Rašyk
Eilės (76548)
Fantastika (2234)
Esė (1524)
Proza (10702)
Vaikams (2599)
Slam (50)
English (1175)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pagaliau! Pagaliau keliauju į miestą! Senelis su ašaromis akyse mojavo nuvažiuojant autobusui, o aš negalėjau atsidžiaugti savo laime. Taip, kaime gera ir gražu. Taip taip, dideliame mieste pilna visokiausių pavojų. Bet ten kur gera ir gražu būna ir nuobodu. O ten kur pilna pavojų taip pat pilna ir neatrastų galimybių. Tad po ilgų diskusijų, ginčų ir argumentų aš išvažiavau mokytis į didelį miestą. Senelis labai nenorėjo manęs išleisti, bet juk tik valanda kelio ir aš namie! Grįšiu, grįšiu dažnai, pažadėjau.

Apsigyvenau bendrabutyje. Dviese kambaryje su mergina, kuri labai aistringai mylėjo savo vaikiną. Susipažinau su jų aistra vos įžengusi į kambarį. Turėjo labai juokingai atrodyti iš šono – įeinu su lagaminais ir plačia šypsena veide, o jie net suklinka iš netikėtumo. Na, bent jau aš galvojau, kad jie sukliko iš netikėtumo. Supratusi kas vyksta iš tikrųjų greit numečiau lagaminus ir išbėgau lauk.

Va tau ir pasitinka didelis miestas... Ne ne, aš nepratusi prie tokių dalykų. Va apie ką senelis kalbėjo... Gal grįžti pas jį? Bet juk taip veržiausi išvažiuoti, o dabar va taip, vienas du ir grįšiu... Ne ne. Ne ne ne. Reikia dar palaukti. Ne ne ne.

Ir kodėl jie „tai“ darė dienos metu? Juk nepadoru! Be to, jeigu jau jie susituokę, tai neturėtų gyventi bendrabutyje atskirai... O jei jie nesusituokę tai iš viso neturėtų taip elgtis. Kai aš susirasiu vaikiną neleisiu jam taip elgtis. Kaip senelis mokė. Be vestuvių – nė pro kur! Čia buvo viena priežasčių, padėjusių įtikinti senelį išleisti mane mokytis. Mieste daugiau žmonių, vyriškių taip pat. Senelis sakėsi nenorįs, jog aš likčiau senmergė ir sutiko, kad ten daugiau galimybių sutikti sau skirtąjį. Va priežastis man likti! Jau greit sutiksiu jį ir jis mane mylės, globos ir saugos. Taip ir bus.

Taip save nuraminusi grįžau į bendrabutį ir radau kambariokę su draugu jau apsirengusius.
- Labas, aš... – nespėjau nė prisistatyti, kai ji mane pertraukė.
- Kitą kartą išmok belstis, aišku? – pasakė piktai ir išėjo paėmusi už parankės savo draugą ir garsiai trenkusi durimis.
Na, tikrai malonesnės pirmos dienos tikėjausi. Bet nieko, rytoj prasidės mokslai, rytoj bus geriau. Ramiai išsikroviau daiktus, įsikūriau ir paskaičiusi knygą nuėjau miegoti.

Kitą rytą pabudau puikiai nusiteikusi. Juk šiandien prasideda mano naujas gyvenimas! Ne vakar, ne ne, vakar buvo tik prasta įžanga. Šiandien viskas bus gerai ir laimingai! Pasipuošiau gražiausia močiutės suknele, tesiilsi ji ramybėje, ir su šypsena veide išsiruošiau į mokslus.

Radusi auditoriją taip susijaudinau, kad porą minučių save drąsinau žengti iš tuščio koridoriaus į savo ateitį. Galų gale giliai įkvėpiau ir pasiryžau.

