Skola

    – Paskutiniai.
    Ji kilsteli akis, nedrįsdama ištarti savo klausimo.
    – Tai paskutiniai. Daugiau nebeturiu, – vyras pastato ant stalo puspilnį pirkinių krepšelį, sauskelnes stumteli pastalėn.
    Praskėtusi maišelį Alva nužvelgia prekes ir baukščiai atsikvepia.
    – Rytoj nuvažiuosiu pas dėdę...
    – Pasiskolinti? – pertraukia jį moteris. –  Ne, Zigmai. Tik ne skolintis!
    – Kodėl esi tokia užsispyrusi? Juk matai, kad...
    – Susitvarkysim patys, gerai? – maldauja ji liūdnom lūpom.
    – Gerai? – vyras suspaudžia delnais žmonos pečius ir nužvelgia jos veidą. – Kas gerai? Nustok svajoti! Mes neišgyvensime, ar tu nesupranti?
    Alva grįžteli galvą į lovutės pusę, ten kur link beda suvargęs Zigmo pirštas. Vaikutis patylom šnopuoja savo guolyje ir vos vos regimai šypsosi. Baltrūnas – vardą ji sugalvojo būtent tą dieną, kai, spoksodama į glotniai nukalkintas lubas ginekologo kabinete, laukė baisiojo atsakymo. „Baltas Baltrūnas“, – ištarė mintyse. „Taip“, – atsikrenkštė gydytojas, tarytum pritardamas jos mintims. „Jūs turite mintyse, kad... “ – išgirdo ji sugniužusį draugo balsą, niekaip negalėdama suvokti, kodėl jis toks liūdnas – juk ji pagaliau išrinko vardą!
    Mintis pertraukia šaižus skambučio klyksmas. Vyras nuleidžia rankas, pasimuisto ir išskuba atidaryti durų. Mama iškelia iš patalo zirziantį kūdikėlį, prispaudžia prie krūtinės ir tol trina jo mažą nugarytę, kol inkštimas visiškai nurimsta. O tada patraukia paskui vyrą į koridorių.

    Jie pakyla, sausai atsisveikina su gydytoju ir pasuka išėjimo link. Durims susičiaupus už nugaros, Alva sustingsta ir negyvu žvilgsniu prisiliečia prie draugo veido.
    – Atsisėsk, atsisėsk, – paberia jis, skubiai sodindamas ją į minkštą kėdę. – Nurimk. Viskas bus gerai.
    Ji suglemba, tarytum pilnai paklūsdama liepimui nusiraminti. Valandėlę patyli. O tada vėl kilsteli akis: nedidukas laukiamasis, rausvos kėdės, daugybė gėlių. Paveikslas, kuriame nutapyta kažkas nesuprantama. Ne, ji tik nenori to suprasti, akys slysta per sieną tolyn. Stalas, nukrautas lankstinukais su tekstu ir nuotraukom. Lūpos suvirpa, bet akys vėl spėja nuo to pasprukti. Šalimais ji išgirsta kažką krutant. Grįžtelėjusi galvą, nužvelgia sėdinčiuosius: jie dviese, vyras ir moteris – jauna pora, visai kaip ir jie patys. Ne, ir vis dėlto tiedu ne dviese. Moteris švelniai glosto savo pūpsantį pilvą, tarytum tai būtų viso jos pasaulio centras, svarbiau už jos pačios esybę.
    Girgžteli durys ir pora pakyla. Tarp delnų suspaudusi sunkų pilvą, moteris įkrypuoja į kabinetą, vyras nuseka jai iš paskos, spusteli rankeną ir uždaro duris, palikdamas laukiamajame visišką tylą.
    – Alva...
    Ji kilsteli veidą ir iš visų jėgų praplečia akis, tarsi tikėdamasi, kad tai padės jose sulaikyti ašaras. Bet neilgam.
    – Alva, neverk, viskas susitvarkys.
    Parklupęs draugas ima šluostyti jos veidą, trinti virpančias plaštakas, glamonėti šlaunis, o tada lyg besikartojantį dainos posmą vėl kartoja viską iš eilės. Bet verksmas netyla. To, kas prigimta, užslopinti nelemta, kaip ir kvėpavimo, širdies dūžių, sapnų. Svajonių. Ji dar sunkiau susmenga kėdėje – kaip pabliurusi pieva: bevaisė, apvogta, su išrautom viltim.
    – Viskas susitvarkys.
    – Apie ką tu čia kalbi? – užsidega ji. – Kam visa tai? Kam visas tas melas?
    Paleidęs draugės rankas, vyras pakyla ir nužingsniuoja prie lango. Pasviręs sunkiai įsiremia į kėdės atlošą.
    – Aš taip norėjau vaikų, Robertai. Man nieko daugiau nereikia.
    – Gydytojas sakė, kad galima...
    Ji kilsteli akis. Per stiklą smelkiasi spinduliai, baltai išdegindami linoleumą, tarytum grindyse būtų atsiradęs didžiulis baltas plyšys, skiriantis juodu.
    – Ką?
    – Gydytojas sakė, kad galima...
    Juodas siluetas sukruta ir vėl pajuda artyn. Bet jai pasirodo, kad dėdamas kiekvieną žingsnį jis ne artėja, o tolsta.
    – Galima? – nukerta ji paskubom, vildamasi jį sustabdyti. – Dirbtinai? Daryti viską dirbtinai? Juk tu niekada nesutiksi, kad gimdyčiau svetimą vaiką.
    Robertas pagaliau persikelia per akinančią bedugnę ir viena ranka apjuosia jos kaklą, bet kitą palieka kišenėje, tokiu būdu išduodamas savo abejones. Po neilgos tylos ir antroji plaštaka paliečia jos petį, o lūpos – kaktą.
    – Ar žinai, kiek tas kainuoja? – išlemena ji, tirpdama jo glėby.
    – Nežinau, bet padarysiu tai bet kokia kaina.
    – Bet kokia kaina?

    Dantimis nutempusi nuo plaštakos raštuotą pirštinę, ji spūsteli apledėjusį skambutį. Laukdama, kol durys bus atidarytos, ištraukia iš kišenės atviruką ir dar kartą permeta akimis:
    „Sveikute. Kaip tu? Čia viskas einasi puikiai. Angliškai susišneku. Dirbu. Daug dirbu. Greitai bus pinigų. Įsivaizduok, Alva, greitai bus daug pinigų! O tada viskas susitvarkys, pažadu. Darbo čia bus tik iki vasaros, bet po to gal kitur susirasiu. Dabar perduodu pirmą atlyginimą. Nueik pas Zigmą ir grąžink dalį skolos už mano bilietus. Robertas“
    Perskaičiusi paskutinius žodžius, sustingusiomis lūpomis ji paliečia atviruką ir vėl sugrūda jį į kišenę.
    Trakšteli spyna. Akimirksniu ją užlieja šilta šviesa.
    – Aš nuo Roberto.
    – Tu nuo Roberto? – prukšteli šeimininkas susidomėjęs.
    – Ne, ne aš, bet... – mykia ji, krapštydamasi po kišenę, kurioje šiugžda pinigai.
    Tačiau nespėja. Vyras čiumpa ją už riešo ir įtempia vidun.
    – Eikš. Sušalsi.
    Įlėkusi į vidų, ji sustingsta. Akimis nužvelgia vyrą, jusdama, kad ir jis daro tą patį.
    – Atnešiau skolą, – išlemena ir vis dar drebėdama atkiša pinigus.
    – Čia ne visi, – atkerta šeimininkas, žvilgtelėjęs į banknotus.
    – Žinau, – praveblena ji. – Atsiprašau.
    Jis skardžiai nusikvatoja.
    – Nebijok, nepakarsiu už svetimas skolas, – atbula ranka jis perbraukia jai per įraudusį skruostą. – Nusivilk. Susišildyk. Išvirsiu arbatos, jei nori.
    – Taip, noriu, – tarsteli ji impulsyviai. – Ne, atsiprašau, gal nebūtina, – pasitaiso.
    – Palauk, – jis dar kartą smagiai nusikvatoja. – Hmm... Rasa, ne, Monika, ne... – spėlioja lengvabūdiškai, bet galiausiai pasiduoda. – Klausyk, kuo gi tu vardu? Ir kodėl tu nešioji Roberto skolas? Jūs pažįstami? Giminės?
    – Nes... Baltrūnas, – ištaria ji ir susmenga ant batų dėžės. – Bet aš nebetikiu. Aš nebetikiu. Aš pavargau. Dieve mano, kaip aš pavargau. Nuo svajonių, nuo savo kvailų svajonių.

    Zigmas pasuka spyną. Pro prasivėrusią durų angą pliūpteli žemi rudenėjančios saulės spinduliai, nudilgindami jų veidus. Šviesoje sukruta juodas siluetas. Pažįstamas. Visai toks kaip tada, kai prieš metus jie laukiamajame stovėjo skirtinguose bedugnės kraštuose. Ji sustingsta ant slenksčio ir grįžtelėjusi perduoda Zigmui sūnų. Likus tuščiomis, ją dar labiau užspaudžia nežinia – ar tas, kurį laikė ant rankų, juos vienija, ar skiria.
    – Robertai, – išlemena.
    Svečias prisiartina ir viena ranka apjuosia jos kaklą, neleisdamas suprasti: pyksta, juokiasi ar atleidžia. Ji suvirpa.
    – Atleisk.
    – Neatsiprašinėk ir neverk, mieloji, – sušnibžda jis tiesiai į ausį. – Turi tai, ko labiausiai norėjai. O kainą pati pasirinkai.
    – Sveikas! Sveikas grįžęs! – išpoškina Zigmas. – Seniai parlėkei?
    Robertas stipriai purto galvą, veldamas Alvos plaukus.
    – Eikš vidun, – kviečia šeimininkas.
    – Ne, netrukdysiu. Užlėkiau tik skolos atiduoti, – atsisako svečias. – Baltrūnas? – mosteli kūdikio link.
    – Taip, – nuryja Alva ir stipriai palinksi galva. – Baltrūnas.
    – Baltrūnas, – šypteli jis. – Gražu.
    Vis dar tebespausdamas Alvos kaklą, laisvąja ranka jis pasirausia užantyje, stipriai timptelėjęs ištraukia iš kišenės aptrintą paketą ir įbruka jį į plyšelį tarp tėvo rankos bei vaiko nugarytės.
    – Likusieji, – paaiškina.
    Tada paleidžia motinos kaklą ir žengteli atbulom.
    – Štai ir viskas. Dabar nebeskolingas.
    Ištaręs žodžius, jis su palengvėjimu kilsteli į orą rankas, nusisuka ir ištirpsta saulės spinduliuose.