Nemirtingieji. Keršto akys.

Skentis buvo tikras, kad viskas pavyks, tačiau širdį vis vien spaudė abejonė savo poelgio teisingumu. Gerklėje kaupėsi tirštas seilių gniutulas, o kvėpuoti darėsi sunku, nors plaučius vilgė jūros gaivos bei drėgmės prisotintas oras. Skentis lėtai įkvėpė tiek vėsaus vakaro oro kiek jam leido plaučiai. Tada akis nudelbė žemyn, spėdamas žvilgtelėti į artėjantį laivą jūroje, ir pajudėjo į paplūdimyje esančio rato centrą. Šį vakarą ratas buvo ypatingas. Lyg laikrodis padalintas į dvyliką dalių, simbolizuojantis praėjusį laiką ir atėjusią pažangą. Kiekvienoje rato dalyje, ant mažos medinės pakylėlės stovėjo po indą su vandeniu. Šie indai plonais vamzdeliais buvo sujungti su rato centre esančia duobe. Tai buvo baseinas. Išklotas šviesiomis keramikinėmis plytomis ir laiptais besileidžiančiais tiesiai į vandenį, kurio ten buvo gal koks pusmetris. Su apšvietimu dugne jis buvo panašus į tokį baseiną kuriame labai turtingų tėvų sūnūs mokydavosi vakarais matematikos su nusamdytomis korepetitorėmis. Tačiau ne tik grubūs siūlių potėpiai tarp plytų bei žemi, duslūs būgnų garsai leido suprati jog tai kas kita. Baseino dugne gulėjo žmogus.
Skentis priėjo prie stalo kuris stovėjo netoliese baseino. Vaizdas kurį jis matė privertė susikaupti ir pamiršti abejones. Jis žinojo jog kiekvienas neteisingas veiksmas ar abejonė gali būti pražūtinga. Klaida būtų neatleistina. Ne dėl to buvo kurtas naujas tikėjimas, ne dėl to buvo įtikinėjami žmonės sekti paskui, ne dėl to teko paaukoti trylika jaunų kūnų. Kaip tik tryliktasis ir gulėjo ant šio stalo. Tai buvo paauglys juodais kaip anglis plaukais ir liesu bet tvirtu kūnu. Nors jis ir miegojo, veidas rodėsi išsidavė jaučiantis artėjančią grėsmę. Skenčiui vėl gerklę užgniaužė gniutulas pilnas sąžinės graužimo ir skausmo. Jis pasiėmė ceremonijos peilį ir barbariškai išpjovė vaikino širdį iš prieš tai atvertos krūtinės ląstos. Širdis kelis kartus inertiškai supulsavo gausiai apliedama krauju Skenčio ranką. Kraujas sruvo per delną, ranka iki alkūnės kur srovele teškėjo ant žemės. Dalis kraujo, lyg norėdama padėti tikrajam šeimininkui nutekėjo atgal į atvertus paauglio griaučius. Ceremonija prasidėjo. Dabar kelio atgal nebebuvo.
Skenčio įsakymu dvylika suntų atvėrė mažus vamzdelius kuriais indai rato kraštuose buvo sujungti su baseinu centre. Skenčio sukonstruotas siurblys visoje šioje vandens apytakos sistemoje pradėjo varinėti vandenį. Suntai vienas po kito pradėjo klauptis. Net ir būgnus mušantis nustojo savo pareigos ir krito keliais į  šviesų pajūrio smėlį žemai nulenkdamas galvą. Suntai buvo išlikusieji nepavergti gyventojai. Jų oda buvo rusva ir nualinta nuolatinės saulės bei laukinio gyvenimo būdo. Skentis buvo jų vadas ir šiuo metu nešė išpjautą širdį artyn prie baseino. Atsistojęs prie krašto jis pažvelgė į dugnan nugrimzdusį kūną. Skenčio akys čiupinėdamos kiekvieną ploną vamzdelį, kurį savo rankomis pritvirtino ir išvedžiojo, nuslinko prie dubenų rato pakraščiuose. Juose esantis vanduo cirkuliavo lengvai judindamas smegenis. Taip, kiekviename iš dvylikos indų buvo smegenys išimtos iš jaunų vaikinų galvų. Iš viso, trylika jaunų suntų... Jei ši ceremonija nepavyktų, turbūt tai suduotų lemiamą smūgį suntams ir jų kaimui. Iki šiol vis pavykdavo apsiginti nuo užkariautojų ir plėšikų atvykstančių laivais, tačiau šis kartas bus paskutinis.
Skentis išsitraukė ploną adatėlę ir įsmeigė į širdį kurią laikė rankoje stengdamasis nepritaškyti kraujo į baseiną. Plieno blizgesys susimaišė su sodria, tamsiai raudona kraujo spalva. Lengvu judesiu jis metė adatą į baseiną. Rodos praėjo amžinybė kol adata pasiekė vandenį.
Įmanoma buvo pastebėti kaip tas miniatiūrinis kraujo lašelis nuo adatos atsiplėšė ir pradingo kažkur vandenyje. Nieko neįvyko. Skentis žinojo, kad tikimybė jog koncentracija vandenyje bus tokia kokios reikia - minimali. Jis praktikavo adatos įsmeigimą ir reikalingo kraujo kiekį ne vieną dešimtį kartų. Tačiau šį, lemtingąjį, jis stengėsi, kad viskas būtų užtikrinta. Kraujo buvo šiek tiek per daug todėl reikėjo palenkti svirtį esančią vos už kelių žingsnių nuo Skenčio, kad įsijungtų siurblys ir pripildytų baseiną vandens, kažkuriuo laiko momentu pasiekdamas reikiamą koncentraciją. Kai koncentracija bus tinkama prasidės suntų tautos išsilaisvinimas – atgims Varujas, dieviškųjų galių žmogus.
Pasigirdo šūvis. Jo garsas sklido iš laivo kuris buvo daugiau nei septynių šimtų metrų atstumu nuo ceremonijos rato. Skenčio krūtinėn susmigo kulka sukeldama neapsakomą baimę, adrenaliną, neviltį. Tik tvirta nemirtingojo Gaveino ranka gali pasiųsti mirtiną kulką tokiu atstumu šmėstelėjo Skenčio galvoje. Sekundės dalis abejonės ir rodos kulką pasivijo žvėriškas, kūną draskantis skausmas. Skentis pradėjo kriokti iš skausmo tačiau galvoje išliko viena mintis: turiu tai padaryti. Suntai krito ant smėlio, kai kurie puolė slėptis bėgdami link medžių linijos, tačiau visi matė kaip Skentis lyg nuo smūgių kuriuos pats sau kėlė kriokimu ir nevilties aimanom, stūmėsi į priekį, smėlyje palikdamas kraujo šliužę. Krūtinė lyg pradurtas balionas bliuško, o jėgos silpo. Jis tvirtai įsikibo į svirtį ir į baseiną pradėjo bėgti gėlas vanduo iš požeminio šaltinio. Viskas baigta. Laukti liko nebeilgai. Tai buvo paskutinės Skenčio mintys.
Pasigirdo dar vienas šūvis.