Man įėjus visi nutilo ir sužiuro mano pusėn.
- Kas čia dabar? Bobutė iš viduramžių? Mergaite, žinai kelinti dabar metai? – ne itin mandagiai manęs paklausė blondinė, apsupta kelių merginų būrelio.
- Žinau, - tyliai atsakiau.
- O žinai kokie rūbai dabar madoj? – nė kiek ne mandagesniu balsu vėl paklausė ji.
- O... O kas yra mada? – senelis man niekad nepasakojo apie tokį dalyką. Močiutė gal ir buvo užsiminusi, bet ji juk mirė kai buvau dar labai maža. O mūsų šeimoj rūbai visad turėjo būt gražūs ir tinkami. Jokių ten madų...

Visi aplinkui prapliupo juoktis. Aš susigėdau ir nuslinkau į vienintelę laisvą vietą, kuri, deja deja, buvo kaip tik priešais blondinę. Man buvo gėda ir nesmagu, nors net neįsivaizdavau ką gi ne taip aš pasakiau.

Juokas nutilo tik pasirodžius dėstytojui. Jis trumpai prisistatė ir papasakojo ko mus išmokys ir aš taip užsidegiau visa tai išmokti, kad tapo nebesvarbu ką reikės iškęsti.
- Klausyk, vintažas madinga, bet tik vakarėliuose, kaimiete. Juk tu iš kaimo, ar ne? – man už nugaros pašnibždomis paklausė blondinė.
- Būti iš kaimo nėra jokia gėda, - atsakiau jai šaltai kaip ir mokė senelis.
- Ohohoho! Va čia tai naujiena! Gal parodysi mums tą savo kaimą, kuriame negėda? – juokėsi ji toliau.
- Ot ir parodysiu! Po dviejų mėnesių mano gimtadienis, tai ta proga kaime tokią šventę padarysiu, kokios tu gyvenime nemačius! – nebeapsikentusi ir nė nepagalvojusi piktai jai atrėžiau, dėstytojas mane net sudrausmino.
- Laukiu nesulaukiu! – saldžiai sučiulbėjo blondinė, o aš supratau patekusi į bėdą.

Paprastai per gimtadienius susirenka pas senelį kelios mergaitės iš kaimynystės ir su jomis geriam arbatą, kepam tortą ir senelis pasakoja senas istorijas apie kaimą. Šitiems žmonėms toks gimtadienis nelabai patiks, nujaučiau tai. Nieko, senelis padės sugalvoti kaip išsisukti iš šitos situacijos.

Pirmoji diena greitai pralėkė tarp paskaitų. Mokytis taip įdomu! Tiek naujų dalykų galima sužinoti ir atrasti! Tik mano bendramoksliai mane pamatę vis imdavo juoktis, vadindavo kaimiete ir vis klausė ar esu kada girdėjusi apie džinsus. Esu, bet moterys turi nešioti sijonus, taip senelis mane mokė, atsakydavau jiems mintyse, nes prabilti prieš tokią laukinius šunis primenančią gaują man buvo baugoka.

Grįžusi į bendrabutį tik paskutinę sekundę prisiminiau pasibelsti ir balsas iš už durų liepė palaukti. Laukiau. Laukiau ilgai. Vis dar laukiau. Gal pusvalandį. Darkart pabeldžiau. Balsas leido įeiti. Mano kambariokė viena sėdėjo ant lovos ir lakavosi nagus.
- O tu tikrai tokia kvaila ir naivi kokia ir atrodai, - pasakė ji, bet aš nesupratau ar tai buvo klausimas, ar pastebėjimas ir nežinojau ar turėčiau ką nors į tai atsakyti. Tad tiesiog persirengiau ir ėmiau mokytis.

