Krentanti

-Klausykit visi įdėmiai! Ypatinga situacija. Turim asmenį, kuris pasiruošęs nušokti kiekvieną akimirką. Visi gelbėtojai turi nedelsiant užimti pozicijas. Tuoj pat!
Nė trupučio negalvodamas užėmiau savo įprastinę vietą gelbėjimo lėktuve. Širdis ėmė daužytis, ausyse girdėjau tvinksėjimą, kuris užgožė variklių gausmą.
-Dėmesio! Pasiruošti šokt!
Nebegalėjau daugiau pasiruošti. Įsikibau į lėktuvo metalą ir žiūrėjau, kaip bąla pirštai.
-Pirmas! Pasiruošk! Šok!
-Antras! Pasiruošk! Šok!
-Trečias! – Tai aš. – Pasiruošk… - Paskutinio įsakymo nesulaukiau – ausyse švilpė, mintyse girdėjau,, šok! ‘‘. Aš iššokau ir kritau, kad pagaučiau tą, kuri tuoj nušoks arba jau krenta. Mums retai pavyksta. Šokam aklai, krentam aklai, gaudom aklai, bet tai vis tiek geriau nei nieko nedaryti, negalim sėdėti, kai jos žūsta.
Į akis kažkas tvieskė. Viskas įvyko per greit, kad būčiau ką supratęs. Tiesiog susivokiau ją laikantis rankose. Ją, tokią neapsakomai žibančią ir neįsivaizduojamai liūdną.
-Paleisk mane, - tvirtai, bet švelniai ji pasakė, - aš turiu tai padaryti. Jiems reikia manęs. Niekas nebegali padėti, o aš dar galiu. Aš tokia maža ir nereikšminga, kad sugebėsiu pakeisti tokių pat mažų ir nereikšmingų žmonių likimus. Įsivaizduok save jų vietoj.
Aš įsivaizdavau. Rankos nevalingai atsileido. Išsigandęs truktelėjau parašiuto žiedą. Stebėjau akimirksniu išnykstantį šviesos tvyksnį. Ką aš padariau...
O krentanti žvaigždė išpildys norą tiems, kurie padarė viską, kad pasiektų, ko nori, bet vis tiek negavo. Todėl belieka stebėti dangų ir ieškoti krentančių žvaigždžių.