Šaltas laužas (pilnas)

1.

Sidabrinės snaigės lėtai gulė viena šalia kitos į minkštą patalą. Tik stiprėjanti pūga aklinai užklojo žemę ir puolė medžius. Sunkiai girgždėdami jie lingavo vos įstengdami šakomis nulaikyti žiemos kepures. Pilkame danguje blausiai švietė neryškus pabudusios saulės  rutulys, apsuptas šiek tiek ryškesnės aureolės. Raudonis horizonte pranašavo stiprią šalną, tačiau Einaras nepajudėjo, stengdamasis nepasiduoti  kaip niekada stiprios žiemos gniaužtams. Nors ir aušo antra diena, tačiau ryžtas niekur nedingo, o sustingęs kūnas nustojo taip skausmingai reaguoti į šaltį.
Einaras įtempė raumenis ir vėl atsipalaidavo, stingulys pečiuose kiek atlėgo, bet  nugaros apačioje dar pulsavo bukas skausmas, nesitraukiantis nuo vidurnakčio.
Vasarą regėjo, kaip prie šios eglės lapė žaidė su keturiais lapiukais, kurie atėjus giliam rudeniui buvo jau pakankamai suaugę savarankiškai pasitraukti gilyn į miškus. Tačiau pati senoji lapė liko, su kiekviena,  greitai slenkančia,  diena vis keisdama kailio spalvą, kol subrendusių rugių atspalvį pakeitė į sidabrinį baltumą. Einaras vylėsi tik tiek, kad tokiame giliame sniege nesuklydo, ieškodamas jos urvo.
Tiesiai po juo vos pastebimai krustelėjo sniegas. Einaras dar truputį labai lėtai įtempė lanką. Smulkios sniego dulkės sudrebėjusios nusklendė nuo templės ir išnyko gūsiais sūkuriuojančiose snaigėse.  Sniego apklotas staiga susmego, pradingdamas juodoje kiaurymėje ir į lauką atsargiai juodą nosį iškišo lapė. Einaras labiau priminė apsnigtą akmenį, nei gyvą žmogų, tad lapė, nepajutusi žmogaus kvapo, iki pusės išlindusi sudrebėjo, priekinėms kojoms netikėtai prasmegus į gilią pusnį. Juoda nosis neramiai virpčiojo, uosdama orą.
Ir tada jis atleido templę. Strėlė, be geležinio antgalio, smigo tiesiai lapei į akį. Gyvūnas tik šoktelėjo į virš ir tuoj pat nurimo. Tamsus kraujas greitai gėrėsi į sniegą.
Einaras išsitiesė. Sunkus sniego kiautas sueižėjęs nusirito nuo  plačių pečių, atnešdamas kūnui taip ilgai lauktą palengvėjimą. Tačiau, reikėjo pripažinti - ir šaltį,  drąsiai talžanti  vyro kūną.
Pasilenkęs staigiu judesiu ištraukė strėlę ir apvertė lapą, leisdamas nubėgti visam kraujui. Lapės kailis žvilgėte žvilgėjo sidabru, to nepajėgė paslėpti net atšiauraus vėjo sukamos snaigės.  Sesuo tikrai apsidžiaugs ir nepyks, kad medžioklė užsitęsė ilgiau, nei planuota.
Sunkiai sutraškėjo sąnariai, Einarui pasirąžius. Nusprendęs, kad kraujas jau bus nutekėjęs ir nesuteps balto kailio, persimetė negyvą gyvūną per petį. Lanką paslėpęs odiniame dėkle, apsisuko.
Po  kojomis vienodai girgždėjo sniegas. Praėjęs akmeninį milžiną, per tas dvi dienas pajudėjusį dar vieną žingsnį į priekį, pasuko link gyvenvietės. Kiek atsiminė, tas milžinas jau daugybę metų lėtai, tačiau atkakliai judėjo nuo kalnų į jam vienam težinomą vietą. Mažas būdamas, Einaras su kitais berniukais, mėgdavo laipioti tuo akmeniniu galiūnu, kurio mąstymas buvo toks lėtas, kad kažin ar išvis sugebėjo pastebėti tokius trumpaamžius padarus, kaip žmonės.  Senesni žmonės kažkada pasakojo, kad prieš daugybę vasarų tas milžinas kelias dienas sukosi, tarsi ką būtų užmiršęs pakelėje. Apsisukęs išstovėjo dar pusę rudens ir prasidėjus pirmosioms šalnoms vėl pajudėjo.
Vėjas stiprėjo su kiekvienu žingsniu, keldamas į orą ištisas pūsnis. Snaigės taip greitai sūkuriavo aplink, kad nebesimatė net pilko dangaus - kur pažiūrėsi, vien neperregima baltuma. Tačiau Einaras nebijojo pasiklysti pūgoje, tik tyliai keikėsi po nosimi, grimzdamas į dar vieną gilią pusnį. Kelionė į gyvenvietė turėjo būti ilga ir sunki. 

- Koks grožis! - džiugiai sukrykštė Arnora, švelniai ranka braukdama per žvilgantį kailį, - visos merginos pavydės man. Ačiu, Einarai, - ir pašokusi garsiai pabučiavo jį į skruostą.
Einaras su laiminga šypsena pavargusiame veide, atleidęs lanko templę, pakabino ginklą ant sienos. Medžioklė buvo viena iš sunkiausių, ypač per tokią pūgą, tačiau vertinga vien dėl Arnoros šypsenos.
- Sėsk greičiau, kaip tik troškinį paruošiau, širdis jautė, kad tuoj sugrįši.
Ji švelniai paguldė  negyvą gyvūną ant šaltų akmenų, kur nesiekė ugniavietės kaitra ir kiauras dienas tvyrodavo priedanga. Medinį dubenį prikrovusi iki kraštų, ištiesė jį Einarui.
Stiprus vėjas sudrebino moliu drėbtas sienas.
- Stipri pūga ateina, - nurijęs deginantį kąsnį prašneko Einaras, - tikiuosi, kad ilgai ji nesiautės.  Arnora numojusi ranka, atsisėdo šalia, nenuleisdama nuo jo veido akių.
- Maisto užteks ilgam, net jei ir neisit į medžioklę. Kur taip ilgai užtrukai?
- Lapė pasirodė esanti kantresnė už mane, - nepatenkintas susiraukė Einaras, šaukštu barbendamas į dubens kraštą, - kai tik ten nusibeldžiau, dar taip nesnigo, matyt todėl ir pajuto mano kvapą. Teko laukti, kol visiškai užsnigs mane ir oda atvės taip, kad nebeskleistų jokio kvapo. Girdėjau, kad žmonės rytuose taip medžioja smulkesnius gyvūnus, tačiau tikrai nesitikėjau, kad medžioklė bus tokia sunki.
- Bet nušovei tiesiai į akį, - su pasitenkinimu balse pertraukė Arnora, - bet kuri moteris būtų laiminga galėdama šildyti tokio medžiotojo guolį.
Einaras šyptelėjo.
- Arnora, baik šnekėti niekus. Mano guolį labai gerai šildo ir tie storieji kailiai.
Sesuo tik nusišaipė nieko nebesakydama.
Už durų ūžavo gūsingas vėjas, tačiau baisus jis buvo tik tiems, kurie nespėjo grįžti šalia namų ugnies. Einaras buvo visiškai patenkintas ir laimingas, net nebūtų pasakęs ar išvis yra pasaulyje toks dalykas, džiuginantis labiau už šią tylią akimirką. Baigęs valgyti, išsitiesė gulte, pro pusiau užmerktus vokus stebėdamas, kaip sesuo lupa lapei kailį. Savo darbą ji išmanė puikiai, tad ilgai neturėjo užtrukti. Einarui truputi buvo gaila senosios lapės, tačiau greitai nustūmė tas kvailas mintis į šalį. Juk svarbiausia sesers džiaugsmas. Į tą urvą pavasarį atsikraustys kita šeimyna ir vėl džiugins akis žvitriais palikuonimis. 
Tyliai sukiauksėjo kažkuris iš šunų ir nutilo po eilinio gūsio, nešančio nuo pat kalnų sniegą ir trankantį namų sienas. Niekas nebuvo matęs, tačiau visi šnekėjo, kad ledo milžinas Imiras kaip reikalas įsiuto dėl pernelyg šiltos vasaros, tad tikrai atsigriebs žiemą. Tai ir siautėjo iš visų jėgų, primindamas visiems, kad jis vis dar moka valdyti vėjus ir sniego debesis.
Einaras leidosi nešamas skystėjančių minčių į nebūtį, jau nebegaudydamas vaizdinių galvoje, o leisdamas jiems lengvai suktis. Jis tik truputį nusnūs ir eis išgerti šiek tiek midaus bei papasakos apie savo medžioklę...

- Einarai, pabusk.
Jis tuoj pat atsisėdo ir prisimerkė nuo ryškios šviesos. Arnora stovėjo šalia jo lovos, stipriai susisupusi į dailiais raštais pieštą apklotą, kurį jų tėvas atgabeno iš žygio. Lapės kailis jau džiuvo ant virvių.
- Arnora, kas atsitiko?
- Hala dar negrįžo. Ulfas kviečia visus į Ragų Menę.
Einaras pašoko. Niekas nekeltų didelio triukšmo dėl pūgoje laikinai užtrukusių žmonių, tuo labiau, kad tik jis buvo toks kvailas iškeliavęs vienas. Moterys į miškus traukdavo tik po tris ar keturias, kartais net visos iš karto, ypatingai pavasarį, pasirodžius pirmosioms uogoms. Negera nuojauta suspaudė širdį ir Einaras vienmarškinis nuskubėjo į menę. Sniegas tuoj pat permerkė iki pat nuogo kūno, bet mintys liko paskendusios tamsiame negeros nuojautos debesyje. Vyrai, kaip susitarę vienas po kito lindo iš savo būstų, vienas kitas net pasigriebė po kirvį. Kitu laiku Einaras būtų susimąstęs, kaip moterys taip greitai susižino tarpusavyje, kas nutiko, tačiau tam dabar paprasčiausiai nebeliko laiko.

