Tam

Mano delnuos tirpsta sniegas,
Ledo upės virsta diena,
Nes tiek, kek širdies aš įdėjau
Nieks neįdės niekada...

Tam, kad pakilčiau ir eičiau
Drauge su naktim ir tyla,
Kad gyvenimas pilkas nebūtų
Daugiau niekada...

Tam, kad šypsočiaus ir verkčiau
Kartu su lietum ir aušra
Gyvenimo vėjy netektų blaškytis
Ir nebaugi būtų audra...

Tam, kad tikėčiau - pasaulis gražus,
Jaučiau paukščio skrydi delne
Kad jos mėlynos akys
Nemeluos, neišduos niekada...