Aš ne apie tai

Ponai ir ponios, kaip sekasi? Ar nesušalote? Na taip, tiesa, kur ten sušalsi kai lauke vos porą minusiukų.
  Gal prieš 10 metų mūsų kieme buvo toks storulis, tada jam buvo gal 12 metų, atsimenu kai vidurį žiemos (aplinkui speigas, visi su storiausiais kailiniais, tikrai -20 buvo) o tas ramiausiai sau su maikute vaikšto, rėkauja, krykštauja, taip sakant džiaugiasi gyvenimu. Po to jo nemačiau, tai net nežinau, gal ir numirė tą pačią žiemą. Bet aš ne apie tai.
  Mūsų pasaulis įvairiapusis, daugiasluoksnis. Turiu galvoje tai, kad žmonės...
  Juokauju, nesupykit. Kartais mėgstu pakvailioti.
  Čia žmogus rašė, kad savo nuomonės negalima teigti kitiems. Teisingai, na nebent turi svarių argumentų jai pagrįsti ir jei kitas jų nepaneigia ir jei jis nėra kvailas, tai jis privalo, bent jau laikinai, tą nuomonę padaryti sava, bet kartu visad būti kritišku jos atžvilgiu, ieškoti klaidų, informacijos ir t. t. Taigi, nei aš teigiu ką, nei aš turiu tų svarių argumentų tom nuomonėm pagrįsti. Bet aš ir vėl ne apie tai.
  Būtinybė, kvailybė ir anapusybė. Kažkas juos sieja.
  Sakyčiau „tiesą sakant“, bet nežinau jokios tiesos. Kek ieškojau, tiek buvau apviltas tos tuštumos kuri kiekvienq kartą atsiverdavo prieš mane, lyg kokia supista siena. Tiksliau, gal nei tušuma, nei siena, o per didelis kiekis įvairiausių linkmių, ar tai kelių. Iškyla kuklus klausimas ir staiga nesuskaičiuojama daugybė kelių be nuorodų ir žmogus, kad mandras jau toks, pasirink tą vieną teisingą. Sunku. Nesvarbu, ne apie tai.
  Vaivorykštės spalvos, kaip gėjų vėliavos. Gražu, nieko nepasakysi.
  Kartais norisi nenorėti, tiesiog būvoti šiapus, netoli akmens. Sėdėti prie jo, kartu būti toje prasmės klausimo kėlimo neįmanomybės stovyje.
  Viskas taip kaip ir visad.
  Nei aš noriu čia kažką pasakyti nei ką, tiesiog mano tokia pramoga, aš taip linksminuos. Kiekvienam sava pramoga, kai kuriems net ta pramoga suteikia jų gyvenimams mistinę prasmę. Nesakau, kad mano gyvenimą tai padaro prasmingą. Žinoma, kad ne. Juokas pro ašaras, bet nežinau, kas ta prasmė, kaip atrodo, kaip reiškiasi. Man tai didžiausia paslaptis. Juokauju, kokia ten ta paslaptis, visiems ir taip aišku, kad maistas yra visa ko pagrindas ir vienintelė mano/mūsų?, prasmė ir tikslas yra valgymas, o tos pertraukos tarp valgymų skirtos tam, kad surastume ką valgyti. Bet aš ne apie tai.
Tiek to... Gal kitą kartą apie ką aš.