Migdolinis Lietus

Lijo. Migdolais kvepiantys lašai palengva ritosi mano įraudusiais skruostais. Žaidė mano žvilgsnyje kartu su lengvutėmis šiltomis ašaromis. Kaip gera verkti lyjant... Nereikia sausinti žvilgančių blakstienų.

Taip ir stovėjau, kažkokiam rūku padvelkusiame slėnyje. Žiūrėjau į savo batus. Vis tiek man jie gražūs. Gigantiški, purvini mano senukai. Visada neteisingai apauti, dešinys ant kairės kojos, o kairys - ant dešinės. Kai pagaliau išmokau teisingai apsiauti batus, buvo jau per vėlu. Pamėgau juos nešioti taip; kitaip nei visi.

Bemąstant apie batų išskirtinį gyvenimą ant mano kojų,  lietus nurimo. Kaip kokioj pasakoj: nušvito saulė, dangų nutvieskė dvi vaivorykštės. Stovėjau čia ir laukiau. Negaliu pasakyti ko, tiesą sakant, ir pati šito nežinojau. Tiesiog laukiau.

Niekas nepasirodė. Vaivorykštės dingo. Ėmė lyti. Vis dar stovėjau tame purve, ašaros vėl šildė mano skruostus. Dabar žinojau, ko laukiau. Pragiedrulių.