Karališkasis mėnulis

Gelsvas dirižablis, išnyrantis iš už horizonto
ir plaukiantis debesų klostėmis, yra pats
tikriausias poezijos mokytojas, atveriantis
kitą tikrovės pusę. Jis siunčia mąslią šviesą,
kuri apgaubia tave aitriu virpuliu ir leidžia
iš pasąmonės sužvejoti gyvenimo archetipus,
kuriuos tu greitomis pili į eilėraščių vynmaišius
slapčia, tačiau drauge besąlygiškai tikėdamas,
kad tuose vaizdiniuose turi būti bent nedidelis
krislas tiesos, kuri atpirks tavo bergždžią ir dyką
buvimą. Poetai meldžiasi Dievui, mėnuliui
ir savo mylimajai, o tai gerai pasvėrus
yra vienas ir tas pats. Norėčiau išmokti rašyti
ant šaltų ir paslaptingų mėnesienos šešėlių drobių.
Jos ir siela – tos pačios substancijos.

Naktis. Marios. Suoliukas. Debesų išklotinės.
Beasmenės sidabrinės šviesos krioklys srūva
ant vandens plotų. Ramybė. Tyla. Susitaikymas.

Ką tik atradai, kas yra pats geriausias popierius
eilėms, o rašalas yra tavo kraujas, varvantis
iš žaizdų, kurias pelnei vaikščiodamas aštriais
skustuvo ašmenim, kai šaudeisi su savo
priešais, t. y. su tais, kuriuos mylėjai, tik bijojai
tai pripažinti, nes vyriškam pasaulyje
sentimentalumas yra nuodas, kuris tave verčia
beformiu moliusku, tačiau žaizdos glebų
dvasinį kūną paverčia uola. Ant jos gali drąsiai
pastatyti poezijos bažnyčią, kurios tabernakulyje
rymos mėnulis: blyškus, bekalbis, šaltas ir jautrus.