Šypsenos

Daugumai mano pažįstamų ir draugų aš atrodau keista. Bent jau keli mano būdo bruožai jiems yra keisti. Tai, kad visada esu laiminga ir šypsausi. Net, kai susimaunu per svarbų egzaminą. Net tada, kai geriausia draugė nuvilioja mylimą vaikiną. Net tada, kai žiaurioje avarijoje susilaužau abi kojas. Net tada aš šypsausi ir džiaugiuosi gyvenimu, o visi tik linguoja galvomis abejodami manosios pscihine būkle. Ir vis klausia kodėl, kodėl aš spinduliuoju tą nepaliaujamą gyvenimo džiaugsmą.

Iš vaikystės, visad atsakau jiems. Turėjau labai laimingą vaikystę gamtos apsuptyje, tėvų ūkyje, kur aplink mane buvo tik miškai ir laukai, o pasaulis atrodė tyras, mielas ir kupinas meilės šeimos rate.

Papasakok apie šeimą, apie vaikystę, kuo ten viskas taip ypatinga buvo, kad neliūdžiu net patekusi į situacijas, kurios kitus išsyk pribaigia. Ir aš pasakoju apie saulėtas dienas miško pievoje tarp lauko gėlių renkant žemuoges ant smilgos, apie šiltą ką tik pamelžto pieno putą, apie mamos spaudžiamą sūrį ir visą kiemą lyg didžiulę žaidimų aikštelę, kurioje dūkdavau su sesėm ir broliais.

O tėtis, kodėl niekada nepasakoji apie tėtį?

Tėtis turėjo paslapčių, pasakau paniurusiu veidu ir vėl šypsodamasi pasakau, jog mano vaikystė išmokė mane, jog jokioje situacijoje negali būti taip blogai, kad neliktų menkiausio šviesios vilties spindulėlio. O jei yra ta menkutė viltis, vadinasi viskas ir bus gerai.

Tuo dažniausiai ir užsibaigia klausinėjimai, o aš tampu dar keistesnė klausiusiojo akyse.

Savo vyrui irgi buvau keista. Bet tai jį žavėjo ir traukė. Aš buvau laiminga su juo, o jis buvo vienas iš tų poros žmonių, kurie žinojo kaip mane nuliūdinti – pradėti kalbą apie tėtį arba priversti mane grįžti į gimtuosius vaikystės namus.

Jam, kaip ir kitiems, buvo keista, kad noriai kalbu apie mamą, seses bei brolį, bet ne apie tėtį. Juk visi jie žuvo toje avarijoje. Niekada niekam, išskyrus vyresnį brolį, nepasakojau apie avariją ir po jos jau niekuomet negrįžau namo. Bet nuo pat tos dienos nepaliauju šypsotis. Nuo pat tos dienos, kai baigėsi mano vaikystė.

Šeimoje mes buvom penki vaikai. Vyriausiasis brolis, kuris tada su senelio pagalba perėmė ūkį, sesuo, aš, jaunesnė sesuo ir ir visiškai mažiukas, dar kūdikis, jauniausias broliukas. Vyriausiasis tą gražią vasaros dieną buvo pas draugus, mes visi likę tą dieną važiavom į kiną žiūrėti filmo ir valgyti ledų. Tą saulėtą šiltą dieną iš mūsų didelės šeimos belikom tik du, aš ir brolis.

Mano vyras buvo nustebęs, kai pasakiau, jog važiuoju į tėviškę. Kodėl, klausė jis. Brolis nugriauna namus, jam gana jau ūkininkauti, sulygins pastatus su žeme ir parduos, jau sutarė dėl visko. Noriu atsisveikinti su namais, kuriuose prasidėjo ir pasibaigė mano vaikystė.

Galvojau, kad tavo vaikystė pasibaigė avarijoje, garsiai pamąstė mano vyras.

Ne, atsakiau, mano vaikystė baigėsi tą dieną, bet dar namuose. Ir man ėmė kauptis ašaros.

Mano brolis, vienintelis žinojo tą istoriją. Papasakojau ją iškart jam po avarijos. Jis išsigando ir liepė niekam daugiau nepasakoti tokių baisių kliedesių ir baigti pagaliau šypsotis. Bet aš negalėjau nebesišypsoti!!! Tačiau niekam daugiau nepasakojau apie tą dieną.

Atvažiavus į namus apsikabinom su broliu ir jis be žodžių suprato, jog ne tik pritariu, bet ir džiaugiuosi dėl tokio jo sprendimo ir noriu atsisveikinti su namais ir visa ta istorija. Jis džiaugėsi dėl to.

Po privalomų pietų su brolio šeima išėjau paskutinį kartą pasivaikščioti po gimtajį kiemą. Mano vyras ėjo šalia manęs. Tam, kad atsisveikinčiau ir pamirščiau tą istoriją, man reikėjo dar kartą kam nors ją papasakoti.

Man visada labai patiko tai, kad mūsų kiemas apvalus. Centre sodas su dideliais medžiais, o aplink visi ūkiniai pastatai. Labai mėgdavau sode žaisti. Pas močiutę, pas kurią likau po avarijos, sodo nebuvo. Tik senelis, iš pradžių padėjęs broliui rūpintis ūkiu, atveždavo mums vaisių. Broliui tada buvo tik septyniolika. Jis turėjo labai greitai suaugti.