Ulfas sunėręs rankas rymojo prie stalo. Atrodė tarsi ką tik grįžęs iš mūšio - rantuotas šalmas taikiai gulėjo šalia  kalavijo, o auliniai vis dar buvo apsinešę tankiu sniego luobu. Visas galingas karžygio kūnas drebėjo lyg kratomas karštinės, taip dažnai užklumpančios senesnius žmones ankstyvą pavasarį.
Einaras dar niekada nebuvo jo matęs tokio palūžusio. Net tą dieną, kai laivas aklinai užstrigo seklumoje, laukdamas parsiritančios viską niokojančios bangos, Ulfo veide švietė vien ryžtas nepasiduoti iki paskutinės akimirkos. Bet kažkas radosi stipresnis net už tą nevaldomą vandenų stichiją.
Paskutiniai įėję vyrai  uždarė duris, neleisdami vėjui nešti į vidų sniego. Medžio trinktelėjimas tarsi pažadino Ulfą iš gilaus susimąstymo. Švelniai perbraukęs ranka kalavijo ašmenis, pakėlė žvilgsnį, pilną tokio gilaus skausmo, kad Menėje  tvyrojęs šurmulys iškart nutilo.
- Aš galvojau ji užtruko, - galų gale tyliai sumurmėjo Ulfas ir susirinkusieji pasislinko arčiau, norėdami geriau girdėti.
Karžygys pasilenkė ir sunkiai atsidusęs ant stalo užkėlė juodu skysčiu permirkusį maišą. Kraštai atsilapojo, atverdami visiems pažįstamą, tačiau šioje gyvenvietėje visiškai nelauktą vaizdą.
Iš maišo gelmių į vyrus spoksojo gelsvos akys, įrėmintos pilkame veide.
Ulfas pastūmė maišą. Nukirsta galva nusirito stalo paviršiumi ir  dunkstelėjo į aslą. Nuskambėjo keli tylūs keiksmai.
- Dvergas, - žodžius išspjovė šalia stovintis Varinas, pirštais  čiupinėdamas kirvio pentį.
Einaras pasilenkė įsižiūrėti geriau ir giliai įkvėpęs atsilošė atgal - į susirinkusius tarsi gyvos dėbsojo dvergo akys, apsuptos išdegintų randų. Buvo šnekama, kad kuo daugiau valdžios tarp savo gentainių turėjo, tuo stipriau degančia geležimi išsidegindavo veidus
Vienas vyrų nusispjovė ant jos ir po nosim sumurmėjo užkalbėjimą nuo demonų.
- Ir dabar jos nebėra, radome tik tiek.
Ulfas nervingai gniaužė stambiose rankose margą moterišką diržą.
- Esu senas, tačiau nebe toks kvailas, kad tikėčiau, jog Hala gyva -  per daug žmogaus kraujo ten buvo pralieta.
Už sienų sukūkčiojo moteris, apraudodama savo dukrą. Pavasarį vieną medžiotoją aplamdė urvinis lokys. Ir tai tebuvo vienintelė didesnė nelaimė gentyje. Net iš paskutinio karinio žygio grįžo visi gyvi ir dar ilgai aukojo dievams brangius daiktus, dėkodami už sėkmę.
Einaras nudelbė akis. Rankos nesuvaldomai drebėjo. Sieloje kažkas dėjosi, neaiškus slogutis apglėbė visą kūną ir nenorėjo paleisti.
Ulfas diržu apvyniojęs kardo rankeną, į rankas paėmė šalmą, akimis tarsi tyrinėdamas gausybės kirčių paliktas įrantas.
- Kai nustos snigti, keliausim paskui dvergus ir atsiimsim mano dukros kūną.
Slegiančioje tyloje skambantis Ulfo balsas buvo persunktas nevaldomo pykčio ir žiaurumo.
- Man jau senai žygūnai kartojo, kad demonai paskutiniu metu nerimsta, gimdo palikuonis, kažkam ruošiasi, tiek daug kartų girdėjau gandus apie išprotėjusius trolius, medžiojančius nebe žmones, o ėdančius vienas kitą. Tačiau neklausiau ir Hala šiandien nebegrįžo.
Vienas karių tyliai atsikosėjo ir susigėdęs nudelbė akis, tačiau Ulfas to tarsi nepastebėjo.
- Kuo toliau dvergus nustumsim, tuo jie ilgiau bijos grįžti. Mano skausmo jūs suprasti nepajėgsti ir jei reikes, melsiuos net svetimiems dievams, kad to niekada ir nesuprastumėte. Jei kas nenori kartu, sakykite. Kaip ginsite savo brolius ir seseris šįkart rinkite patys.
Už durų garsiai suriaumojo ledinis vėjas, nešdamas pro nesandarius sienų plyšius smulkias sniego dulkes. Sužvengė žirgai ir nurimo vėl. Rauda tilo, vos girdėjosi tylus kukčiojimas. Ulfas rankose vartė šalmą, tarsi nežinodamas ką su juo daryti.
- Prašau šį vakarą pasimelsti dievams už mano dukrą, kad jos kelionė būtų lengvesnė nei mirtis.
Ulfas sunkiai sudribo į iš vientiso medžio kamieno išskaptuotą sostą ir susimąstęs įsistebeilijo į diržu perrištą kalaviją.

- Arnora, Halos nebėra.
Arnora aiktelėjusi paleido puodynę ir delnais užsidengė akis. 
- Kai sniegas nutils, Ulfas iškeliaus su tais, kurie norės kartu, - Einaras suspaudė kumščius, - visi keliausi į tą laukinę medžioklę.
- O gal ji dar gyva?
Einaras papurtė galvą. Tyliai sučirškė žarijos, kai ant jų nutiško keli lašai putojančio troškinio. Arnora priėjusi nukėlė puodynę nuo akmenų ir atsisėdo šalia, ištiesdama rankas į liepsnas.
- Ir tu eisi?
Einaras atsilošęs pažiūrėjo į seserį. Nors judviejų motinos beveik neprisiminė, tačiau neabejojo, kad taip ji atrodė būdama jauna - įkypos melsvos akys, siauras veidas ir rugių gelsvumo plaukai. Daugelis jaunuolių bandė ją merginti, tačiau Arnora atkakliai vengė visų, šnekėdama, kad dar ne laikas, kad dar palauks. Einaras bijojo tik vieno -  netikėtos  žūties mūšio lauke ar nelaimingos medžioklės. Sesuo tada liktų visiškai viena.
- Keliausiu.
Arnora nusisuko į ugnį, nieko nebesakydama. Pečiai sudrebėjo, tarsi ji tvardytų raudą, tačiau daugiau niekaip neišsidavė. Einaras iš visos širdies troško pasakyti, kad liks gyvenvietėje, bet žinojo, kad nė vienas karių taip nepasielgs. Jei dvergai taip suįžūlėjo, kad prie pat gyvenvietės užmušė Ulfo dukrą ir pavogė kūną, niekas nenorės likti šildytis prie židinio.
Kaip ir visi gyvenvietės vyrai, mirties Einaras nebijojo, ypač jei tai lems ramesnį sesers gyvenimą. Kuo kilnesnė žūtis, tuo geresnis likusių gyvenimas. Taip mokė jį tėvas.
Tyliai spragsėjo žarijos, Arnoros kukčiojimas netilo, tačiau ji kantriai kartojo vienoms moterims težinomus žodžius, padedančius mirusiems greičiau susirasti savo gimines Dvasių Menėse. Einaras pabandė susikaupti, tačiau niekaip neįstengė, vis į galvą lindo įkyrios mintys, kad Halos mirtis tėra vienas mažas lašas iš griausmingai atriedančios jūros. Be to jis mokėjo tik  užkalbėjimus, skirtus mirštantiems kariams.
Bet Hala kovėsi, nors jau tada turbūt suprato, kad gyva neliks.
Einaras kaip galėdamas tyliau išsitraukė medžioklinį peilį ir greitai perbraukė ašmenimis per nykščio pagalvėlę. Du kraujo lašai nusirito ant kailiais išklotos aslos.
- Mano kūnas stiprus, mano dvasia galinga, mano žvilgsnis aštrus, mano kirvis nuodingas....
Sulojęs aviganis pabaidė pernelyg smalsų sabalą, kuris iš visų jėgų nuskuodė atgal į mišką. Iš dangaus sniegas krito stambiais kąsniais, užklodamas visus namus ir slėpdamas takus. Dangų visiškai užgožė stipri pūga, nešanti keistus garsus ir slegiančią negerą nuojautą apie artėjančią audrą.

2.