Kitos dienos buvo panašios į šią pirmąją. Mano naujasis gyvenimas pasirodė nesąs toks jau džiugus kokio aš tikėjausi. Visi iš manęs šaipėsi, blondinė vis klausinėjo kada tas gimtadienis ir sukvietė į jį visus bendramokslius. Taip pat ji man pažadėjo nepamirštamą dovaną. Man darėsi baugu nuo jos pažadų, net nežinau kodėl... Senelis visgi buvo teisus. Čia žmonės kitokie. Čia jie nežino, kad reikia visąlaik būti draugiškam ir švelniam, ir nesielgti su kitais taip, kaip nenorėtum, kad su tavimi elgtųsi. Mane senelis taip mokė. Jis sakė, kad visi turėtų taip elgtis. Tai kodėl žmonės čia tokie žiaurūs?

Savaitgalį grįžusi pas senelį viską jam papasakojau. Jis mane užjautė ir paguodė. Klausė ar noriu viską mesti ir grįžti namo ir sakė, jog čia nieko blogo jei noriu. Atsakiau, jog mokytis man labai patinka ir kad tikrai nenoriu mesti mokslų. Senelis pagyrė tokį mano ryžtą mokytis ir pasiūlė surengti tą gimtadienį kaip jau pažadėta ir parodyti kaip čia kas. Juk neturim mes ko slėpti. Ir sakė priimti visa tai kaip gyvenimo išbandymą. O gimtadieniui pažadėjo užraugti savo firminio naminio alaus.

Po savaitgalio grįžau į mokslus pasikausčiusi kantrybe ir žinojimu, kad teisybė visad laimi. Tegu ir pačioje istorijos pabaigoje. Senelis taip sakė.

Bet po savaitgalio ir pašaipos liovėsi. Tik blondinė dar keliskart užsiminė apie artėjantį gimtadienį, bet mano apranga jų komentarų nebesusilaukė. Apsidžiaugiau tuo ir ramiai sau mokiausi. Tikėjausi, kad ilgainiui netgi susidraugausiu su visais bendramoksliais. Jie pripras prie mano aprangos ir pamatys mano vidų. Vidus yra svarbiausia, kaip sako senelis. Su kambarioke gal netgi susidraugausiu... Kai tik ji bus kambaryje viena ar bent jau neužsiėmusi. Viskas bus gerai.

Dienos bėgo, bet daugiau niekas nesikeitė. Nei į gera, nei į bloga. Pašaipos liovėsi, bet draugų neatsirado. Antrąjį savaitgalį vėl buvau pas senelį. Jis man sakė, kad turėčiau būti kantri. Kantrybė dangų pelno, sakė jis. Būsiu. Ech, juk nepražūsiu aš turėdama tokį senelį!

Prasidėjus trečiajai savaitei nusprendžiau nustoti leisti tokias gražias dienas užsidariusi auditorijoje ir bijodama, kad vėl kas pasijuoks iš to kaip aš atrodau ir laisvas minutes praleisti gryname ore. O jei kas nors ir kibs prie manęs žinosiu, jog reikia tiesiog nekreipti dėmesio. Nusibos ir tiems, kaip ir bendramoksliams nusibodo. Tad drąsiai nuėjau į kiemą ir atsisėdau medžio paunksmėje su knyga rankose.

- Labas
Pakėliau akis nuo ką tik atsiverstos knygos. Priešais mane stovėjo dailus vaikinas ir šypsojosi.
- Ar galiu prisėsti šalia? – paklausė.
- Gali, - ne mano juk medis, pasislinkau į šalį.
Jis atsisėdo. Aš bandžiau skaityti. Sėdi tegul sėdi, manęs juk neerzina svetimas žmogus. Netrukdo.
- Ką skaitai? – paklausė.
- Knygą. Dėl mokslų. – atsakiau.
- Tu čia mokais? Pastebėjau tave vis praeinant koridorium.
- Aha, čia mokaus.
- O tu čia vietinė? Ar atvažiavus iš kitur?
- Ne, ne iš miesto. Iš mažo jaukaus mielo kaimo netoliese.
- O, tai vadinasi daug pokyčių tavo gyvenime.
- O taip, tikrai nemažai...
- Tau čia patinka?

