Na nežinau, aš vis nesuprantu kai kurių komentuotojų taip, kad pamėginsiu įdėmiau pažvelgti į kūrinį.
Pavadinimas "Rudos akys". Tiesiai šviesiai. Teksto eigoje paaiškėja jog tai moters rudos akys vyro apmąstymuose. Na būtų vyras + vyras, būtų įdomu. Būtų moteris + moteris, būtų seksualu. Dabar paprastai - tiesiog. Gal kas net pasakytų, kad banalu.
Myliu tave, - prisipažinimas kurį reikia pagrįsti. Juk kai viskas išties pagrįsta nereikia sakyti jog kažką myli. Jis ir taip žino. Arba lyrinio subjekto meilė vienpusė todėl jis bando meilės objektą sulaikyti bent simboline šių žodžių galia.
Tylių svajonių angele. - Nežemiška būtybė siejamas su tobulumu ir apsauga. Gerai kol kas tarkim ji saugo svajones.
Esu dar prislietęs
Mintimis prie lūpų. - Nori pasidulkinti ir daro tai lyriškai. Viskas puiku, nors dažniausiai kalbant apie meilę visoks suartėjimas atrodo šventvagiškas. (paprasčiau - bučiuojasi mintyse)
Pažadintas po sniegu,
Ledinių snaigių apkabintas.
Sapnai ne tie,
Sruvena upės kitos. - va va šitame posmelyje tamsta pabudo.Beje snaigės visad būna ledinės.
Gilus atodūsis,
Tos rudos akys.
Dalis manęs,
Antra širdis tavyje plaka. O šioje strofoje lyrinis subjektas gailisi, kad visa tai tik sapnas, prisimena tas išties kerinčias rudas akis (na juk ne veltui tokias eiles kuria) ir atiduoda savo širdį. Gal tiksliau prisipažįsta atidavęs. Na ir ką gaunam? Ogi tipišką įsimylėjėlį kuris atiduoda savo ranką, širdį, sielą tačiau jokiu būdu ne vyrišką pasididžiavimą ir po to laukia lyg neveiksnus antrojo pasaulinio karo veteranas be visų galūnių.
Na ir kas iš to? Meilė turi būti ne invalidumo jausmas, o energijos kupinas gyvenimo būdas. Tada gal tavo angelas ateis/sugrįš pas tave. Kitais atvejais tai tiesiog rauda meilei kokią rauda kiekvienas.