Einaras pabudo.
  Kūnas palengva rimo, drebulys traukėsi, palikdamas vien klaikų blogo sapno prisiminimą – tamsoje švytinčios dvi žalios akys ir į krūtinę smingantis durklas. Einaras pasitrynė rankas. Net Arnorai nedrįso prisipažinti apie savo naktinius sapnus, kankinančius nuo vasaros vidurio. Galbūt senoliai paaiškintų ką jie reiškia, tačiau jis niekaip negalėjo pripažinti, kad bijo kiekvieno užmigimo.
  Negalim bijoti. Tačiau bijojo.
  Ugniavietėje po pelenais tyliai spragsėjo žarijos. Sesuo puikiai mokėjo apkloti ugnį ir ryte ją vėl įpūsti. Daugybę kartų Einaras siūlė nevargti ir prireikus tiesiog išskelti kibirkštį titnagu, tačiau ji atkakliai kartodavo, kad dažnai gesinama ugnis nustoja globoti namus.
  Už sienų tyliai švilpė vėjo gūsiai, giriose lyg ir suriaumojo lokys. Einaras sukluso, tačiau gyvūnas daugiau neberodė savo balso.
  Viduje tvyrojo slogi tamsa, paslėpusi savyje viską, išskyrus nuo sukauptos šilumos švytinčius akmenis.
  Rankos truputį sušilo, tačiau slogutis dar slėgė kūną.  Mirti jis norėjo su kirviu rankose, o ne nuo durklo tamsoje. Bet sapnas kartodavosi ir baigdavosi lygiai taip pat. Kartais pabudus atrodė, kad regėjo kas už tų žalių akių, bet prisiminti neįstengė. Karių vėlių ateidavo pasiimti Mergelės, o ne kažkas, tupintis tamsoje. Tik tai ir gąsdino Einarą – nežinomybė, o ne ateinančios mirties ženklai.
  Tyliai sujudėjo oras šalia pasigirdus atodūsiui.
  Uoslę pasiekė švelnus moters kvapas. Tik viena Arnora galėjo sėdėti šalia ant gulto ir kantriai laukti. Einaras giliai įkvėpė, vildamasis, kad kankinamas blogų sapnų, nešnekėjo per miegus.
- Kodėl nemiegi? – jis pasitrynė akis, tačiau šviesiau netapo. Tarsi papūtus lengvam pavasariniam vėjui, slogutis dingo iš širdies.
- Nekeliauk paskui Ulfą.
  Einaras užgniaužė beviltišką aimaną, nesuprasdamas, kas šįkart apsėdo seserį. Iš paskutinio žygio jie grįžo dalį turtų palikę pakelėse, nes visko nesugebėjo panešti. Iškeitę turtus su prekeiviais, iki viršaus užpildė  sandėlius grūdais, o moterys turėjo tiek audinių, kad kai kuriuos naudojo sienoms apkaišyti nuo šalčių. Gyvenvietei nieko netruko. Einaras didžiuodamasis tada seseriai pasakojo apie mūšį rūsiuose, kuriuose ir įgijo randus tarp menčių.
  O dabar ji sėdėjo šalia, prašydama nekeliauti paskui Ulfą į tų niekingų žemės kirminų medžioklę.
- Privalau keliauti, niekas neliks čia, kai vyksta tokie kraupūs dalykai. Mūsų protėviai nugins mane nuo stalo Menėse, jei liksiu čia kaip senas tinginys šuo.
  Lengvai dvelktelėjo oras, lyg Arnora būtų pasisukusi. Šilta ranka palietė jo delną, įbrukdama kelis smulkius kauliukus. Einaras suspaudė juos.
- Mesk juo ant žemės, - visiškoje tyloje nuskambėjo ramus Arnoros balsas, - kai saulė patekės, jie pasakys, kaip tau seksis. O ir man bus kur kas ramiau.
Einaras atgniaužė kumštį ir kauliukai, kaukšėdami vienas į kitą, nukrito ant žemės. Nežinojo, kodėl sesuo nusprendė būtent dabar pasinaudoti būrimo kauliukais, kurių reikšmę tiksliai pasakydavo vien Senolis. Tačiau nebenorėjo daugiau pyktis, ypač šią akimirką, kai grėsė ilgas išsiskyrimas.
- Ryte saugokis ir neužmink jų, - tyliai paprašė Arnora ir pasitraukė.
  Einaras nuvirto atgal į guolį ir užsitraukė iki smakro storą kailį. Giliai širdyje jautė pyktį ant savęs, kad neprisiverčia atsikelti ir  nuramint seserį. Tačiau nieko negalėjo padaryti. O gal ir nenorėjo dar liebiau paaštrinti ir taip grėsmingos padėties.
  Ledinis vėjas taip smarkiai nebedaužė sienų, tačiau dabar į vidų skverbėsi gilus šaltis.
  Spragtelėjo tyliai sprogusi žarija. Einaras užsimerkė, nežinia kelintą kartą tikėdamasis, kad sapnas nesikartos.
  Virš gyvenvietės nusklendė tamsus rūkas. Jo gelmėse tyliai švysčiojo sidabriniai žaibai, trumpam apšviesdami sniegu užverstus namų stogus ir prie žemės linkstančias medžių viršūnes. Rūkas, trumpai sustojęs tiesiai virš aikštės, taip pat be jokio garso nuskriejo į šiaurę.

- Kad tave šunys nuspirtų, - nusikeikė Einaras, plika koja užmynęs kažką aštraus.
  Pėdą iškart sušildė tamsaus kraujo lašai. Ant aslos gulėjo tie patys, naktį numesti, būrimo kauliukai. Vienas iš jų  skilo, duženas susmeigdamas į basą pėdą. Einaras dar kartą nusikeikė, ištraukė nuolaužą ir apsidairė, ieškodamas kuo nusivalyti žaizdą.
  Arnora padėjo taisomas kelnes ant stalo ir atsisuko. Einaras tylėdamas laukė piktų jos žodžių, tačiau sesuo priėjusi tik pritūpė, įbesdama akis į kauliukus ir nė menkiausiu veido virptelėjimu neišdavė kokios mintys sukasi galvoje.
  Kelias ilgas slenkančias akimirkas abu jie tylėjo, kol Arnora vienu mostu susigriebė visus kauliukus ir sugrįžo prie ugnies.
- Tai ką matei? – kiek suirzęs dėl įdrėkstos pėdos ir sesers tylėjimo suniurzgė Einaras.
- Kad tau nereikia keliauti. Čia Ulfo medžioklė, ne tavo.
- O Ulfas mūsų vadas, - kietai nukirto Einaras, audamasis batus.
- Jei verčia joti kartu, toks jis ir vadas, - tokiu pat ramiu balsu atrėžė Arnora.
  Einaras pasisuko į seserį, ketindamas piktai atrėžti, tačiau išvydęs jos akis, pilnas gilaus liūdesio, laiku susičiaupė, neleisdamas negeriems žodžiams išsprūsti į lauką. Arnora, pajutusi staigų nuotaikos pasikeitimą, ištiesė rankas ir priėjusi atrėmė galvą jam į petį.
- Atleisk už mano vaikiškas baimes, bet šįkart aplink vien blogi ženklai.
- Kokie ženklai? – Einaras, kiek galėdamas švelniau, perbraukė pirštais jai per plaukus.
- Gluosnis liko vienintelis neapklotas sniego, o būrimo kauliukus nudažė kraujas. Blogi ženklai, pats žinai, ką tai reiškia. Ar esi tikras, kad verta mirti dėl Ulfo keršto troškimo?
  Einaras tylėdamas stebeilijo į nerimstančią ugnį. Žiema keitė žiemą, gimė ir mirė žmonės, o ji liko tokia pati pastovi, nerimstanti ir nenuspėjama. Net suvaldyta akmenimis, bet kada galėjo pratrūkti neprižiūrėta.
  Jis papurtė galvą, nežinodamas kodėl pradėjo apie tai galvoti ir švelniai priglaudė skruostą prie kvepiančių Arnoros plaukų.
- Jei mes nieko nedarysim dabar, jie sugrįš vėliau. Bijau net pagalvoti, kas būtų, jei viską paliktume taip, kaip yra ir vieną dieną jie ateitų vėl, sėlindami prie tavęs.
  Sesuo tyliai atsiduso, stipriau sunerdama rankas jam už nugaros. Lauke suskambo sodrūs vyrų balsai – turbūt ketino šiek tiek prastumdyti sniegą, kad moterys bent iki sandėlio sugebėtų nusigauti. Aitriai pakvipo dūmais. Degė kadagio šakos.
  Einaras pabandė atsitraukti nuo sesers, tačiau ji dar stipriau suspaudė jam juosmenį, neleisdama pajudėti.
  Vis stipriau dvelkė deginami kadagiai. Einaras žinojo, kad dar po kelių akimirkų visi kariai pradės rinktis prie Ulfo ir lauks Senolio, tačiau daugiau nebandė išsivaduoti iš sesers glėbio. Taip stovėdamas jis jautėsi laimingas ir širdis daugiau nieko neprašė. Šiame pasaulyje jie turėjo tik vienas kitą.



