Pradžia - tarp Scilės ir Charibdės

O visą ko pradžia buvo seniai manyje. Ne tai, kad labai troškau rašyti ir būti išgirsta, bet greičiau tai, kad visada troškau sekti savo minčių eigą, paskatino mane imtis šios veiklos. Rašyti aš mėgstu. Bet nemėgstu žmonių, kurie būdami apgailėtini nevykėliai, bando vaizduoti gerus rašytojus. Galbūt toks tiesmukiškumas ir žiaurumas yra nepateisinami, tačiau kartais veiksmingi, norint atverti paminėtų anksčiau individų akis. Taigi, apie apgailėtinus rašytojus. Kokie jie? Visų pirma – jų nuomonė apie save yra aukštesnė už Džomolungmą. Jie taip vertina savo nevykėliškas keverzones, kad yra pasiruošę bet kam kibti į gerklę už ironišką šypsenelę arba negatyvų žodį. Jie nemėgsta kritikos. Iš tikrųjų, jie net nežino, ką žodis kritika reiškia. Jiems kritika – tai tiesioginė agresija jų atžvilgiu. O į agresiją būtina atsakyti visu smarkumu – o kad kartais nepasirodytų, jog argumentais pakovoti negalima, būtinai reikia griebtis asmeniškumų. Kabintis prie smulkmenų. Ieškoti duobių žvirkelyje. Ir jie piktdžiūgiškai suklykia iš pasitenkinimo, kai randa tai, kas leistų bent truputėli pažeminti kritikuojantį. Ir kimba į darbą. Su sadistišku malonumu jie narsto kievieną žodį, kiekvieną raidę skersai ir išilgai, iškraipo akivaizdžiausias prasmes ir mato tik tai, ką jų užgauta savimeilė nori matyti. Jiems svetima konstruktyvios kritikos samprata – kritikos, kuri veda prie tobulėjimo. Bet kokia kritika yra esminis blogis, kuris kėsinasi  užginčyti jų „neįkainuojamus“ gebėjimus. Todėl jie jaučiasi pakylėti, kai kas nors juos iš mandagumo arba bukumo pagiria, jaučiasi motyvuoti ir toliau gadinti kitų žmonių laiką ir akis savo keverzonėmis. Dažniausiai jie rašo apie nieką – tiesiog randą kokį nors buką pretekstą pasireikšti. Kad ir apie pieno pakuotę. Didžiausias tokių „rašytojų“ malonumas yra įterpti į savo tekstą kuo daugiau įmantresnių palyginimų ir frazių, nes tada kvailumas yra užmaskuojamas, o logikos stoka paskęsta po storu epitetų sluoksniu. Jie bijo tiek atviros kritikos, tiek atviro konflikto. Pagrindinė to priežastis – elementari talento ir logikos stoka. Kaip atpažinti pseudo-rašytojus? Yra du būdai – pagirti arba sukritikuoti. Pagirimas veikia kaip dopingas – ir jau kitą dieną galimą tikėtis dar ilgesnių ir įmantresnių išvedžiojimų apie „miltus ir tiltus“. Kritika veikia kaip adrenalino dozė tiesiai į širdį – ir tada galima tikėtis pelnyto atpildo už savo drąsą (arba tiesmukiškumą). Dažniausiai atpildas būna toks pat stiprus, kaip ir kritika.

Pabaigai norėčiau kreiptis į visus nevykėlius, kurie mano turintys talentą rašyti knygas (arba straipsnius). Yra labai senas posakis – jei gali, nerašyk. O jei rašai, daryk tai sau, patyliukais, slėpdamas apdrįskusius senus dienoraščius po lova. Nes juk mes abu žinome, jog rašai ne iš dvasinio poreikio kam nors atverti savo sielos gelmes ar sulaukti vertingo patarimo. Vienintėlis tavo tikslas – iškaulyti pagyrimą, komplimentą arba tiesiog mandagų pripažinimą. Rašai, nes vaizduojiesi esas talentingas ir nepaprastas, bet visas nepaprastumas slypi tame, jog bandai sau ir kitiems įrodyti šią pseudo-tiesą. Geri rašytojai rašo ne dėl savęs – jie rašo dėl kitų. Jų tikslas – ugdyti, auklėti, keisti žmones. Toks buvo Dostojevskis, Hugo, Tolstojus. Geri rašytojai aukščiau visko pastato ne savo Ego, bet išaukština tikslus. O tikslai beveik visada yra tarnauti Mūzai ir žmonėms. Ne savo troškimui būti pripažintam ir išaukštintam.

(Po šiuo tekstu turėtų atsirasti aibė komentarų. Pseudo-rašytojai prikiš man pasikėlimą, aroganciją, cinizmą ir dar dešimt hidrų (ir aišku, pereis prie asmeniškumų!), padlaižiai pagirs, būsimieji rašytojai susimąstys. Šis tekstas tėra mano mintys, sudėliotos logine seka ir išdėstytos turint tam tikrų užslėptų tikslų. Post scriptum – jei klausi, kas esu, kad teisčiau, atsakau – o kas esi, kad klaustum?).