Kilimelis

Eidami keliu, keli jogai - meistrai susiginčijo tarpusavyje:
Taigi vienas iš jų ir sako, padarykime kiekvienas iš mūsų tai ką išmokome geriausiai per tuos metus ir Dievas mums pasakys, kas iš mūsų geriausias, duodamas mums ženklą.

kas gi vis gi yra geresnis meistras, vienas pakėlė kilimėlį i viršų ir sako
- Žiūrėkite aš esu pats geriausias, aš sutelkiau visas savo vidines galias ir pakėliau šį kilimėlį.
Laukia, laukia išsekęs jogas ženklo iš Dievo, o jo kaip nėra taip nėra, na tada jis ir sako jiems, nesuprantu, juk mano manymu padariau tai ko negalėtų daugelis, padariau stebuklą.

Tada atėjo metas antrajam jogui.

Jis priėjo prie senuko, kuris vaikščiojo su lazdele ir sako Jam, mesk tą lazdą šalin ir vaikščiok!
Jogas savo bioenergija išgydė senuko klubo sąnarį ir jis pastebėjęs tai iš džiaugsmo metė lazdą ir nurūkė pas savo žmoną, netgi pamiršęs padėkoti jogos meistrui.

Jogas tiek išsekino savo vidines galias, energiją, kad buvo prie nualpimo ribos.
Laukia ir jis geros žinios iš Dievo, o žinios kaip nėra taip ir nėra.

Nesuprantu, juk aš sukūriau didžiausią stebuklą, kodėl?

Tada, kaip tik ėjo vienas jaunuolis ir po darbo kalnų šachtose buvo labai išsekęs, pavargęs bei alkanas taip tą januolį nuo kalno pamatė jogas, bei atidavė jam paskutinį duonos kepalą, bei gertuvę su vandeniu.

Grįžta jogas pas savo brolius ir nieko nesako:

- Mes viską matėm, kaip tu galėjai, atidavei visą mūsų maistą, kaip mes dabar galėsime mokyti žmones, tiesiog neturėsime tiek jėgu nueiti iki artimiausio kaimo.

Tada Dievas metė jiems trims duonos kepalus ir šalia jų netikėtai ištryško šaltinis.