  Žynys atsargiai užvėrė duris ir lazda perbraukė pažeme, tikrindamas ar nėra kokios nenumatytos kliūties. Neregės akys tuščiai spingsojo į priekį, tačiau kojos tvirtai nunešė jį gerai žinomu taku į priekį.
- Nėra kur skubėti, visiems užteks vietos, - murmėjo jis, liesdamas gale sėdinčiųjų galvas, - man vietos daug nereikia, sutilpsim visi.
  Net Ulfas nebandė jo pertraukti. Kantriai stovėjo šalia sosto, laukdamas, kol žynys atsisės ir truputi drebančia ranka atsirišęs maišelį prie diržo, išsitrauks juodos duonos riekę. Kažkuris karių paslaugiai ištiesė vandens pilną bokalą ir žynys patenkintas nusišypsojo.
- Ačiū, Toki, žinai ko senam žmogui reikia.
  Jau seniai niekas nebesistebėjo žynio sugebėjimu atpažinti žmogų vien iš kvapo, tad ir dabar kantriai laukė, netrukdydami senoliui kramtyti juodą duoną. Nė vienas žygis neapsieidavo be jo pasakojimo, kuriuo jis atskleisdavo kokią žygio lemtį regėjo sapnuose.
  Atsargiai pastatęs bokalą ant stalo, jis atsiduso. Atrodė, kad miega, tačiau pirštai netikėtai atgijo ir perbraukė medinį paviršių.
- Šalta ši žiema, tačiau pavasaris bus gaivus. Vėjas pučia iš pietų, tačiau šilumos neatneša.
  Kariai susikaupę gaudė kiekvieną jo žodį. Viską pakartodavo mintyse, stengdamiesi kuo geriau įsidėmėti.
  Žynys pasitaisė kailiais apsiūtą apsiaustą ir vėl ramiai prabilo.
- Papasakosiu jums istoriją, kurią parodė sapnai prieš dvi naktis. Įsivaizduokit pūgą, pačią stipriausią iš visų regėtų, tokią galingą, kad net stumdo kalnus, nusviedžia debesis į neregėtas aukštumas ir drebina žemę. Tik vieno ji neįstengia įveikti – baltais žiedais pasipuošusio medžio, kurio šakos nukarusios kaip gluosnio, tačiau lapai sidabriniai. O po juo laužas, tačiau pilnas ne ugnies, o ledo. Prie jo artėja žmogus.
Senolis giliai įkvėpė ir nurijo dar vieną gurkšnį vandens.
-    Kraujas srūva iš gilių žaizdų, beveik nukirsta ranka kabo vien ant gyslų, tačiau sveikojoje jis neša juodą kirvį. Krauju apsipylusios akys atkakliai žiūri į ledinį laužą, kokios mintys galvoje sukasi, niekas nežino. Pūga paaštrėja, tačiau neįveikia žmogaus. Jis prieina ir sveikąją ranka užsimoja kirviu. Ir stovi, bandydamas suprasti į ką nori smogti –  į laibą medžio sidabriniais lapais kamieną ar į tą ledo luitą lauže, kuris pakeitė ugnį.
  Jis nutilo ir į burną įsidėjo likusį juodos duonos gabaliuką. Einaras iš padilbų nužvelgė kitus vyrus, kurių surauktos kaktos bylojo, kad jie supranta ne ką daugiau už jį patį. Atrodė, kad viskas aišku, kad jie turės kažkokį pasirinkimą, tačiau ką jis duos? Tuo labiau, kad vienąkart žynys pasakojo apie kranklį, radusį neregėto didumo lobį, tačiau niekas neprisiminė žodžių apie bedugnėn nuriedėjusius akmenis. Tąkart perėjoje po lavina žuvo du kariai, nors į namus likusieji parsinešė neregėtų akmenų, kuriuos išvydę pirkliai išpūtė akis ir buvo pasiryžę paskutinius drabužius atiduoti, kad gautų bent vieną, patį mažiausią.
  Einaras atsiduso ir vėl mintyse pakartojo pasakojimą žodis žodin.
- Ačiū už skanų vandenį, - senolis atsistojęs žemai nusilenkė, - tačiau man jau laikas grįžti – išeidamas nepašėriau vilkiukų, tad bijau, kad mano vargano namelio visai nesugriautų.
  Kariai tylėdami prasiskyrė, praleisdami žynį. Vos durys užsivėrė, Ulfas atsistojęs įkvėpė ir garsiai prabilo:
- Iškeliausim tuoj pat, nebėra ko gaišti.


- Tėvo kardą paimsi?
  Arnora, sudėjusi rankas ant kelių, ramiai stebėjo Einarą, rišantį grandinių marškinių diržus. Išgirdęs sesers klausimą, jis sustojo ir nužvelgė ant sienos pakabintus ginklus. Jų tėvą išlydėjo į jūrą su ietimi ir kirviu, namuose jis paliko tik vieną kardą, kuriam geležį pats surinko dar tais metais, kai dangus pažėrė gausybę metalinių akmenų.
- Ne, paliksiu. Užteks kirvio su lanku.
  Tą kirvį Einaras mėgo – prieš kelias žiemas, suradęs pusantro piršto storumo, tiesų kaip saulės spindulys, ąžuoliuką, tuoj pat nunešė kalviui, kuris per kelias dienas prilipdė ir kirvio pentį.
  Be to, giliai širdyje  nekentė to kardo iš keistos geležies. Kiek kartų tėvas juokdamasis smogdavo juo per akmenį, o ašmenys net neįtrūkdavo. Ir būtent tą kartą, kai ginklą paliko namuose, jūra godžiai prarijo vos pajudėjusį laivą, kartu pagrobdama ir bejėgį kūną.
- Suruošiau tau valgio porai dienų, kol surasit ką sumedžioti, - Arnora nepastebimai priėjo artyn ir ištiesė nedidelį ryšulį, - jei žūsi, bent grįžk, kad turėčiau kieno kūną nuprausti prieš kelionę į Menes.
  Einaras linktelėjo, nežinodamas ką atsakyti į tokį sesers prašymą. Juodu taip ir stovėjo, žiūrėdami vienas į kitą ir neištardami daugiau ne vieno žodžio.
Už sienų sužvengė balnojami žirgai, pravirko kelios moterys. Pūga truputį aprimo, tačiau parslenkantys juodi debesys baltomis galvomis žadėjo dar vieną eilinę sniego audrą.



  Žirgai sunkiai brido sniego pusnimis. Kariai jau kurį laiką žygiavo šalia, tylomis keikdami nesiliaujančią sniego audrą. Stipraus vėjo draskomos snaigės aklinai dangstė dangų ir medžius, tačiau Ulfas atkakliai vedė į priekį, ranka tik prisidengęs akis, kad jų nesužalotų aštrus sniegas.
  Suradę ramesnę vietą už uolų ar šalia didžiulio medžio, trumpam sustodavo atgauti kvapą, užvalgyti ir šiek tiek nusnūsti, tačiau kuo toliau, tuo jėgos vis greičiau seko. Kaip nė vienas nebūtų įstengęs kelias dienas iš eilės mojuoti kardu, taip buvo per daug sunku nuolat kautis su lediniu šalčiu ir tokio aukščio pusnimis, kad už jos galėdavo pasislėpti raitas karys.
  Praėjus šaltai nakčiai, grasinančiai visiems lediniais dantimis, jie sustojo dauboje, į kurią vėjas su pasimėgavimu vertė sniegą, tačiau bent jau nekošė kiaurai kūno.
Einaras kiek galėdamas išspardė suverstą sniegą ir, patiesęs storą urvinio lokio kailį, atsigulė, dėkodamas dievams už trumpą poilsio akimirką. Jau laukė tos dienos, kai priartės prie Ugnies upių, kur vėjas nuožmus, tačiau bent keliauti lengviau.
  Tyliai kosėjo pavargę vyrai, vienas kitas jau spėjo ir užknarkti. Einaras nedelsdamas atsipalaidavo ir leidosi nešamas apsnūdusių minčių. Žinojo turįs geriausiu atveju pusę dienos pailsėti, numigti ir pasistiprinti, tačiau stengėsi kietai neužmigti. Net po mūšio nė vienas karys neleisdavo sau visomis mintimis pasinerti į stiprų miegą.
  Nors atrodė, kad ką tik užsimerkė, tačiau nuskardėjęs Ulfo rago gausmas priminė, kad laikas keliauti tolyn.
  Einaras praplėšė akis ir susiraukė, keikdamas nesiliaujančią pūgą. Šaltį kartais net mėgdavo, ypač kai jis sausindavo prakaitu nulietą nugarą, tačiau dabar jis daugiau stingdė mintis, nei glostė odą.
  Paskubomis įsimetęs į akmenį sustingusio medaus gabaliuką į burną, įniko volioti jį liežuviu burnoje, su pasimėgavimu jausdamas, kaip medus šyla ir maloniai glosto gerklę.
  Ulfas, nuleidęs ragą, dairėsi, žiūrėdamas, kas ar nepašoko iš miego. Tačiau visi kariai jau stovėjo, pasiruošę bet kurią akimirką keliauti tolyn.
- Kaip ir galvojau, dvergai pasinaudojo Akimi, keldamiesi čia. Įtempkit savąsias akis, šiandien turėtume ją pasiekti ir mes.
  Saulei trumpam pramušus dangaus skraistę, tolumoje vis žybtelėdavo ledinės Dūmų kalnų viršūnės, kurių joks žmogus nebuvo perėjęs. Tačiau vakarais, kai nutildavo dūdelės, vienas kitas senolis pasakodavo, kaip jaunesni būdami, sugebėjo pakilti iki kalnų vidurio, kur pritrūkus oro, turėjo leistis žemyn. Vienas kitas šnekėdavo matę neįtikėtinai aukštus, kailiais apžėlusius, žmones, stovinčius ant uolų keterų ir smalsiai stebinčius atėjūnus. Tačiau nei vienas net nebandė kokiu ženklu patraukti dėmesį ar pabendrauti.
  Vienintelis kelias per Dūmų kalnus buvo Akis – praraja, vedanti po žeme link požeminio ežero, tekančio gilyn po kalnais ir nyrančio už jų. Gal tik vienas Ulfas šiuo keliu kėlėsi daugiau nei vieną kartą – paprasčiausiai Šiaurėje nebuvo nieko, dėl ko būtų verta kovoti – vien padarai, kai kurie baisesni nei kraupiausias sapnas, ir viena kita medžiotojų stotis – ten veisėsi sabalai, kurių kailis žėrėjo skaisčiau nei sidabras ir buvo labai vertinamas ten, kur iš dangaus krisdavo ne snaigės, o aštrios smėlio smiltys.
  Kodėl Ulfas nusprendė, kad dvergai pasuko būtent pro Akį, Einaras nežinojo. Liko tikėti tik tuo, kad jo dukros siela, negalėdama deramai išsivaduoti iš mirusio kūno, šaukia jį sapnuose ir maldauja padėti susitikti su protėviais.
  Einaras pasikasė smakrą. Šiame sparčiame žygyje net neturėjo laiko sustoti ir nusigremžti nuo veido spyglių aštrumo šerius.
  Ulfas nubalnojo savo žirgą ir, pasukęs į kelią, kuriuo jie atėjo, kažką sušnabždėjo į ausį, švelniai glostydamas apšerkšnijusius karčius. Žirgas apsisuko ir nukoręs galvą, lėtai pasuko atgal. Jie nuo mažumės buvo mokami apsiginti nuo alkanų vilkų ar pabudusių lokių, tad turėjo saugiai grįžti į namus. Kartu leistis po žeme niekaip nebūtų įstengę.
  Dar prieš paleisdamas žirgą, Einaras paslapčiomis nusikabino nuo riešo apyrankę, puoštą lokio iltiniais dantimis ir sidabriniais raižytais karoliukais. Sesuo turėjo suprasti šį ženklą – pažadą, kad jis vis tiek grįš, nors ir susuptas į kailius ir ant krūtinės paguldytu kirviu.
  Akį jie pasiekė dar nespėjus sutemti – gigantiška ertmė, sminganti gilyn, drąsiai vėpsojo atsukusi savo juodas žiotis į purviną dangų. Iš apačios sklido ledinis šaltis, o tamsa glemžė saulės spindulius vos keliomis pėdomis žemiau.
  Visi tyliai nulenkė galvas, pastebėję kelias virves, pririštas prie uolų ir krentančias žemyn – Ulfas buvo teisus – dvergai atkeliavo pro Akį. Prie į bedugnę palinkusio medžio Ulfas parklupo, žiūrėdamas į kruviną sniegą ir sutryptą moterišką apsiaustą.
  Einaras šiek tiek pasitraukė, netrukdydamas tyliam Ulfo gedului.
  Senasis karžygys nusimovė pirštinę ir nuklojo tvarsčius, atidengdamas dar nespėjusias užgyti žaizdas – jis kaip niekas kitas atidavė didžiausią kraujo auką dievams, prašydamas lengvo kelio dukrai. Išsitraukęs peilį, lėtai perbraukė ašmenimis skersai visų žaizdų. Tamsus kraujas nusileido šalia kruvino sniego ir susigėrė į jį.
- Susiveržkit stipriau diržus, leisimės žemyn, - Ulfas atsistojo ir nusipurtė prie kelnių prikibusį kruviną sniegą, - laikas pradėti Laukinę Medžioklę.
  Kariai pritariamai suurzgė.

