Stebėtoja 2

2. Skyrius

Grėsmė

Tai labai priminė rėkimą, nei šnabždesį. Ir dabar juos aiškiai girdėjau.
- Ką tu padarei bukaproti! – Šaukė moteris įtūžusiu balsu. – Dabar mums teks viską pradėti iš naujo!
- Aš... aš nežinau, kaip tai įvyko. Prisiekiu, tai ne mano kaltė, - gynėsi vyriškas drebantis balsas, - kažkas kitas prikišo nagus prie jūsų kompiuterio.
- Nesvarbu, tu privalėjai viską patikrinti!
- Bet gal ji tos bylos nepalietė?
- Mes to nesužinosim, kol ji miega, o kai nubus, bus sudėtingiau ją sunaikinti! Ar tu supranti?! Ji gali tapti pavojinga ir sujaukti mūsų planus!
- Jūs manote, kad ji stipresnė už jus pačią? – Ištarė lyg pamiršęs baimę su smalsumo gaidele.
- Nemanau. – Šaltai atsakė moters balsas ir prajuko.
Aidu atsimušantis skambesys sujaukė mintis ir baugino.
- Žinot, kas mane domina, ar kada nors atsiras toks žmogus ar būtybė, kuri sugebės jums pasipriešinti.
Moters juokas užlūžo. Akimirkai stojo tyla.
- Kai sunaikinsiu ją, sekantis būsi tu, mano mielas žmogau. – Sušnypštė ji.
Mano kūnas įsitempė. Išgirdus ką ketina su manimi daryti, nugara perbėgo šiurpas. Bijojau, kad neišvysiu šio pasaulio. Jei tik duotu man galimybę pasistengčiau įrodyti, kad esu pasirengusi tarnauti. Daryti bet ką, kad tik leistu gyventi. Ko labiausiai norėjau, tai įkvėpti tyro oro gurkšnį ir išvysti vaizdiniuose regėtą saulę.
Pajutau, kaip šalti pirštai šiurkščiai nutraukė aparatą, kuris nepatogiai spaudė galvą. Kažkas garsiai trinktelėjo į patalpos grindis. Spėjau, kad tai tas pats aparatas. Stengiausi nekrutėti, išlaukti tinkamo momento nubudimui. Kol kas nelabai suvokiau kas vyksta patalpoje, girdėjosi tik žingsniai, kuriuos nutildė ūžesys.
- Stok! Nedrįsk jos liesti. – Griežtai pasipriešino ką tik į patalpą įžengusio vyro balsas.
Sustingau taip, kad net suskaudo nugaros raumenis.
Tai tas pats balsas, kuris skambėjo mano galvoje. Jeigu jis atėjo tik dabar, kaip aš jį galėjau girdėti anksčiau? Kas jis? Smalsumas ragino prasimerkti ir akies krašteliu žvilgterėti.
- O, Kasijau, branguti, tu ir vėl landai po mano galvą, - atsiduso moteris, - kiek kartų prašiau nesikišti į mano reikalus.
- Morgana, tu nesupranti, ji mums reikalinga. Juk žinai, kad mums trūksta stebėtojų, o perkūrimui reikalingas laikas, per kurį drąsiai galėtume apmokyti šį tavo kūrinį.
- Šis kūrinys nenusisekęs. Manau, kad ji žino per daug nereikalingos informacijos.
- Na ir kas? Jei teisingai ją apmokysim, nebus suteikiamos galimybės nereikalingai informacijai pildytis, ji paprasčiausiai sudils ir išsitrins. Tą tu puikiausiai žinai.
- Tam reikia laiko ir visa tai rizikinga. – Nepatenkintas pasipriešinimu moters balsas šnypštė lyg suerzintos gyvatės.
- Apmokymui skirto laiko pakankamai užteks, - patvirtino jis, - kas tau, Morgana? Nejaugi tu pajutai baimės skonį? – Kiek pašiepdamas paklausė jis.
Morgana nusikvatojo.
