Troleibusai

Žinote, troleibusai - keistas nūdienos reiškinys.
Ne, ne technine prasme. Kaip jie važiuoja savo tiesiais ūsais braukdami sušąlusius elektros laidus, žarstydami kibirkštis lyg bengališkos ugnelės Naujųjų metų naktį, viskas aišku.
Daug keisčiau, kas juose dedasi. Kiekvieną rytą pro duris įsmunka ir manydami, kad apgaudinėja viltį praradusį vairuotoją, o iš tiesų tai tik patys save, slepia kišenėse triskart pažymėtus vienkartinius talonėlius, kiti įlipa ir sąžiningai iškelia elektroninius bilietus. Galybės mažų mokinukų, neišsimiegojusių studentų, visą gyvenimą nenustojančių burbėti ir priekaištauti bobučių (bet juk negali pykti, kiekviena murma savo dievams) ir galiausiai vos pro duris pataikantys pagirioti benamiai, laipiojantys iš troleibuso į troleibusą ir klausinėjantys „Ar nematėt troleibuso bako? „ ir ištarę šią frazę dukart sužagsintys.
Po to visi būriu jie stengiasi sulaužyti troleibuso sienas besigūsdami arčiau durų, langų ar išvis bent lopinėlio oro.
Vėliau jie tobulina žudymo meną. Susąmokslauja vieni su kitais, nusitaiko į sėdimojoje vietoje užspeistą tvarkingą vyrą ir žudo, žiūri, žudo, skverbiasi žvilgsniu... Tai ką gi jam, tam vargšui vyrui daryti? Jis tik nukreipia akis į aprasojusį langą, kur prieš keletą minučių du įžūlūs trylkamečiai purvinomis pirštinėmis užrašę keletą nepadorių frazių ir jau pradėję raižyti raktu stiklą.
Staiga kokia nors sriubos kvapo moteriškė pradeda spiegti kalbėdama telefonu ir visi pokalbiai nutyla (na kaipgi nepasiklausysi svetimų pašnekesių). Kartkartėmis nuskamba mintinai išmoktas „... įlipę į autobusą ar troleibusą pažymėkite... „ ir visi mintyse juos kartoja.
Ir galiausiai nuo slegiančios tamsos ir dirbtinių troleibuso šviesų paskaudusiomis akimis visi stengiasi sulaužyti duris bei troleibusų laiptus, kurie, paskutiniam užmigusiam paaugliui išlipus sunkiai atsidūsta.
Keista ta troleibusų nūdiena. Keista ir žiemiškai niūri.