Jis nesiliovė klausinėjęs. Aš atsakinėjau vis dar nesuprasdama ko jis iš manęs nori. Jis su manimi prasėdėjo ir mane klausinėjo visą mano pertrauką. Nė sakinio nespėjau perskaityti. Jis atsiprašė už sutrukdymą ir paklausė ar ryt vėl čia ateisiu. Atsakiau, kad taip, kad man labai patinka šita vieta. Jis pasakė, kad tai labai šaunu ir nueidamas pabučiavo mane į skruostą. Taip ir likau susitingusi iš nuostabos.

Į paskaitą pavėlavau. Dėstytojas kažką sakė, bet nė negirdėjau. Negalėjau išmesti iš galvos to dailaus vaikino ir norėjau sutikti jį dar kartą. Visą dieną negalėjau susikaupti ir buvau labai išsiblaškiusi. Net mano kambariokė tai pastebėjo ir nustebo dėl tokio mano pasikeitimo. Jos nuomone aš buvau nuo knygų neatsitraukianti stropuolė moksliukė. Tačiau kažkodėl nenorėjau jai pasakoti apie tą vaikiną. Jis buvo mano slaptas prisiminimas kuriuo nenorėjau su niekuo dalintis.

Kitą dieną jis vėl priėjo man vos prisėdus. Vėl klausinėjo įvairiausių dalykų apie mane. Vėl paklausė ar ryt čia būsiu. Vėl pabučiavo į skruostą.

Buvau devintam danguj! Ir vis negalėjau sulaukti kitos dienos... Laikas bėga taip lėtai!

Taip tęsėsi visą savaitę. Jis vis prieidavo ir vis klausinėdavo. Kartais ko nors jo paklausdavau aš. Jis visad pabučiuodavo mano skruostą prieš nueidamas. Galvojant apie jį man imdavo drugeliai pilve skraidyti!

Atėjus penktadieniui jis manęs paklausė ar galėtų su manimi susitikti kitą dieną. Aš buvau pažadėjusi seneliui atvažiuoti pas jį. Negalėjau nuvilti senelio. Vaikinas paprašė, kad sekmadienį nueičiau su juo į kiną. Negalėjau pasakyti ne.

Tačiau grįžusi į kaimą kažkodėl negalėjau seneliui papasakoti apie jį. Dar ne. Jaučiau, kad dar ne laikas. Jaučiau, kad tai dar gali pabūti tik mano paslaptimi.

Po savaitgalio grįžusi į miestą susitikau su vaikinu. Kine jis mane apkabino per pečius, o po to nusivedė mane kavos į jaukią kavinę. Tada palydėjo į bendrabutį ir atsisveikindamas pabučiavo. Mano pirmasis bučinys! Tą akimirką supratau ką reiškia posakis „laimingas it pabučiuotas“.

Nuo tos dienos viskas pasikeitė į gera. Na, dauguma mano bendramokslių su manimi vis dar nebendravo, tačiau kelios merginos ėmė su manimi kalbėti apie mokslus. Blondinė ir jos draugės vis dar pasijuokdavo iš manęs ir primindavo gimtadienį. Bet su seneliu gimtadienį mes jau po truputį ir planavom ir savaitgaliais jam ruošdavomės. Jis tikrai bus nepamirštamas! Mano kambariokė ir toliau dažnai leisdavo laiką su savo vaikinu arba ne kambaryje, o jei ir kambaryje, ji būdavo labai užsiėmusi, tad su ja vis negalėjau pasikalbėti ir susidraugauti.

Bet dabar šalia manęs buvo Jis! Susitikdavom su juo kasdien. Eidavom pasivaikščioti, į kiną, teatrą, kavines. Jis visad norėdavo būti tik dviese su manim. Man tai patiko.
- Su niekuo niekuomet nesu jaustųsis tokia laiminga ir saugi kaip su tavimi, - kartą jam prisipažinau, gal pora savaičių po mūsų bendravimo pradžios. Jis nieko neatsakė, tik stipriai mane apkabino ir pabučiavo plaukus.

Kitą dieną jis supažindino mane su savo draugais ir aš jie labai šiltai mane priėmė. Su viena mergina ėmėm kalbėti apie aprangą. Ji paaiškino man kas tai yra mada. Man tai pasirodė tuštybių tuštybė. Ji atsakė, jog aš visiškai teisi.

Tą vakarą jis man pasakė, kad aš esu nuostabi ir jis nori susipažinti su mano seneliu. Tai buvo netikėta. Paskambinau seneliui dar tą patį vakarą ir papasakojau jam viską apie vaikiną.

Senelis pasakė, kad pastebėjo, jog pasikeičiau ir bandė atspėti priežastį. Įtarė, kad gal jau berniukas sukasi aplink. Sužinojęs, kad taip ir yra jis labai norėjo susitikti su tuo mane taip sužavėjusiu vaikinu.

Penktadienio popietę mudu su vaikinu atvažiavom pas senelį. Mano žavusis netgi išmokė mane vairuoti, nors iš pradžių buvo labai nedrąsu. Senelis iš pradžių įtariai ir piktai žiūrėjo į mano jaunuolį. Bet kadangi šis laikėsi labai puikiai ir be priekaištų atsakinėjo į visus suktus senelio klausimus, senelis galų gale turėjo pasiduoti ir atsileisti. Aš su seneliu norėjau aptarti gimtadienį, kuris vis nenumaldomai artėjo, o mano jaunuolis nei iš šio, nei iš to pradėjo mane atkalbinėti nuo šventės. Senelis iš pradžių jam pritarė, bet išgirdęs, jog jaunasis vaikinas siūlo atšvęsti gimtadienį dviese kokiame viešbutyje ar kitoje romantiškoje vietoje, vėl grįžo prie pradinės šventės idėjos.

Aš savo berniukui pasakiau, kad pažadėjau visiems šią šventę ir nebegaliu jos atšaukti. Juk kaip atrodytų? Jis dar bandė ginčytis, tačiau aš tikrai nenorėjau visko atšaukti.
- Kodėl tu taip nenori tos šventės? – neiškentusi paklausiau.
- Nes aš tave myliu. – atsakė jis žiūrėdamas man į akis.
Negalėjau patikėti savo ausimis. Jaučiausi tokia laiminga! Atrodė, jog visas pasaulis pavirti į vieną didelę tobulybę. Stipriai jį apkabinau.
- Ir aš tave, - sušnabždėjau jam į ausį.

Tą naktį negalėjau užmigti iš laimės. Per du kambarius nuo manęs miegojo mano senelis, užauginęs mane tokiam gražiam pasauly! O kitapus sienos miega jaunuolis, padaręs šį gražų pasaulį tobulu. Man norėjosi šokti ir dainuoti iš laimės.

Staiga atsidarė mano kambario durys.
- Miegi? – tyliai paklausė mano jaunuolis.
- Ne, - sušnabždėjau. – Ką tu čia veiki?
- Noriu būti šalia tavęs, - atsakė jis ir įslinko į mano lovą.
Buvo keista, bet kartu ir gera jausti jį taip arti, jausti jo kūną. Jis buvo be pižamos. Jo rankos apkabino mane ir per plonyčius naktinius marškinius kuteno odą. Tai sukėlė įdomius jausmus manyje. Jis niekuomet nėra taip elgęsis anksčiau. Tik bučiuodavo juk...
- Bet juk tik po vestuvių mergina ir vaikinas miega kartu, - pasakiau norėdama, kad tai pakeistų tai, kaip aš jaučiausi.
Jis nusijuokė ir pabučiavo man plaukus.
- Jau seniai nebe. Kartu jie miega, kai jaučia meilę ir aistrą vienas kitam. Nebijok, nedarysiu tau nieko, ko tu nenorėsi. Aš tik noriu būti šalia tavęs.
Jis prisiglaudė prie manęs ir pabučiavo į lūpas.
Pasirodo, tą naktį aš norėjau trupučio skausmo apie kurį seneliui papasakosiu nebent po vestuvių.

