Zygmunt Bauman, knygos „Likvidi meilė apie žmonių ryšių trapumą“ pristatymas

Liquid vaiski, skysta, netvari, taki, greit praeinanti, nykstanti, išsilydanti taip Zygmunt‘as Bauman‘as apibūdina meilę. Viena vertus ji vaiskiausia emocija vainikuojanti kilniausius jausmus, kita vertus ji tokia taki ir greit praeinanti tarsi vanduo kurį nori suimti į saują it mylimojo ranką. Kartu mylintis žmogus išgyvena nesvarumo būseną, tarsi jo statiški jausmai tirptų, svaigstant brangaus žmogaus glėbyje. Tačiau žodis liquid kapitalistinėje mąstysenoje įgauna finansinį atgarsį, kai įmonės valdytojas geba vykdyti visus piniginius įsipareigojimus ir mokėjimo reikalavimus, šis likvidumas tampa visos knygos pasakojančios apie tarpasmeninius ryšius poroje metafora, kuri iliustruoja kaip žmogus dėl savo vartotojiškumo ir savanaudiškumo meilę paverčia valiuta, kuria galima nusipirkti kito artumą.

Autorius pasitelkęs skirtingus emocionalumo „dažnius“, tarsi leidžia pajausti virpantį, aukštų dažnių įsimylėjimą ir vos pulsuojantį, neišvengiamai ištinkantį, kiek primenantį akcijų nuvertėjimą biržose, ar neįkandamą vartotojui gino rossi batų kainą ir po to sekantį nusivylimą. Kaip paaiškinti šias įsimylėjimo ir nusivylimo priešpriešas, kaip jos tampa tokios, emociškai vertinant, tolimos. Jautrusis mąstytojas atskleidžia savo nuostatą, jog dažnai vartojimo rinkos jėgos įsismelkia į mūsų norus, kurie kasdienoje atsispindi, kaip geismingi veiksmai, kuriuos erzina ir įkyriai trikdo įsipareigojimas meilei (Bauman, 2007). Juk pagal prisirišimo „pasiūlos“ ir sekso „paklausos“ kreivių susikirtimo tašką, turėtų įsivyrauti jausmų rinkos pusiausvyra, kai abu patenkinti, ką gauna, kai išlaidos atsiperka, su mažais įsipareigojimo nuostoliais.

Plėtodamas savo likvidžios meilės sampratą autorius būdamas sociologu, bando paaiškinti kaip socialumo įrankiai „dėžutėje“ - žmogaus asmenybėje ir „išorėje“ - visuomenės kontekste, sąveikauja kurdami, tiksliau globodami, homo sexualis, tapusį našlaičiu ir netekusį artimųjų. Ši alegorija piešia vyrų ir moterų kūnus, kurie gamina palikuonis, pasitelkdami naujausias mokslo apie seksą „technologijas“. Vaikas tampa vartojimo produktu, kuris itin patrauklus nestabiliems santuokoms santykiams įtvirtinti. Be to, jei produktas bus nekokybiškas bus galima pasirinkti kitą kūną, kuris daug lankstesnis sekso mechanizmas, neapkartinantis santykių nepageidaujamu nėštumu ar įsipareigojimu mylėti. Iš kitos pusės Zygmunt‘as Bauman‘as pastelkdamas Siguscho idėjas kritikuoja garsiąją feministę Judith Buttler dėl pernelyg likvidaus socialinės ir biologinės lyties tapatumo, kuris nulemtas kultūros įtakos, ignoruojant prigimtinius veiksnius (Bauman, 2007). Pasitelkęs santykių kokybės ir artimųjų kiekybės dėmenis autorius bando įvardinti kaip išparduodamas communitas (bendrumas), naudojantis komercializuotomis pažintimis per socialinius tinklus internete ar atstumo ir artumo ribas likviduojančiu mobiliuoju telefonu. Juk virtualus bendrumas yra daug labiau paklausus ir patrauklesnis nei gyvasis kiek jau senamadiškas artumas, todėl šį tenka „nukainuoti“ - išstumti į antrąjį vertybių planą, kuriant bendražmogiškumo viziją, kuriai įgyvendinti reikia ne psichologinio kapitalo, o technologinių priemonių ir kompetencijų. Sociologas perspėja, jog vartojimo rinkos jėgų skverbimasis į communitas demoralizuoja ir visiškai užvaldo dabartines žmonių bendrumo formas (Bauman, 2007).

