Rašyk
Eilės (72398)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10379)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







- Mama. Mama! – rėkiau visa gerkle, bet jos jau nebebuvo. Buvo jos kūnas, bet ne siela. Ji jau buvo išėjus ir net neketino grįžti.
  Viskas prasidėjo nuo to, kai metro ji susitiko su žmogumi. Aš nežinau kas jis buvo. Kažkoks tipas, tikriausiai. Su kostiumu, portfeliu ir gėle rankose. Visada. Mama susitikdavo su juo po darbo, mat jie tuo pačiu metro važiuodavo į namus. Na gerai, gi nieko tokio. Žmogus juk gali turėti draugų, mano mama nebuvo išimtis. Puikiausiai tai supratau. Vieną vakarą skaičiau knygą, gėriau arbatą ir vis laukiau sugrįžtant  jos. Slinko minutės ir valandos. Kuo toliau, tuo lėčiau. Ji grįžo vėliau nei visada. Nusimetė paltą, apsiavė tapkes ir nušlepsėjo iki vonios. Nieko nepasakė, tik „labas, norėčiau, kad  tuoj pat eitum miegoti“. Darės įdomu. Atmosfera įkaito ir darės neramu. Taip gal kokius metus. Tik viena diena buvo kitokia nei visos. Sėdėjau ir laukiau jos, pavasaris. Namuose buvo šilta. Pagalvojau, kad gal užsuko į barą ar dar kur nors ir grįš paryčiais. Per daug nesukdama galvos nuėjau miegoti. Ryte jos dar nebuvo, man teko išeiti. Į mokyklą. Pirma pamoka, antra pamoka, trečia pamoka ir pagaliau pertrauka. Sutikau direktorių. Jis man tepasakė:
- Už dešimties minučių laukiu tavęs savo kabinete. Siūlau ateit.
Aišku, išsigandau. Bet juk nieko blogo nepadariau. Už dešimties minučių kaip sutarta buvau ten.  Prasidėjo mūsų pokalbis.
- Labas.
- Laba diena, - atsakiau.
- Mus pasiekė ne itin geros žinos.
- Kokios? – sutrikau.
- Tavo mama... - mikčiojo jis.
- Kas? Po velniais? Sakykit! – neištvėriau.
- Ji buvo...
- Kas?
- Nužudyta. Apgeilestauju.
- Šiandien ne balandžio 1, direktoriau.
- Taip, žinau.
- Jūs juokaujat. Žinoma, tai nėra tiesa.
- Aš apgeilestauju ir...
  Daugiau negirdėjau nei žodžio. Sprukau iš kabineto. Jaučiaus šoke. Verkiau kaip mažas vaikas negavęs saldainio. Ir tada pasileidau bėgti link savo klasės. Pribėgau spinteles, įlindau į kažkokį tarpą ir verkiau. Galėjau tai daryt tyliau, nes jis mane išgirdo. Ne, ne direktorius. Žmogus, su kuriuo buvau beveik nepažįstama, bet kuris man rūpėjo labiau, nei klasiokės. Jis pribėgo ir paklausė:
      - Kas nutiko?
      - Mano mamą rado nužudytą...
      - Ne ne ne, netiesa.
      - Nesakyk, kad netiki, nes aš tau nemeluoju.
      - Ak, užjaučiu.
  Jis apkabino ir daugiau nieko nesakė. Aš verkiau. Tada vėl prabilo:
- Neik į likusias pamokas, aš neisiu taip pat. Likim čia.
- Gerai, - sulemenau.
Kokį pusvalandį taip ir sėdėjom: apsikabinę. Jaučiau kaip jis glostė mane ir ramino. Šluostė ašaras ir leido juo pasikliauti. Mano širdis daužės į visas puses ir jis tai jautė.
- Viskas bus gerai, - ramino, nors žinojo, kad nuo to geriau nebus.
Vaikai praeidami pro mus suklusdavo ir lyg bandydavo klausti, bet suprato, kad dabar ne tas laikas. Praeidavo pro šalį, numesdavo kokį keistesnį žvilgsnį ir viskas. Po kiek laiko prisijungė dar keli jo draugai. Atėjo ir bandė guosti. Sėdėjau dviejų vaikinų apsuptyje. Man nebuvo svarbu kas jie. Man buvo svarbu, kad jie yra. Drebėjau kaip lapas per audrą. Nežinojau kur dėtis, ką sakyt. Išeit ar pasilikt. Ir jie taip pat. Visas likusias pramokas prasėdėjom ten tryse. Kiek apsiraminus jiems pasakojau apie ją. Savo mamą. Jie klausė kaip maži vaikai močiutės pasakos prieš miegą. Tai buvo gerai. Džiugu.
  Kitą dieną buvo laidotuvės. Tąnakat vienas iš jų buvo pas mane namuose, nes aš likau našlaitė. Tėtis mirė kai buvau maža. Daug gerdavo ir galiausiai prisiliuobė iki tiek, kad sušalo sniege... Baisu. To vaikino tėvai buvo mano ramstis ir parama. Jie atėjo į laidotuves. Aš sėdėjau ir negalėjau patikėti, kad karste guli mano mama. Nejaučianti nieko. Net nenoriu to prisminti. Po laidotuvių mes ėjome su juo pasivaikščioti. Nuo tądien tapom geriausiais draugais. Jis buvo viskas ką turėjau. Nuostabu.
  Ištyrę bylą, surado žudiką ir aš turėjau pokalbį su juo:
- Labas, - pasakiau.
- Labas, - sumurmėjo.
- Nekenčiu tavęs, - džiugiu balsu tariau.
- Nekeista.
- Tikiuos liksi čia iki gyvenimo galo.
- Aš išeisiu iš čia. Pamatysi. Bus tavo eilė.
- Mano? Nejuokauk. Tu čia mirsi, idiote, - sukikenau.
  Pakilau ir išėjau, draugas buvo šalia. Lengvu žingsniu išskuodėm iš ten ir daugiau niekada ten nebuvom. Gerai, kad čia buvo tik mano vaizduotės padarinys – sapnas, kitaip tariant.
2011-01-29 00:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-30 12:22
Asasasas
Žinoma galėjo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-30 08:00
kitaip
Galėjo būt įspūdingesnis, šis sapnas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą