Esi tu smėlio dykuma,
Šiurkščiai glostoma saulės ranka.
O aš - vanduo
Pasislėpęs vienišų klajoklių sapnuose.
„Ką tu jauti,
kai degdamas ugnies kaitroj
į stiklo luitą pavirsti? „
Nespėji atsakyt,
kai jūros vandeniu prisipildo
tavo būties labirintai.
Ant virtuvinio stalo
Stovi vieniša vaza.
Ar dar pamerks, kas nors gėles joje?