Dabartinėmis likvidžios visuomenės akivaizdoje verslininkai skatina žmonių santykių verslumą bei geismo perkamąją galią, vengiant kalbėti apie tai, kaip sunku mylėti savo artimą. Pasitelkęs biblinį teiginį mylėk kitą, kaip save patį Zygmunt‘as Bauman‘as atskleidžia dviprasmiškumą: viena vertus, jeigu save mylėsime, tai sugebėsime tuo pačiu apdovanoti kitus, tačiau kita vertus galbūt save galime pamilti betarpiškai mylint savo artimuosius. Svarstydamas darviniškojo išlikimo ir humanistinės mąstysenos bendrumo idėjas apie žmogiškuosius ryšius, autorius prisimena - būdamas žydu - holokausto negandas, kurios aptemdė žmogaus moralės veidą, pažadino impulsyvius ir nenuspėjamus instinktus: pulti, išgyventi. Žvelgdamas į komercializuotą visuomenę jis pastebi suktumo, agresyvaus apsukrumo ir veidmainės klastos gaivalus, kurie užtikrina išlikimą tarpasmeninių santykių ryšių sąlygomis, mažai tesusimąstant apie žmogiškąjį bendrumą ir pasitikėjimą bei atsakomybę, kuri nepaklūsta likvidžios meilės dėsniams. Šiuos nutrūkstančias bendrumo tendencijas Zygmunt‘as Bauman‘as pastebi miestų architektūroje, kai pastatai užuot skatinę burtis į bendruomenę, tampa atsiribojimo ir saugumo garantu (Bauman, 2007). Miestas liudija ryškius skirtumus tarp turtingųjų ir vargetų kvartalų, tarp vis labiau aukštyn kylančių tvorų ir vis mažiau žaliuojančių atvirų kiemų. Jis tampa nesaugiu tiems kas neturi ekonominės ar politinės galios, visas jo mobilumas - tai susvetimėjimas, kuriuo išgrįstos bendruomeniškumo gatvės. Tokie reiškiniai vyksta dėl Globalizacijos inercijos, pastatai dėl to tampa deformuoti, kaip ir patys žmonių santykiai, neprisitaikantys prie likvidžios visuomeninės santvarkos. Nuolatinė socialinė kaita išjudina net tvirčiausius gerovės miestų pamatus, kurių jausminės ribos vis labiau plečiamos, apgyvendinant susvetimėjusias gyventojais, o jausmai galiausiai nebeturi kur plėstis, pernelyg išsekus bendrumo saitams.

Sociologas Zygmunt‘as Baumn‘as ieškodamas išardyto bendrumo priežasčių, kertine laiko ksenofobijos vaiduoklį, klaidžiojantį modernių miestų gatvėmis, kuriam gyvastį įpučia žmonių priešiškumas užplūstantiems kitataučiams, ypač musulmonams. Po tragiškosios rugsėjo 11 - osios švelnią kairiąją politikos ranką, pakeitė į kumštį sugniaužta dešinioji ranka. Globalinis elitas rado pretekstą, kaip išstumti iš pasaulinės bendruomenės menkai išsivysčiusias ir savitas pažiūras turinčias tautas. Rodos, ksenofobiška kaustrofobija, tai dažna liga, kuria serga išsivysčiusių ir privilegijuotų tautų piliečiai. Jeigu politikai nesušvelnins savo isteriškų skandučių priešrinkiminėse kompanijose apie iš kone kiekvieno kampo išnyrančius teroristus ar grasinimus, kaip jie pasitelkę galią ir statusą sutramdys Islamo fundamentalistus; tai bendrumo jausmas kis į isterišką baimę kitataučiui, kitatikiui ar kitakalbiui. Tačiau likvidžios modernybės politikų veido išraiškos per dažnai keičiasi kitataučių atžvilgiu, jog globalaus pasaulio pilietis pasijustų saugesnis, pernelyg daug susvetimėjimo ir abejingumo jų mimikose. Zygmunt‘as Bauman‘as konstatuoja, jog „galutinė modernios suverenios valdžios sankcija pasirodė esanti teisė pašalinti asmenį iš žmonijos“ (Bauman, 2007, p. 215). Juk taip veikia globalinės politikos mašina: į save nepanašius gaminius reikia likviduoti, nes jie pasirodo esą suverenios valstybės brokai. Privilegijuotiesiems jau per ankštos modernių valstybių sienos, todėl reikia plėsti homogenizacijos gamybą į atsilikusių tautų paribius, taip garantuojant sau teritorinį kapitalą, žinoma laikantis tam tikro „sterilumo“, -kai pabėgėliai prašo prieglobsčio, - todėl jie izoliuojami atitinkamose stovyklose, kurių skaičius vis labiau auga, o integraciją į „globojančią“ valstybę, dažnai kinta į šaltakraujišką deportaciją. Rodos, tapatybė globalioje ir išsivysčiusioje pasaulio bendruomenėje kitataučiui tampa likvidi, santykiai su moderniomis visuomenėmis netenka prasmės, dėl politinių rinkos sąlygų nestabilumo.