Dvidešimt šešėlių

Nutolo tyliai dvidešimt šešėlių,
Nutolo tyliai…
Nebegrįš…
Tu liksi išdidi stovėti,
Kol plaks tikėjimu žmogaus širdis.
Kol šviesią dieną keis tamsi naktis,
Kol degs žalia tautos ugnis.
Dar šviečia keturiolika žibintų –
Jie neužges,
Jų neužpūs,
Juos saugoja kilnus ir tikintis žmogus.
Juos saugoja ir laisvės atspalviu
Paženklintas dangus.
Jie neužges…
Jų neužpūs…
Nutolo dvidešimt šešėlių,
Gal sapnuose sušvis,
Svajonėse pražys…