3.

Nuo šaltų akmenų kylantis šaltis iki kaulų gėlė delnus. Einaras sustojęs vis patrindavo rankomis, bent akimirkai jas sušildydamas. Nors storos pirštinės ir gulėjo kuprinėje, daugiau nedrįso jų mautis – kartą vos nenusprūdęs nuo akmenų ryžosi leistis plikomis rankomis.
Tvirtai supintos virvės trynėsi į akmenis. Atrodė tuoj ims ir nutruks. Einaras šiek tiek paspartino savo leidimąsi, tačiau kelionė tik pasunkėjo – palaidi akmenys garsiai bildėdami nusirito į apačią. Ausis pasiekė vyrų keiksmai ir Einaras sulėtino žingsnius. Užvertęs galvą po eilinio stabtelėjimo, pažiūrėjo į Akies apvalius kraštus, virš kurių sniegą tebestumdė vėjas. Čia taip pat nerimo gūsiai, tačiau nors nebuvo tokie stiprūs ir pavojingi.
Iš apačios nuaidėjo pirmųjų nusileidusiųjų balsai. Einaras žvilgtelėjo žemyn – deglų atspindžiai švietė požeminio ežero paviršiuje. Tamsus ir nepermatomas vanduo vos vos bangavo, švelniai stumdydamas parplukdytus akmenukus ir plaudamas smėlėtą krantą.
Einaras susikaupęs šiek tiek atleido diržus, leisdamas savo kūnui slysti virve žemyn. Paskutinės pėdos iki žemės tęsėsi visiškai lygia uola, kur nebuvo net kur įsitverti.
Kojos dusliai dunkstelėjo į žvyrą, sumaišytą su smėliu. Į veidą dvelkė šilta oro srovė, šiek tiek virpindama deglų šviesas ir plaudama šaltą prakaitą nuo veidų.
Ulfas, apsidairęs, po nosimi tyliai visus suskaičiavo ir užvertė galvą į viršų, kur tamsoje nyko virvės.
-  Ačiū dievams, nusileidome saugiai. Atsipūskite ir keliaujam prie laivų.
Einaras godžiai užsivertė gertuvę. Žinojo, kad turi taupyti vandenį, tačiau nebegalėjo atsispirti troškuliui.
Požeminio ežero vandenys buvo pilni juose gyvenančių padarų nuodų, tad šviežio vandens galėjai gauti nebent išniręs iš po žemės, tačiau Einaras buvo pasiryžęs kentėti tiek, kiek reikės. Viską privalėjo atpirkti ši trumpa ir maloni poilsio akimirka, kurią galės prisiminti ištikus troškuliui.
Ulfas mostelėjo ranka ir vyrai atsistojo. Laivai saugiai ilsėjosi toliau, žemoje grotoje, apkloti gerai išdervuotomis odomis. Prieš daugybę metų, didelei nuošliaužai iš kalnų į Akį suvertus krūvas žemių kartu su medžiais,  karžygys Bjarkis nusivedė geriausiai mokančius mojuoti kirviais ir pusę pavasario rentė laivus. Išlindę jie dar kelias dienas negalėjo atsimerkti – akys taip buvo pripratusios prie tamsos. Jų kaulams atgulus į laužus, laivai vis dar tyliai suposi ant bangų po žeme.
Kariai lėtai slinko akmenimis nusėta ežero pakrante, remdamiesi į šlapias uolas. Kur žemė sudrebėjo, ten plyšusiuose akmenyse švysčiojo rausvi ir skaidrūs akmenukai, kurių taip gausiai rasdavo iš rytų pargabentų ginklų ašmenyse. Niekas tiksliai nežinojo, kokią galią savyje slepia tie akmenys, tačiau žyniai griežtai prisakė nesipuošti jais.
Drebančioje deglų šviesoje išniro stambūs pavidalai. Kariai, dar žengę kelis žingsnius, sustojo. Nutilo akmenukų čežėjimas. Ulfas vienas priėjo prie odomis apdengto laivo ir perbraukė ranka paviršių. Jis tiksliai žinojo, kurio laivo jam reikės šioje kelionėje - to, kuriame apsigyveno karžygio dvasia.
-  Plauksime šituo. Nudenkit.
Vos per kelias akimirkas visos odos atsigulė tvarkingomis krūvomis į šešėlį ir visu savo dydžiu prieš akis pasirodė vienas iš penkiolikos laivų.
Ulfas švelniai, kaip karo žirgą, paglostė žaliais pelėsiais padengtą juodą laivo šoną.
-  Bjarki, senas drauge...
Iki šios akimirkos ramiai vaikščiojusios vėjo srovės trumpam sustiprėjo, draskydamos deglų liepsnas ir taip pat staigiai pakilusios, staigiai ir nurimo. Laivas atsiliepė į šaukimą kilti.
Kariai to ir telaukę, vikriai sumetė kuprines ant denio ir, atkabinę visas virves, vienas po kito sušoko į vidų. Ulfas įlipo paskutinis, rankose nešdamasis pliką kardą. 
Po žeme žaidžiantys vėjo gūsiai buvo per silpni išpūsti bures. Tačiau laivų statytojai ne veltui buvo savo amato meistrai – po suolais ilsėjosi ilgi irklai, savo raižiniais traukiantys akis. Kariai susėdo po du ir sutartinai nuleido irklus į tamsius vandenis. Ulfas, patrynęs pečius delnais,  užgulė vairą ir linktelėjo galva.
Laivas, sunkiai girgždėdamas ir braukdamas papilve akmenis, nuslinko tyliu ežero paviršiumi.
Einaras po kelių mostelėjimų irklu nusimetė nuo pečių kailius. Švelnūs vėjo gūsiai tuoj pat nusausino prakaitu permirkusius marškinius.
Kai pirmą ir paskutinį kartą čia plaukė, buvo per daug susijaudinęs dėl artėjančios nežinomybės, kad spėtų pasižvalgyti. O dabar niekas tam netrukdė.
Akmeninių sienų plyšiuose žibėjo šimtai skaidrių akmenukų, laužančių liepsnų atšvaitus. Vien nuo jų atsispindėjusi šviesa nutvieskė viską aplink. Tik nebuvo matyti, kas pačiame viršuje. Šešėliai dengė keistų formų nutįsusius akmenis. Toje gūdžioje tamsoje tyliai čirpė kelios dešimtys balsų, bet Einaras stengėsi į juos neįsiklausyti. Niekas tiksliai nežinojo, ką slepia nepermatoma tamsa ir kas slypi šešėliuose.
Irklai užkabindavo vandenį ir vėl išnirdavo, pažerdami į orą šimtus smulkių lašų. Einaras leido sau pasvajoti apie grįžimą namo. Puikiai žinojo, ko imsis iškart sekančią dieną, kai gerai išsimiegos – nueis prie ežero ir ners iki pasieks dugną. Ten ramiai plūduriuos kol plaučiai ims sproginėti. Jis nežinojo ramesnės vietos nei ežero dugnas, kur nebuvo nei slogučio, nei liūdesio, tik jis ir jo ramybė.
Laivas šiek tiek pasviro į dešinę pusę ir vėl atsitiesė. Einaras tuoj pat išsitiesęs apsidairė, tačiau likusieji buvo ne ką mažiau nustebę už jį patį.
-  Stokit, - kiek galėdamas tyliau, sušnabždėjo Ulfas ir pritūpė, dairydamasis per borto kraštą.
Kažkas sunkaus dunkstelėjo į laivo šoną. Liūdnai suvaitojo pajuodusios lentos. Einaras pasilenkė prie krašto ir įbedė akis į nepermatomą ežero paviršių. Tos gelmės traukė visas mintis į save, maldavo, kvietė šokti ir panerti, kaip tame ežere gimtinėje.
Tyliai nuskambėjo Ulfo malda laivui, saugančiam savo statytojo vėlę.
-  Bjarki, senasis mano ir mano protėvių drauge...
Vos už kelių žingsnių, šalia kairiojo laivo šono, suraibuliavo vanduo.
Vėl ant bangų sulingavo laivas, dabar vanduo kunkuliavo kitoje pusėje, žerdamas į paviršių saujas burbuliukų.
Einaras sunkiai nurijo seiles ir stipriau sugniaužė irklą, iš paskutiniųjų stengdamasis jo nepaleisti.
Nusirito kelios bangos ir už kelių pėdų dar stipriau suraibuliavo vanduo.
Iš pradžių pasirodė ilga, žvynais padengta nugara, kuri lėtai persivertė virš vandens. Kelias akimirkas nurimo visos bangos. 
Virš vandens iškilo raguotas viršugalvis. Giliai įsodintos geltonos akys nemirksėdamos  spoksojo, rodos, į kiekvieną iš karių. Einaras pajuto, kaip nugara nusruvo šaltas prakaitas. Anąkart čia plaukdamas nematė jokio gyvio, išskyrus kelis aklus šikšnosparnius.
Laivas lėtai slinko į priekį, srovė greitėjo, rydama nuo pakeltų irklų krentančius lašus. Būtybė, į paviršių iškėlusi tik akis, neatsiliko nė per pusę žingsnio, atrodė, kad ji tiesiog sulipo su laivu.
Balsai virš galvų nutilo, vien skaidrūs akmenys tebežaidė savo spinduliais.
Ulfas labai lėtai atsistojo ir atrišo savo maišą. Iš jo gelmių ištraukęs spindintį auksinį padėklą, vienu mostu nusviedė į vandenį, taikydamas šalia tik galvą iškišusios būtybės.
Garsiai kaukdamas, padaras šovė į viršų ir, prarijusi Ulfo siūlomą auką, taip pat greitai dingo po vandeniu. Einaras vos spėjo sužiūrėti šimtais aštrių dantukų nusėtus nasrus.
Ulfas, nusibraukęs prakaitą nuo kaktos, šyptelėjo. 
-  Priėmė auką, nors buvau pasiruošęs jų daugiau, - jis iškėlė maišą ir visiems parodė dar dvi auksines taures, - o dabar atsargiai plaukiam toliau. Nesinorėtų irklu užkabint to demono.
Kariai, iš pradžių dar nedrąsiai, tačiau su kiekviena akimirka vis spartindami ritmą, sumosavo irklais. Laivas kur kas sparčiau nuskriejo vandeniu.. Ulfas tik pritariamai šypsojosi, viena ranka glostydamas barzdą, o kita tvirtai valdydamas vairą.
Einarą alkūne bakstelėjo Ornolfas.
-  Kas čia buvo?
Jaunuolio veidas tik dabar ėmė atgauti įprastą spalvą ir buvo aišku, kad jei jis būtų buvęs vienas, lindėtų po suolu visą laiką. Einaras viena ranka paplojo jam per liauną petį.
-  Neklausk manęs, o džiaukis, kad nelietė mūsų. Šito ežero demonai neturi vardų, jiems jie nereikalingi. Bjarkio dvasia saugojo mus ir saugos, kol ant vandens laikysis bent viena lenta.
Ulfas, išgirdęs, atsisuko ir pritariamai linktelėjo. Jo akyse švietė nė kiek nesumažėjęs sielvartas, tačiau veidas buvo kur kas ryžtingesnis. Nekilo jokių abejonių, kad jei ir vandenų demonas būtų puolęs laivą, karžygys kautųsi ir  netekęs abiejų rankų, o jų netekęs, kad ir dantimis įsikabintų į gličią odą ir nepaleistų iki jo dvasia neiškeliautų pas protėvius. Einaras giliai širdyje pavydėjo to nesustabdomo ryžto, tačiau žinojo niekada nenorėsiąs sulaukti tokios dienos, kai akys pradėtų šviesti tokiu pačiu sielvartu. 
Laivas spėriai nusklendė į priekį.