O man tada buvo šešeri. Ir aš labai mylėjau savo tėtį. Visur sekiodavau jam iš paskos ir stengdavausi padėti, nors dažniausiai tik trukdydavau. Bet jis niekuomet nepyko. Buvau tėčio mergaitė.

Tėvų tarpusavio santykiai man atrodė idealūs. Girdėdavau mamą kalbant su draugėmis, jog tos ar anos vyras susitikinėja su kitomis moterimis ir man tai atrodė labai baisus dalykas, nors dar nesuvokiau ką tai reiškia. O mano tėtis buvo geras. Man mano tėtis išvis buvo tobulas. Žinojau, kad nuo manęs paslapčių jis neturi.

Tą dieną, nors tai jau buvo popietė, dangus jau raudonavo, labai gražiai kontrastavo su mėlynais debesimis, aš taip pamenu. Mama su broliuku ant rankų ir sesės jau sėdėjo mašinoje ir laukė kol pajudėsim. Tėtis nusprendė apžiūrėti ar visi ūkiniai pastatai užrakinti, paliekant namus vienus reikia būti atsargiems, niekada nežinai, o ypač gyvenant tarp miškų.

Aš nubėgau paskui jį sodo pakraščiais. Jis manęs nematė, aš nenorėjau, kad jis mane pastebėtų ir buvau labai tyli. Prisivijau jį kitame kiemo gale, ties išvažiavimu į platųjį pasaulį kaip man tada atrodė. Jis stovėjo ir laukė. Aš nustebau, juk mes turėjom greit važiuoti. Tada pamačiau link mūsų artėjančią figūrą. Tėtis nenuleido nuo jos akių. Kas čia ateina, pagalvojau aš.

Figūra vis artėjo. Greitai pamačiau plazdantį sijoną ir vėjo plaikstomus plaukus. Moteris! Apie kurią aš nieko nežinau! Iškart prisiminiau mamos ir draugių kalbas ir mano širdelę persmelkė negera nuojauta. Kita moteris! Mano tėtis turi paslapčių!!!

Mane apėmė nusivylimas ir išdavystės jausmas. Mano pirmasis nusivylimas ir pirmoji išdavystė. Aš norėjau verkti, bet viduje buvo tuščia ir negalėjau išleisti nė garso. Negalėjau nė pajudėti.

Mergina jau buvo labai arti. Tada tėtis pastebėjo mane ir liepė kuo greičiau bėgti į mašiną ir laukti su visais kol jis ateis. Tačiau aš tegalėjau žiūrėti į jį ašarų pilnomis akimis.

- Labas! – džiugiai pasisveikino mergina.

Pažvelgiau į ją ir niekuomet nepamiršau ir nepamiršiu kaip ji atrodė. Ji buvo, vis dar yra, pati gražiausia mergina ir pats laimingiausias žmogus, kurį aš kada nors savo gyvenime sutikau.

Ji buvo liekna, lengvu vasaros vėjo plaikstomu sijonu, balta palaidinuke. Iš tolo švietė plati ir tikra, pati tikriausia ir nuoširdžiausia, gyvenimo džiaugsmo kupina šypsena kokią tik mačiau šiam pasauly. Ji mums mojavo, o vėjas jai į akis pūtė jos ilgus rudus plaukus. Ji juos patraukė ir tada aš pamačiau jos akis, tiksliau, kruvinus paakius ir tuščias juodas akiduobes.

„Ji neturi akių! “ suvokiau aš ir nubėgau į mašiną verkdama. Parkritau ir nusibrozdinau kelį, ir išpurvinau savo baltą išeiginę suknelę.

Mama klausė kas man nutiko, bet pamačiusi mano koją ėmė mane guosti ir greit surado pleistrą. Aš vis verkiau ir verkiau.

Po kurio laiko, man jau nurimus ir lyg kamuoliukui susirietus ant galinės sėdynės šalia seserų, grįžo tėtis ir mes išvažiavom. Aš niekuomet nieko nesužinojau apie tą merginą ir daugiau niekuomet jos nemačiau. Mums važiuojant tėtis apie ją nepasakojo. Jis tada išvis visą laiką tylėjo. O aš galvojau apie tą merginą ir bandžiau žiūrėdama į tėčio pakaušį perskaityti jo mintis ir sužinoti kas ji tokia.

Tada prieš mus netikėtai atsirado sunkvežimis, tėtis greit pasuko vairą, aš užsimerkiau. Tada buvo smūgis, tada kelis kartus apsiverčiau ore atsitrenkadama tai į kažką kieta, tai į kažką minkšta, tada visa mašina kietai trenkėsi į kažką ir viskas sustojo.

Aš atsimerkiau. Kviečiau mamą, tėtį, seses, bet niekas man neatsakė, broliukas neverkė. Jaučiau labai keistą jausmą kojose, bet jis užstrigo kažkur gerklėje. Apsidairiau aplink. Visur buvo pilna raudono skysčio, kraujo, kaip supratau iš tos salsvo kvapo. Tik mano suknelė buvo balta, matyt dėl to, kad buvau susirietusi.

Balta ir raudona, kraujas lašėjo nuo mašinos stogo ant mano galvos ir suknelės. Vėl pagalvojau apie tą merginą ir kruvinus jos paakius bei tą laimės kupiną šypseną. Ir pasijutau lyg būčiau jos akis, tas nesantis, pamestas, išrautas baltas akies obuolys kraujo jūroje. Pagalvojau kokia ji laiminga ir besišypsanti, ir graži.

Ir tada pradėjau šypsotis plačiai kaip ji. Ir nebegaliu sustoti.