nepamiršiu savo vaikystės

ar nepasiilgstam laiko,
kai smagu buvo tikėt,
jog svajonėmis išpaišę dangų
galime su elfais per naktis kalbėt?

ar širdis dar nepamiršo
pasakų prieš miegą,
kaip berniukas su šešėliu
Niekados šaly gyvena?

dar pamiršti aš nespėjau,
kaip kas vakarą mama atėjus
apkamšydavo šiltai
ir pabučiuosavo į kaktą.

ar išsiilgti to išvis yra gerai?
galbūt suaugus pamirštame
ko manėme nepamišę niekados?

vaikystė... neišblėstančios svajonės
susitikt pelenę ar snieguolę,
ar su Piteriu pro savo langą
pakilti genant mintimis gražiausiom.

is visgi, ar pakaks
prisiminimų ligi žilos gyvenimo dienos,
kai jau galvoj nebus išlikę daug ko?

ar sugebėsiu dar galvoti apie tai,
kaip vaikystėje buvo saugu glėby
mamos, ar kas vakarą girdėti pasakas gražias?

galbūt linkėčiau sau dabar
mokėt gyventi taip,
kaip seniau maniau, kad negyvensiu,

stebėt kas vakarą žvaigždes,
matyt ko niekas be manęs nemato,
prisiminti visad kaip reikia džiaugtis
nuoširdžiai spalvom, dangum, žole...

ir kas rytą basomis išlėkt į kiemą,
kad pati pirma nušluočiau rasą
nuo žolių galvų, kad pati
pirma išgirščiau paukščio ulbesį rytinį.