Einaras  prisidengė akis delnais, paleisdamas irklą. Nors dangų gaubė pilki debesys, tačiau ir tų kelių spindulių užteko apakinti. Upė, griausmingai riaumodama, niro iš kalno ir nešė laivą į priekį. Abu krantus dengė gilios sniego pusnys, tačiau oras buvo keistai tvankus.
Virš galvos plaukė pilki debesys, tačiau niekas negalėjo užgesinti pagerėjusios nuotaikos.
Kariai pavydžiai nužvelgė antis, pakilusias iš nuplikusių nendrynų, svajodami apie maudynes šaltame vandenyje.
Suplevenusi išsipūtė būrė, sparčiai nešdama laivą į priekį. Pro šalį plaukiantis krantai skendo sniego pusnyse. Šimtai paukščių balsų kilo į šiek tiek aptrauktą dangų.
Įdienojus sniego pastebimai sumažėjo, dingo ploni ledukai pakrantėse. Oras vis šiltėjo, versdamas mesti storus drabužius nuo pečių. Keista buvo taip sėdėti vienais marškiniais ir regėti sniegą.
Pro šalį praslinko giliai į dumblą sukasti poliai. Kadaise čia turbūt stūksojo viena iš daugybės medžiotojų stočių, medžiai beveik visiškai užgožė aptrupėjusius akmeninius pamatus ir apkerpėjusį šulinį.
Vakaras atslinko netikėtai – dar kairėje virš medžių švietė saulės rutulys ir staiga jis pasislėpė, užleisdamas vietą bundančiam mėnuliui. Sukaukė vienišas vilkas, antrindamas pakilusiems naktiniams paukščiams.
Užsižiebus pirmosioms žvaigždėms, Ulfą nugalėjo nuovargis ir jis perleido vairą, pats pasitraukdamas į patį pirmagalį. Viena ranka apkabinęs randais nusagstytą skydą, jis užsnaudė lokio miegu. 
Einaras, liūliuojamas snaudulio, gulėjo ant suolo ir stebėjo švarų dangų. Jaunas mėnulis šluote nušlavė visus debesis, atverdamas žvaigždėms kelią. Keletas skystų debesų nuslinko skaisčiu naktiniu dangumi, visiškai neuždengdami mėnulio šviesos. Medžių viršūnės palengva lingavo, supdamos galybę varnų lizdų, jų išlakūs kamienai tįso nuo dangaus iki tankiais krūmais suverstos žemės, šakas slėpdami giliai po storu samanų apklotu.
Jis užsimerkęs atsiduso. Niekada iki galo gerai nesuprato, kodėl geriausiai jautė nakties dvelkimą, atrodo – pastebėdavo viską, kas įvyksta – nuo kalnų garsaus riaumojimo iki vos pastebimų lauko pelės žingsnių. Širdis ir mintys pačios atsiverdavo vos saulei pasislėpus už horizonto.
Šalia garsiai knarkė Ornolfas, tačiau Einaras jo nebegirdėjo, vis giliau krisdamas į miego vandenis. Tyliais žingsniais atslinko sapnas – aklinoje tamsoje švietė skaisčiai žalios, neapykantos pilnos, akys,  stebėdamos į krūtinę smingantį durklą.
- Medžiotojų stotis, - šūktelėjo Tokis.
Einaras kartu su kitais pakilo nuo suolų. Medžiotojų stotis, tiksliau – tai, kas iš jos buvo likę, smilko tamsiais dūmais. Vietomis blykčiojo pavieniai liepsnų liežuviai, tačiau didžiausias gaisras buvo jau nurimęs. Tik viena prieplauka stūksojo išlikusi sveika.
Ulfas, pasukęs vairą, nukreipė laivą link kranto. Tvirtas pirmagalis stipriai įsirausė į pakrantės dumblą.
Visas sniegas prie prieplaukos buvo sutryptas į purvą. Prie išdegusių medžių telkšojo nešvarios vandens balos, kai kurios padengtos kraujo gijomis. Einaras iškart atkreipė dėmesį į vandeny  pusiau panirusį medžiotojo lavoną strėlių susmaigstyta nugara. Kažkas nepasivargino po to dar priėjęs suknežinti galvą ir nupjauti ausis.
Daug ką jau buvo Einaras matęs, tačiau šitas vaizdas sukėlė tik šleikštulį ir neapykantą taip pasielgusiems. Tik giliai širdyje vylėsi, kad vieną dieną pagaliau pasivys tuos žemės padarus, nejaučiančius niekam jokios pagarbos.
Ulfas, be abejo, viską matė – ir sudegusius namus, ir išniekintus lavonus, ir kirviu pusiau perkirstą šunį, ir kraujo balas, tačiau niekaip neišsidavė ką galvojantis, tik lėtai paėmė skydą ir patikrino dirželius, kad lemiamą akimirką jie neatsipalaiduotų. Žodžių net nereikėjo.
-  Pirmi su skydais, per vidurį turintys lankus. Apeisim stotį iš kairės.
Einaras, kiek apgailestaudamas, pasikabino kirvį atgal prie diržo ir užkabinęs templę ant lanko, palaukė, kol pirmieji nužengs iš laivo labiausiai patyrę kariai. Visi norėjo grįžti sveiki ir nepraradę nė vieno draugo. Kad ir kaip širdis veržėsi pulti į priekį pirmam, tačiau protas greitai nuramino verdantį kraują. Pirmi visada žengia pakeitę ne vieną sudaužytą skydą.
Darnia grupe jie pasuko į kairę. Ulfas ėjo pats pirmas, prisidengęs skydu iki pat akių ir atkišęs į priekį ietį, pasirengęs taikliai smogti, vos pastebėjęs ką ketinančio sugriauti jo būrį.
Tačiau juos pasitiko tik ta pati kraupi tyla.
Į dangų kylantys tiršti dūmai po truputį juodino dangų. Pabiro smulkūs lietaus lašai, tuoj pat permerkdami pečius. Einaras pasigailėjo palikęs apsiaustą laive, tačiau reikėjo eiti tik pirmyn.
Visur tyla. Net krankliai, nuolatiniai mirties palydovai, nesuko ratų virš gyvenvietės. Riogsojo sulaužytos ietys, sudraskyti apsiaustai. Lavonai buvo taip giliai sutrypti į purvą, kad beveik nesiskyrė nuo nešvarios žemės. Tirpstantis sniegas tik platino balas.
- Nėra čia gyvų, - Ulfas nusiėmė šalmą ir sudiržusia ranka persibraukė žilus plaukus, - išsiskirstykite po du ir apeikite stotį bei kelias dešimtis pėdų aplink. Po to grįžkite prie šulinio. Palydėsim į Menes kritusius.
Einaras apsidairė – šalia stovėjo Ornolfas, vis dar truputį išbalusiu veidu.
- Eime kartu, patikrinsim ten, - jis mostelėjo lanku į pastatą, kurio durys buvo apkaltos elnių ragais.
Jie tylomis apėjo negyvą kailių prekeivį. Sustingusios ir, atrodo, nustebusios, akys tuščiai žvelgė į juodą dangų. Visi papuošalai buvo nuplėšti, net pirštai nukapoti, norint greitai paimti žiedus. Šalia, sutryptas į žemę, gulėjo tuščias maišas. Einaras palingavo galva. Kam žudyti žmones, kurie peilį paima nebent mėsai perpjauti?
Ornolfas nusispjovė, atgaudamas įprastą veido spalvą.
- Žvėrys.
Einaras, sustojęs pasikabino lanką ant peties ir pasuko diržą, kad galėtų patogiai pasičiupti kirvį.
- Žvėrys taip nesielgia. Matyt dvergams pritrūko maisto, kad nusprendė užpulti stotį. Nematau nė vieno moters kūno.
Ornolfas krūptelėjo.
- Kuo čia dėtos moterys ir maistas?
- Dvergai nesibodi ėsti žmonių kūnų, tačiau tiki, kad valgydami kario kūną, gali būti nugalėti stipresnės dvasios ir mirti. Todėl, jei yra galimybė, jie pjauna moteris ir ėda jas.
Einaras stipriau sukando dantis kalbėdamas. Po paskutinių žodžių sukilo toks šleikštulys, kurį bijojo pripažinti esant. Nesijautė toks patyręs kaip Ulfas, bet ir ne toks nepatyręs, kaip Ornolfas, tačiau dvergai jį gąsdino savo žiaurumu ir ūmiais dievais.
Jie rado dar keletą kūnų, tačiau nė vieno gyvo ar merdėjančio. Einaras atsargiai kirvio kotu pravėrė ragais apkaltas duris, Ornolfas stovėjo pasirengęs smogti aštria ietimi, jei išpultų dvergas, tačiau į veidus tvokstelėjo tik pelėsio ir džiūstančių odų tvaikas.
- Bus išsinešdinę, - dantimis sugriežė Einaras.
Prie šulinio jau rinkosi nieko neradę ir nepastebėję vyrai. Vienas kitas rankose nešės šalmus.