- Gerai, bet už jos apmokymą busi atsakingas tu. Ir jei pajusiu bent menkiausią jos pasipriešinimą, nė ne mirktelėdama ją sunaikinsiu. Supratai?
Girdėjau, kaip nelaukdama atsakymo Morgana pasišalino iš patalpos.
Pamažu įtampa atslūgo, tačiau visiškai atsipalaiduoti nepajėgiau. Galvoje knibždėjo tiek daug klausimų į kuriuos per suteiktą informaciją niekaip neradau tinkamų atsakymų. Per tą neleistiną bylą, kitos informacijos tiekimas buvo sustabdytas. Nuo tos minties pasijutau tuščiavidurė.
Kažkuris iš pasilikusių vyrų prisiartino.
- Kiek laiko praėjo po narkozės? – Sušnabždėjo Kasijus.
Išgirdus jo balsą iš taip arti, netikėtai suvirpėjau, širdis ėmė daužytis, kvėpavimas padažnėjo.
- Jau geros dvi valandos. Pagal paskaičiavimus, ji jau turėjo nubusti.
- Gerai, neskubinkime. Jeigu ji atvėrė tą bylą, tikriausiai dabar jaučiasi išsigandusi. Turime duoti laiko jai nurimti. – Šiek tiek užjausdamas kalbėjo vyras.
Griežtas balsas, sušvelnėjo ir maloniai glostė mano klausą. Tik šiam vyrui, kuris stoviniavo visai šalia, pajutau dėkingumą. Jis suteikė galimybę pažinti pasaulį.
- Ir kas galėjo nuspėti, kad taip pasisuks įvykiai. Kaip manote ar ji atlaikys apmokymus? Man ji atrodo tokia gležna. – Nenustodamas kalbėjo vyras, kurio vardo vis dar nežinojau.
- Aš jaučiu jos kūnų kunkuliuojančią jėgą, ji stipri ir ne tokia kaip mes, - patvirtino Kasijus ir pridūrė, - juk dabar, ji mano mokinė, tikrai susitvarkys.
Svarsčiau iš kur šiame vyre tiek tikėjimo ir optimizmo. Jis tikėjo ne tik savimi, bet ir manimi nors dar nepratariau nei žodžio. Norėjosi pramerkti akis ir padėkoti, bet man reikėjo laiko susivokimui.
- Ponaiti, Kasijau, kokį vardą jai suteiksite?
Stojo tyla.
Suklususi laukiau, kol vyras atsakys į klausimą. Norėjosi gražaus, skambaus ir lengvai tariamo vardo.
- Ji stebėtoja, kam jai vardas? – netikėtai atšalęs jo balsas nuskambėjo kiek grubokai.
Sunerimau, nepažinojau jo, o vien dėl poelgio, kuris išgelbėjo man gyvastį negalėjau aklai pasitikėti.
- Na, ji juk ypatinga. Nusipelnė turėti vardą, - sumurmėjo vyras, - jei nesugalvojate, galiu pasiūlyti jums keletą variantų. Kaip jums vardas Agna arba Armina, o gal Elvyra? Mano manymu jai tiktu Lidijos vardas. Gražiai skamba tiesa?
- Cilė, - tyliai tarė Kasijus.
- Kaip? Kaip? – nenugirdo šnekorius.
- Jos vardas Cilė. – Garsiai užtvirtino jis.
- O, tikrai gražus vardas. Ji bus patenkinta, - pritarė.
Vardas man patiko, skambus ir trumpas, kokio norėjau.
„Ačiū“, - tariau mintyse. Nusprendžiau žodžiu taip pat padėkoti, tik kiek vėliau.
„Nėra už ką“, - atsakė balsas.
Nustėrau.
Negali būti, jis skaito mano mintis? Ne, tai neįmanoma, kitaip jis senai žinotu, kad aš pabudusi. O gal jis žino, tik apsimeta? Nusprendžiau išbandyti ir užduoti Kasijui klausimą:
„Aš juk atvėriau neleistiną bylą, kodėl aukoji savo laiką mano priežiūrai? “
Balsas tylėjo.