Gaveinas vis dvejojo ar šauti ar ne. Jis turėjo iššauti tuo metu kai suntų vadas atliks paskutinį etapą ceremonijoje, tik taip jis sugebės palaužti šių laukinių dvasią ir tikėjimą. Bet po galais! Kada gi tai turėjo būti?
-Velniop, šausiu dabar, - sumurmėjo Gaveinas sau po nosimi taikydamasis į vienintelį stovintį žmogų. Kulka kliudė. Žmogysta parkrito. Gaveinas užsitaisė šauti vėl. Nusitaikė į vieną bėgančių laukinių. Kulka vėl sėkmingai kliudė taikinį. Vėl taisantis ginklą jo akys pastebėjo vandens purslų stulpą trykštantį iš smėlio. Gaveino regėjimas ir rankos taiklumas neapgavo jau daugybę amžių ir šį kartą neturėjo būti kitaip. Ten buvo baseinas, paplūdimy, netoli medžių juostos kurios lapus auksino besileidžianti saulė. Iš vandens purslų išniro žmogaus siluetas. Jis pakėlė rankas ir panašiai toje vietoje pakilo milžiniškas smėlio debesis. Šaulio kūnu nusirito nerimo drebulys. Į galvą veržėsi suvokimas, jog suntams pavyko prikelti Varują. Sekundę trukusius Gaveino apmąstymus pertraukė staigus smėlio debesies dingimas. Jis lyg susitraukė. Gaveinui viskas tetruko kelis akies mirksnius: akys pastebėjo nemenką rutulį parskrendantį į laivą ir jis stipriai suspaudęs savo šautuvą rankoje nėrė į sūrų jūros vandenį. Jam išnirus medinis laivo kilis jau buvo suskaldytas kartu su dalimi laivo priekio. Rodės jog laivo priekis būtų sprogęs – kokia milžiniška jėga įvyko susidūrimas. Gaveino protas persisunkė keršto ir kraujo troškimu, o akys pasruvo krauju. Jo laivas kartu su panikoje besiblaškančia įgula pasitiko dar vieną rutulį suformuotą iš smėlio. Gaveinas plaukė į krantą lyg įsiutęs raganosis, braudamasis pro plūduriuojančias laivo liekanas ir matydamas vienintelį taikinį - Varują. Raudonas saulės diskas lyg nerimaudamas kažko pasislėpė.


Ne visi skaito komentarus todėl paliksiu prašymą čia. Noriu išmokti bent kažkiek padoriai rašyti todėl prašau jūsų pagalbos. Prieš tai rašytame tekste parašiau per daug abstraktų, miglotą tekstą.  Idėja buvo neoriginali. Tik tiek pastebėtų klaidų sukrapščiau iš prieš tai buvusių komentarų. Dabar mėginau pateikti šiek tiek platesnius aprašymus ir daugiau supažindinti skaitytojus su aplinkybėmis kas ir kodėl vyksta. Idėjai neskyriau daug laiko tad labai nesmerkit jos. O prašau konstruktyvios kritikos, pastebėjimų, patarimų, ką pavyko pasiekti, ko ne ir kur klaidos kurių ateityje galėčiau vengti.