Traukdamasis atgal  koja paspyrė subliuškusį vyno maišą. Einaras, pasilenkęs jį pakėlė ir atkimšęs pauostė. Šnerves sukuteno saldus prinokusių obuolių kvapas. Ornolfas stebėjo, kaip Einaras užsivertė maišą ir nurijo kelis gurkšnius.
Vynas iškart  išvaikė neramias mintis, protas paaštrėjo. Ornalfas, per daug neprieštaraudamas, išgėrė visą likusį.
  Prie šulinio stovintis Tokis pamojo jiems prieiti. 
  - Dar apeinam šitą pastatą ir einam prie visų. Manau, nusipelnėm kiek ilgesnio poilsio ir duonos kąsnio, - pasakė Einaras, nusitraukdamas nuo galvos šalmą.
Jis pasimuistė, jausdamas, kaip prakaitu permirkę marškiniai limpa prie šlapios nugaros. Turės ką papasakoti Arnorai apie kraštą, kur iš dangaus krenta snaigės, tačiau oras sunkus it krosnyje.
Ornolfas kumštelėjo jam į šoną.
Statytojai, rentę visą gyvenvietę, pagailėjo vienintelio sukumpusio beržo, pusiau nuplikusiomis šakomis. Kadaise margas kamienas dabar švietė pilkai, visa žievė išvarpyta drevėmis taip ir bylojo, kiek daug žiemų matęs šis medis. Viena stora šaka tįso link tvoros.
Einaras sustojęs atsiduso -  ant šakos kybojo trys kūnai. Jis dar niekada nebuvo matęs tokių taurių, vėjo nugairintų veidų. Grakščius kūnus lėtai supo padriki vėjo gūsiai, tačiau tik iš drabužių Einaras atspėjo matantis elfus. Paskutinį iš jų kadaise regėjo prieš keturias ar penkias žiemas, kai traukdami į jūrą, sustojo šių amžinų klajoklių stovyklavietėje pasiprašyti šiek tiek vandens. Niekada daugiau po to nebuvo matęs tokių uždarų būtybių - atrodė, jog elfai net nepastebi jų, atkeliavusių tokį kelią iš Šiaurės. Jie tik paslaugiai parodė kruopščiai iškastą negilų šulinį ir grįžo prie savo darbų. Tolstant nuo stovyklavietės, vis atsigręždavo, tačiau nė vienas elfas net nežvilgtelėjo į jų pusę.
Prakaitą nuo kaktos nupūtė karštas gūsis. Šiek tiek suraibuliavo oras.
Neramiai sukarkė varnas, tupintis pačioje beržo viršūnėje. Pakreipęs galvą jis juodomis akimis nužvelgė lėtai siūbuojančius pakaruoklius ir dar kartą karktelėjęs plačiais mostais nuskriejo į šiaurę.
Viduriniojo elfo vokai prasiplėšė ir į Einarą susmigo dvi skaisčiai žalios akys.
Jis pats nepajuto, kai vienu šuoliu atsidūrė prie beržo ir plačiu mostu kirviu perrėžė virves, kažką šaukdamas Ornalfui. Praėjo vos kelios akimirkos po sunkaus trijų kūnų dunkstelėjimo į žemę ir už nugaros sužvangėjo ginklai.
Labai trumpą akimirksnį tos žalios akys priminė naktinius košmarus, tačiau proto balsas greitai išstūmė visas mintis iš galvos ir jis suklupo, stipriais pirštais traukdamas virvę nuo vieno iš elfų kaklo.
- Kaip jie? – tyliai paklausė Ulfas, šaka žarstydamas pelenus.
Einaras gūžtelėjo pečiais.
- Neįsivaizduoju ir net nesistengiu suprasti, kodėl jie dar gyvi.
Virš galvų praskrisdama suūkė pelėda. Ramiai naktiniame danguje sukosi ryškios žvaigždės. Einaras vos įstengė atpažinti dangumi ropojantį Lokį ir paskui sekantį Medžiotoją. Atrodė, kad perplaukę anapus kalnų, atsidūrė visai kitam pasaulyje. Vienintelė delčia buvo tokia pati, kaip ir namuose.
- Jie... sudėtinga gentis. Nedrįstu vadinti jų nei žmonėmis, nei kitokiomis būtybėmis, nes jie turi ir to, ir ano. O ypatingai daug – mūsų kraujo.
Einaras tylėdamas parietė kojas po savimi. Raminančiai spragsėjo žarijos, tačiau širdyje sukosi slogutis.
- Kraujo? – perklausė Einaras.
Ulfas atsiduso.
- Mažai žmonės šneka apie jų prigimtį, aš pats išgirdau tik žygyje sutikęs klajoklių būrį. Tą vakarą, po daugybės kaušų saldaus, bet svaiginančio gėrimo, vienas jų papasakojo istoriją. Nepatikėsi, bet elfai kadaise buvo tokie maži, kad tilpdavo ant delno. Jie taikiai glaudėsi medžiuose, globojo jų žiedus, saugojo vaisius, gėrė lietaus lašus ir maitinosi sula. Tačiau tada ir atėjo Jie, žmonės, tokie patys, kaip mes abu, sėdintys prie laužo. Juos vedė galingas, tačiau žiaurus valdovas, kurio vardas nugrimzdo praeityje. Jis pirmasis ir pastebėjo, kad mažųjų elfų saugomi medžiai yra stebuklingo grožio, o lentos iš jų – stipresnės už akmenis. Kiekvienas paeinantis ir nulaikantis kirvius bei kirtiklius rankose, pasuko link miškų. Diena iš dienos jie vertė medžius žemėn, degino kelmus ir rentė naujus namus. Elfai traukėsi, iki pasiekė vietą, kur miškas pasibaigė. Jie žinojo, kad viskas pasibaigs ten ir pasirinko vienintelį likusį kelią, kuris galėjo išgelbėti bent jų ainius.
Šimtai elfų diena iš dienos kasė gilią duobę ir dugną nuklojo nuodingiausiais miško augalais. Šiuo taku mėgdavo jodinėti valdovo sūnus, be galo mėgęs elnių medžioklę. Elfai nesuklydo ir šįkart – sūnus kaip ir visada prajojo ir įsmuko tiesiai į duobę. Žirgas žuvo iškart, o valdovo sūnaus kūną sustingdė maži nuodingojo augalo lašai. Tada elfai sutriko, jų prigimtis prieštaravo tam, ką jie ketino padaryti. Pirmoji lemiamą žingsnį žengė Žibanti  Aušra. Ji durklu, aštriu kaip adata, pradėjo badyti jaunuolio ranką ir gerti ištryškusius kraujo lašelius. Netrukus pasekė ir kiti elfai – šimtų šimtai badė adatėlėmis bejėgį kūną ir gėrė kraują.
Pabudę kitą rytą, jie pajuto esantys stipresni ir iškasė dar gilesnę duobę. Diena iš dienos duobių daugėjo, o elfai stiprėjo. Pirmieji gimę vaikai ištįso dvigubai aukštesni, jų jėgos buvo kur kas didesnės nei mažųjų. 
Niekas negali pasakyti, kiek tiksliai vasarų praėjo iki pirmojo elfo, beveik nesiskiriančio nuo žmonių, gimimo, tik jis buvo stipresnis, greitesnis, suprato paukščių ir medžių kalbą, o jo veidas išlaikė mažųjų elfų grožį.
Žmones jie nuvijo iki pat jūrų ir prisakė daugiau negrįžti. Tačiau širdys nedainavo iš džiaugsmo  –  miškų neliko – kurių nespėjo iškirsti žmonės, tie tiesiog nudžiūvo, nepakeldami vienatvės.
Kai kurie elfai negalėdami pakęsti tokios savo prigimties, pasitraukė į tamsiausius urvus, kad niekas niekada nematytų jų tokių. Iki šiol šnekama, kad jie išslenka tik naktį ir negalėdami atsispirti, ieško aukos,  kiti – pasitraukė į kalnus. Daugiausiai tie, kurie gimė su savo protėvių palikimu - smulkiais sparnais ant nugarų, kuriuos prieš galybę amžių padovanojo skraidantys vabalai . Daugiau niekas jų nematė. Likusieji susitaikė su savo prigimtimi, pradėjo klajoti, neprisirišdami nė prie vienos vietos ir ilgainiui pamiršo neapykantą žmonėms, tačiau per daug bičiuliautis nelindo.
- O pirmieji elfai? Nė vieno ir neliko? – palaukęs kelias akimirkas, paklausė Einaras.
Ulfas atbula ranka nusibraukė ant akių krentančius plaukus.
- Yra tikinčių, kad maža grupelė taip niekada tam ir nesiryžo. Kur jie dingo, niekas nežino. Ir abejoju ar kas išvis tai sužinos.
Einaras tylėdamas spoksojo į savo delnus, kuriais valė kraują nuo gausybės elfų žaizdų. Pats nesuprato, kodėl dar jo nenusiplovė.
Kraujas keistai žibėjo laužo šviesoje, tarsi kas būtų jame skandinęs šimtus blizgančių sidabro dulkelių. Patrynus pirštais, jis imdavo žibėti dar ryškiau, skleisdamas lengvą vyšnių kvapą.
Šiaurėje į dangų kilo stambūs audros debesys.