Kitą dieną senelis įtariai žvilgčiojo į mūsų apsikabinimus ir bučinukus. Tačiau atėjus laikui grįžti į miestą senelis prisipažino, kad nėra matęs manęs laimingesnės kaip su šituo jaunuoliu.

Aš ėmiau leisti su vaikinu dar daugiau laiko. Ne tik dienas, bet ir naktis. Vis geriau sutariau su jo draugais ir keliomis bendramokslėmis. Jaučiau neaprėpiamą laimę, kuri nebetilpo manyje, tad turėjau nuolat šypsotis, kad ta laimė nesusprogdintųu manęs iš vidaus ir leistų bent jau kvėpuoti.

Jaunuolis dar keliskart bandė atkalbėti mane nuo gimtadienio šventės ir dviese pabėgti kur nors. Bet nors dabar jau ir labai norėjau negalėjau, jau tikrai nebegalėjau, visko atšaukti.

Laikas bėgo šuoliais – mokslai, Jis, draugai. Nė nespėjau apsidairyti, o jau ir prabėgo tie du mėnesiai nuo tos baisiosios pirmos mano tobulo gyvenimo dienos. Atėjo mano gimtadienis. Mano šventė.

Visą dieną ruošėm ir puošėm namus, kiemą, maistą. Mano jaunuolis sakė, kad ne maistas čia svarbiausia, ne to visi atvažiuos ir pasiūlė man savo mašiną, kad galėčiau nuvažiuoti į kitame kaimo gale esančią parduotuvę. Pirmą kartą vairavau visiškai savarankiškai, bet man pavyko! Labai didžiavausi savimi. Bet Jis sakė, kad aš pernelyg dėl jų stengiuosi. Ne per daug, atsakiau jam, tik tiek kiek reikia.

Visą dieną jaučiausi be galo laiminga. Po truputį ėmė rinktis visi mano draugai. Mano jaunuolis visąlaik buvo šalia ir nepaleido manęs iš glėbio.

Atvykus blondinei ir visai jos kompanijai šventės nuotaika pastebimai pasikeitė, bet tikėjausi tą šaltumą ore greit išnyksiant.
- O čia pas tave visai nieko... Ne tokia skylė iš kokios pagalvotum, kad tu esi, kai į tave pasižiūri...  – ji pažiūrėjo į mano vaikiną.  – O, netgi ir padorų vyrą susiradai. Kaip tau čia taip pasisekė?
Mudu nė vienas nieko neatsakėm, jis tik stipriau mane apkabino. Jaučiau, jog jis mane apsaugos nuo jos.

Vakarėlis mano nuomone visiškai pasisekė. Senelis ramiai leido laiką savo kambaryje, atėjo tik su pirmaisiais svečiais pasisveikinti. Visi labai gyrė jo alų. Vos spėjau lakstyti į rūsį papildyti ąsočius.
- Tai kas čia po velnių dedasi? – belipant iš rūsio už uždarų durų išgirdau blondinės balsą.
- Nieko. Aš taip negaliu, - atsakė mano berniuko balsas. Tikrai, kas čia dedasi? Prigludau prie durų ir ėmiau atidžiai klausytis.
- Planas buvo toks, kad tu ją suvilioji, išdulkini ir per gimtadienį jos akyse pasilaižai su manim. Gi toks buvo!
- Aš negaliu su ja taip elgtis! Aš ją myliu. – tyliai pabaigė maniškis, aš vos išgirdau. Bet blondinės žodžius girdėjau puikiai. Tas, kurį aš myliu, buvo plano kaip mane pažeminti dalis? Štai dėl ko viskas prasidėjo?
- Tu ją myli? Juk ji kaimietė! Naivi kaip nežinau kas, nekalta ir davatka! Ką tu su ja veiki? Kaip tu ją gali mylėt? Tokiai tik paskutinis kaimo stuobrys tinka!
- Užsičiaupk ir palik ką ramybėje. – griežtu balsu liepė jai maniškis.
- Nesijaudink, paliksiu, kai tik įteiksim jai dovaną. Mačiau, kad tu susimauni, jaučiau, kad tau nepavyks ir šita dovanėlė neišdegs, tai pasirūpinom kita, - saldžiu balsu pasakė blondinė ir išgirdau tolstant jos aukštakulnius.
- Ką jūs jai padarysit? – išgirdau jį nusivejant ją.
Aš nežinojau kaip man jaustis. Ji norėjo padovanoti man pažeminimą mano pačios namuose per mano gimtadienį? Viskas, visas mano tobulas pastarųjų savaičių gyvenimas buvo tik iliuzija. Visa tebuvo planas pažeminti.