Gal jis nusprendė pažaisti? Patikrins ar esu tinkama darbui ir jei nuvilsiu išmes mane, sunaikins kaip šiukšlę.
„Nurimk, niekas tavęs neskriaus. Tu gerose rankose. “ – Prabilo Kasijus.
„Tu girdi? Tu tikrai girdi mano mintis? “
„Taip. “ – Nuskambėjo tvirtas ir aiškus atsakymas.
„Žinai, kad atvėriau uždraustą bylą? “ – Paklausiau norėdama įsitikinti, kiek daug jis žino.
„Taip. “
„Kodėl neleidai manęs sunaikinti? “
Kasijaus balsas tylėjo ir šį kartą atrodė, kad nutilo ilgam.
Pradėjau dvejoti ar visa tai tikra. Gal nuo per ilgo gulėjimo pamišau? Gal man prasidėjo haliucinacijos?
Susimąsčiau apie apmokymus, apie tai kas manęs laukia, bet labiausiai galvojau, koks jausmas užplūs kai išvysiu saulę.
Ilgiau delsti nebegaliu privalau nubusti. Jutau alkį ir žinių trūkumą. Girdėjau šalia savęs alsuojanti Kasijų. Ar aš pasirengusi jį išvysti? Labai bijojau Morganos, negu jo. Viskas gerai, nusiraminau, jos nėra šioje patalpoje.
Giliai įkvėpiau ir pajudinau rankos pirštus.
- O, ji bunda. – Iš toliau atsklido vyriškas balsas.
- Nuostabu, - tarė Kasijus.
Jo balse negirdėjau, nei nerimo nei džiugesio.
Likau gulėti užsimerkusi.
Pajutau vyriškos šiltos rankos prisilietimą. Stiprūs pirštai spustelėjo ties alkūnę.
- Viskas gerai, tu saugi, - sušnabždėjo Kasijus ir paleidęs ranką atsitraukė tolėliau.
Atsimerkiau.
Apgaubta prieblandos ne iš karto susigaudžiau kur randuosi. Sumirksėjau.
Apsipratus akims iškart išvydau ir susivokiau, kad guliu atvertame stikliniame kokone, kažkokioje laboratorijoje, kurioje sienos ir lubos buvo išdažytos balta spalva. Daug įvairaus dydžio spintelių ir stelažų su keisto turinio indais, sustumti pagal sienas. Išėjimo pusėje didžiulę stiklinę sieną dengė plačių juostų žaliuzės.
Žvilgsnis sustojo ties vyru. Lieknas, išstypęs kūnas neatrodė išvaizdžiai. Jis vilkėjo baltą chalatą ir tamsias kelnes. Glotniai sušukuoti kaštoniniai plaukai atrodė juokingai.
Nusišypsojau.
Dėmesį patraukė ir kitas vyras, stoviniuojantis šalia. Stambus plačiapetis dėvėjo baltus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir tamsiai mėlynus džinsus. Ant kairės rankos riešo segėjo plačią, raudoną apyrankę. Tamsūs susitaršę plaukai siekė akis išryškindami jų grožį. Pilkos lyg sidabras akys spoksojo į mane. Protas kuždėjo, kad tai Kasijus.
- Sveika, nubudusi, - pasilabino liesasis, - kaip jautiesi?
- Išalkusi, - neabejodama atsakiau ir susižavėjau savo balsu. Garsiai tariant skambėjo daug gražiau nei mintyse. Jaučiausi lyg naujagimė tirianti aplinką.
Pilvas pritariamai sugurgė ištartam žodžiui. Suvokiau, kad visą tą laiką, kol gulėjau kokone, maitino per zondą. Todėl privalėjau į skrandį įsimesti ką nors karšto, norėjau pajusti maisto skonį.
- Dar šiek tiek pakentėk, reikia patikrinti tavo jutiminius receptorius.
Supratingai linktelėjau.