebančiomis rankomis apgraibomis susiradau televizoriaus pultelį. Dauguma kanalų jau seniai nieko neberodė. Nervingai spaudydama mygtukus aptikau vėlyvą muzikinę programą. Ryški ypata dėvinti vorantinklį primenančią suknelę plonu balseliu apraudojo pirmąją meilę. Neįtikino ir nenuramino, tačiau puikiai tiko užpildyti spengiančią tylą. Neištverčiau jei dar kart išgirsčiau tą kraują stingdantį beldimą į langą.
  Ką gi, sukaupusi paskutinius drąsos likučius iššokau iš lovos, šviesos greičiu nuskriejau į kitą kambario galą ir desperatiškai užgriuvau elektros jungiklį. Pagaliau kambarį užliejo šviesa, išvaduodama mane iš slogaus košmaro gniaužtų. Atsidusau. Baisiausia jau praėjo. Uždegiau šviesas visame bute, patikrinau kitus kambarėlius ir užkaborius. Visur tylu, ramu ir tuščia. Jokių šmėklų, pakaruoklių ar kitų nelabųjų. Atsargiai ir nedrąsiai parslinko saugumo jausmas. Ir visgi jaučiau, kad su saldžiu miegeliu šiąnakt baigta.
  Užsidariau savo kambarėlyje, atsisėdau ant lovos ir pradėjau mąstyti. Pakankamai blaiviai, o ne kaip į kampą užspeistas žvėriūkštis. Jau vien faktas, kad pastaruoju metu miegu vos po keltą valandų per parą, džiaugsmo nekelia. Kiekvieną kart pašokti vidury nakties sprunkant iš eilinio klaikaus sapno - irgi nėra smagu.  Gerai, pripažinkim, košmarą sapnavau ne pirmą ir toli gražu ne antrą kartą. Tiesą sakant margaspalvių drugelių plazdančių pievose jau seniai nebesapnuoju. Kokie ten drugeliai... Jau keletą mėnesių sapnuose regiu tik idiotiškas nesąmones, tamsius labirintus ir lenktynes su mirtimi. Bet ši naktis – čia jau kažkas naujo. Mano košmarų šedevras. Dar niekada sapnas nebuvo toks tikras, o baimė - tokia žudanti. Net praėjus gerai valandai nedrįsau dar kartą pažvelgti į langą. Kirbėjo kvaila ir protu nesuvokiama nuojauta, kad žavingoji būtybė vis dar ten kyburiuoja.
  Yra dvi galimybės – man stogas nuvažiavo arba tiesiog tokiu štai smagiu būdu pasireiškia nerimas dėl artėjančių didelių pokyčių. Na, kaip sako senoliai – rytas  už vakarą protingesnis. Rytoj ir nuspręsiu ką daryti – vizituoti ponus su baltais chalatais ar kaip nors prakęsti dar vieną savaitę. Birželio naktys trumpos, tuoj prašvis, tad šios paros kultūrinė programa greičiausiai jau baigėsi. Viskas bus gerai. Susirangiau lovoje, atsiverčiau knygą ir pradėjau laukti ryto.