Lėtai išlindau iš rūsio ir nunešiau alų ant stalo. Mano vaikino ir blondinės nebuvo matyti. Aš svarsčiau ar verta šiandien bandyti susivokti jausmuose.
- Klausyk, gal turi cigaretę? – viena bendramokslė iš blondinės kompanijos paklausė.
- Ne, aš nerūkau.
- Bet klausyk, labai reikia... Gal gali gauti? Aš šitam kaime nieko nežinau...
- Gerai, gausiu, - liūdnos žinios iš mano laimės pilies neturi trukdyti būti gera šeimininke. O ir man pakeisti aplinką pravers...

Žinojau, kad parduotuvė vis dar dirbs. Sėdau į savo draugo mašiną, jis neprieštaraus, o jei ir prieštaraus man jau nebelabai rūpi, ir nuvažiavau cigarečių. Stovėjimo aikštelėje iškart pastebėjau ryškiai rožinę mašiną. Iš kur ji čia tokia? Tikrai ne vietinė... Pas mus tokių mašinų niekas neturi. Per ryšku.

Netoliese sutūpę prie kitos, įprastesnės mašinos krapštėsi du vaikinai. Matyt važiavo pro šalį ir mašina sugedo. Praėjau pro juos link parduotuvės ir jaučiau besikaupiančias ašaras dėl visų apgavysčių, kurios šį vakarą išaiškėjo, o buvo sukūrusios tą tobulo gyvenimo iliuziją.

BUUUUUUM!!!

Mano mintis pertraukė kurtinantis triukšmas ir man prieš pat nosį nusileido rožinės automobilio durelės. Atsisukau ir pamačiau, jog rožinė mašina dega, o aplink išsibarsčiusios liepsnojančios nuolaužos. Žvilgtelėjau į tuodu vaikinus, ar jiems viskas gerai. Bet jiems tikrai viskas buvo negerai, nes jie stovėjo ir žiūrėjo į mane plačiai šypsodamiesi.
- Kas čia ką tik buvo? Kas čia dedasi? – klausiau jų isteriškai, man buvo pernelyg daug įtampos, ėmiau verkti.
Jie atrodė sutrikę dėl mano ašarų.
- Na, juk čia tau, dovanų... – pasakė vienas.
- Tavo šviesiaplaukė draugė sakė, kad visad norėjai patirti mašinos sprogimą, tai štai... Su gimtadieniu ir sprogadieniu! – paaiškino antrasis ir abu vėl plačiai nusišypsojo rankomis mostelėję link degančios mašinos.

Žiūrėjau į juos ir antrą kartą tą patį vakarą negalėjau patikėti savo ausimis. Man sukosi galva nuo visų beprotysčių ir išdavysčių, apie kurias sužinojau per paskutinį pusvalandį.

Bet tada ėmiau juoktis iš visos širdies. Juk ir norėjau nepamirštamo gimtadienio!
2011-01-17 13:33
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-24 02:02
Carpe Diem
Netikėta pabaiga :) O tęsinys?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą