Tarp gyvenimo girnų

Kaip praeivio šešėlis,
plaukiantis užšąlusios minties matiniu skliautu ir
pasiklystantis tarp ledo ir vandens dalelių,
norėdamas būti kažkuo reikšmingesniu nei žmogaus dalimi...

Kaip pasiklydęs lašelis,
bėgantis stoginiu tramplynu į nežinią,
slysta paskutiniu varveklio centimetru ir pakimba--
dar akimirkai-
iki kol galės kristi ir būti nebe pabaiga, o nauja pradžia...

Kaip sąžinė sumišta
laviruodama tarp bejėgiško bukumo ir
spindinčių pasamonės perliukų,
norėdama rasti aukso vidurį...

Sukasi gyvenimo girnos,
suteikdamos pasirinkimo laisvę
kuo mums pavirsti iš nesijotų dulkių ...