Monologu.

Susipažinkime. Aš Niekas. Savo amžiaus neminėsiu. Tau turbūt pasirodys, kad aš nusišneku, arba esu šiek tiek išprotėjus. Deja, ne. Pagalvok, nežinau kas mano draugai, nežinau kuo būt ir apskirtai nežinau kas esu, nežinau ką daryt, kur gyvent, ko siekt, nežinau nieko ką turėtų žinoti kiekvienas žmogus. Ir pati esu Niekas. Sėdžiu ant suolo parke, prie jau mirštančio medžio ir mąstau: kas dabar bus? Pasaukio pabaiga? Ne. Tai tik išsigalvojimas skirtas pagąsdinti žmones ir įkrėsti bent šiek tiek baimės į jų dieninę rutiną. O aš manai bijau? Ne. Na gerai, tarkim. Pasaulio pabaiga. Kas tada? Sprogimas, karas ar meteoritas krintantis žemėn? Kiek tokių filmų matei ir kiek fantazijų dabar tavo galvoje? Daug, ar ne? Kam tos absurdiškos mintys, juk nieko nepakeisi. Mirsi tada kai ateis laikas, susitaikyk. Visą savo laiką kurį pramąstai apie Tai, galėtum skirti reikšmingesniems dalykams. Pavyzdžiui, draugams. Pavydas ima, kai matai žmones, kurie turi tikrus draugus. Kurie atskiria melą nuo tiesos. Ir tuos kurie žino kodėl yra čia. Mano svajonė – būt tokiai kaip jie. Absurdiškas tikslas. Pritari? Kalbėti monologu jau daros sunku. Prisipažįstu, kartais tenka pakalbėt su savim, bet tai tik dėl to, kad aš esu žmogus kuriuo pasitikiu. Nesamonė, bet tiesa. Negi aš išduočiau savo paslaptis pirmam pasitaikusiam? Negi aš imčiau ir sugadinčiau sau nuotaiką? Ne, nuotaikos tikrai neįmanoma susigadinti man, nes aš jos paprasčiausiai neturiu. Ką man daryt? Bėgt, rėkt ar verkt? Trenktis į kitą pasaulio kraštą ir tikėtis geresnio gyvenimo? Na jau ne. Vistiek ten ta pati žemė, tik žmonės kalba kita kalba. Štai ir visa paslaptis.