Lyg nieko nebūtų buvę...

Mes dviese sėdėjome prie stalo. Buvo vėlyvas pavasaris, drėgna, gaivu ir drungna… Sėdėjome toje aptriušusioje verandoje prie miško ir gerdami rytmečio rasos vėsą klausėmės tylos. Tylos, kurią kartais pertraukdavo vėjelio pūtimo garsas ar paukščių  sparnų plasnojimas. Mes tylėjom. Gyvenom ta akimirka ir negalvojom, kas buvo vakar ir kas bus rytoj. Net nežinau ar galvojom kas yra dabar. Mes tiesiog sėdėjom. Palaikydami atstumą viens nuo kito. Abu įsisiaubę į pledus. Tai buvo toks rytmetis, kai savo akimis regėjome kaip kyla saulė ir kaip jos spinduliai po truputi lenda pro medžių šakas apšviesdami mūsų veidus ir tuos rasos lašelius ant nepjautos žolės.

Staiga iš kažkur atėjo ji. Tokia paslaptinga ir keista. Be pykčio, nerimo ar laimės. Ji tiesiog atėjo ir apsunkino tylą. Kas ta ji? Dar dabar savęs to klausiu, nežinau… Kažkada galima buvo pavadinti mus draugėmis, nors… man atrodo, kad dar ne iki galo pribrendau, kad pajėgčiau suprasti savoką,, draugas”. Šį žodį vartoju atsargiai.

Pagaliau ji žvilgtelėjo į saulę ir pratarė;

- Atėjo laikas.

nieks nieko nepasakė. Nieks neturėjo ką pasakyti. nieks nenorėjo nieko sakyti. Nieks net nesusimąstė.

Aš tik ilgai ilgai žiūrėjau į jos siluetą einantį tolyn, kol jis susiliejo su horizontu. Daugiau niekada jos nebemačiau. Ji išėjo iš mano gyvenimo taip pat pat greitai, staigiai ir netikėtai ramiai kaip ir į jį atėjo.

Dabar galvojant apie jos basas kojas slenkančias per rasą ir apie jos paskutinius žodžius per kūną nubėga šiurpuliai. Ji išėjo. Jis išėjo. visi mes kažkada išeisime. Savaip. Tikriausiai, taip, kaip bus mums lemta.

Ir nereikia bijoti atsisveikinti. Nereikia bijoti susitaikyti su atėjusiu laiku ir išeiti neskubant. Palikti sunku, suprasti dar sunkiau, bet viskas įmanoma kai brendi per rasotą žolę kol susilieji su horizontu… Ir lyg nieko net nebūtų buvę…