Ražienos

Kol mano angelas aukso pievose bastėsi,
Atjojo raiteliai, apsisiautę juodai,
Nematyti, iš tolimo krašto.
Grėsmingais, randuotais veidais.

Jie neklausė, ar reikia mums rašto,
Ar tikim senaisiais dievais.
Tiktai kraujas man rankomis laša -
Apsipylė krauju ir laukai.

Nesugrįžo jau angelas basas,
Nespindėjo jau auksu laukai.
Nutilo ir vėjas, tik protėvių dvasios
Šiurena pavirtę beržais.