Laukimas.

Laukimas

Prisimeni, kuomet vaškas vėso pumpuruose
Ir viskas buvo įstabu?
Laikus, kai tebuvom mažyčiai lapeliai,
Visados augančiame medyje...

Rodės, laikas mums dovanojo tas akimirkas,
Idant atimtų, sutryptų ir primintų...

Ar jauti spygliuota viela apsuktą vienatvę,
Neleidžiančią krešėti žaizdoms?
Prisimeni, kaip nenorėjai paleisti,
Nors ir degė delnuose?

Rodės, erdvė susispaudė aplink,
Palikdama erdves tik kvėpuot...

Suplėšyta ir paslėpta Tu.
Užmirštas ir ištremtas Aš.

Ir tas mažas pumpurėlis, kurį nunešė vėjas...
Plėšė savo mažas gerklas, tave kviesdamas.

Prigijo jis vėliau. Išaugo...
Tapo stiprus ir neįveikiamas...
Joks vėjas jo nenugalėjo, jokia pūga jam buvo nebaisi
Tik kažkas jam vis braškėjo...

Ten... Viduje...

Ir nors jis žinojo, jog ta diena neateis...
Įleidęs šaknis svajojo ir laukė.
Sakė, jog niekada nepaliks,
O palikęs, laukė... laukė.... laukė...