Krapnojanti tyla

Šokuoja sultingos avytės
Iš tilstančios rūko bangos
Per miegančiai svyrančius tiltus,
Kur niekad nebus atramos.

Erdvėlaikis džiaugiasi kūnais,
Jų burės vagoja žemes.
O slystančiais miesto malūnais
Mėnulis šlifuoja gatves.

Antradienis tyliai tipena,
Kur nesirodė dar pats niekados.
Galvoj man kažkas lyg kutena:
"Rytoj mes klausysim tamsos".