4.

Nepatenkinti kariai stengėsi perrėkti vienas kitą. Balsai drebino tuščius, nuo dūmų aprūkusius pastatus, baidydami paukščius nuo kraigų. Už  išgriautos tvoros dar rusenantis laužas, surijęs visus žuvusiųjų kūnus, leido tamsius debesis į apniukusį dangų.
  Ulfas atsivedėjęs trenkė savo šalmu per skydą. Žemas, sunkus garsas iškart nutildė nuo ginčų įraudusius karius, ratu sustojusius aplink elfus, niūriai žiūrinčius į žemę.
  - Tylos! Nesielkit kaip gauja kvailų trolių, - skardžiai suriko Ulfas, - laikas išklausyti proto balso. Šnekėkit po vieną. Jorundai?
  - Palikt juos čia ir keliaut toliau, - sududeno kalvis, trenkdamas kumščiu sau per krūtinę, tarsi bandydamas suteikti savo žodžiams pakankamai svorio.
  - Moldofai?
  - Paimt kartu. Bent bus kam batus šveisti.
  Vyrai pritariamai nusijuokė. Vienas jų atkišo į priekį koją, visiems demonstruodamas purvais apskretusį batą.
  - Ornolfai?
  Jaunasis karys sumikčiojo, tačiau, nieko neištaręs, tik papurtė galvą.
  - Einarai?
  Likusieji pasisuko į jį, laukdami atsakymo. Einaras suraukė kaktą, nebežinodamas kaip pasielgti. Jis kiaurą naktį trynė elfų kūnus, palengva spartindamas kraujo tėkmę gyslose. Tos būtybės visiškai atsigavo tik pakilus pirmiesiems saulės spinduliams. Ir iškart puolė pavargusį Einarą. Du jis patiesė kumščių smūgiais, tyliai apgailestaudamas, kad be reikalo valė kruvinus veidus, o trečiąjį padėjo sudoroti Ornolfas.
  - Paklauskim, ko jie patys nori.
  Ulfas pritariamai linktelėjo, tarsi ir laukęs tokio atsakymo. Jis žengė į vidurį ir kalavijo smaigaliu kilstelėjo vieno elfų smakrą aukštyn. Niūros mėlynos akys susmigo į senojo kario raukšlėtą, tačiau vis dar tvirtą veidą.
  - Koks tavo vardas?
  Elfas pašaipiai suraukė nosį ir nusispjovė.
  - Iš atsakymo suprantu, kad mieliau būtum likęs kaboti ant šakos. O tu? - Ulfas pasisuko į kitą elfą sniego baltumo plaukais, dabar suteptais krauju. - Koks tavo vardas?
  Pašaipus tylėjimas suerzino karius, sužvangėjo kirviai ir kalavijai.
  - Turbūt ir tu nenorėsi šnekėti, - tarsi sau pasakė Ulfas ir susimąstęs apsižvalgė aplink.
  Kariai nutilo, laukdami, ką atneš ši tyla, slepianti savyje audrą. Senasis karys padėjo ant žemės savo kalaviją ir pritūpė priešais elfus.
  - Jūs buvote per žingsnį nuo mirties, tačiau mes jums suteikėme antrą šansą gyventi. Mano dukra, deja, antro šanso nebesulaukė. Turbūt pasirodysiu žiaurus, tačiau kas nutiks, jei vieną jūsų pakabinsim atgal ant tos pačios šakos? Gal tai privers jus prabilti?
  Elfas baltais plaukais šiek tiek pasuko galvą, atkakliai žiūrėdamas į vieną tašką. Akmeninis veidas liko toks pat nejudrus, tačiau žandikaulio raumenys šiek tiek įsitempė, praverdamos lūpas. Jis spjaute išspjovė žodžius, palinkdamas į priekį:
  - Kabink ant tos šakos, žmonių vaike. Tačiau kol gerklę užverš virvė, aš giedosiu savo mirties giesmę.
  Ulfas pakraipė galvą.
  - Tu drąsus, tačiau kvailas. Ir jaunas.
  Elfas, atkraginęs galvą, skardžiai nusijuokė.
  - Kokie dievai tau suteikė teisę spręsti, kas yra per jaunas būti išmintingas, ir kas yra per senas būti vertas palaidojamas, žmonių vaike?
  Einaras žengė į priekį. Pasitaisęs diržus, laikančius kirvį, jis, kaip ir Ulfas, pritūpė šalia elfų ir smalsiai pažiūrėjo jiems į veidus. Niekada nebuvo matęs tokių akmeninių išraiškų ir tuščių akių. Tačiau jį kur kas labiau domino visą laiką tylintis jaunas elfas, nunarinęs galvą taip, kad ilgi plaukai dengė akis ir kaktą.
  - Sakyk, - sulaukęs pritariančio Ulfo linktelėjimo, - ar jūsų gyvybės yra per mažas atlygis už šiek tiek žinių apie tuos, kurie pakabino jus ant šakos ir kuriuos mes vejamės?
  Elfai nusisuko, žiūrėdami į purviną žemę. Einaras pirštais užgriebė jos ir sutrynęs pauostė. Atsidavė drėgme, krauju ir dar kažkuo labai aštriu. Taip dvokė laukas, nuklotas mirštančiais kariais, taip dvokė baimė, persunkta nerimo, tokį kvapą turėjo senieji pasakojimai apie žmonių ir demonų susirėmimus.
  Einarui uodžiant baime persmelktą žemę, mintyse iškilo praėjusi naktis. Net Ulfas neprieštaravo jam pasakius, kad mokės sutvarstyti elfų žaizdas, tačiau jam reikia ramybės susikaupimui. Arnora visada tai kartodavo – skausmą geriausiai jauti būdamas vienas – ar tas skausmas būtų širdies, ar kūno. Šnerves ramiai kuteno nuo deglų krentantys pelenai, vienodai kvėpavo elfai. Einaras nežinojo, kaip stipriai tie miško vaikai skiriasi nuo žmonių, tačiau jei kūnu sruvo kraujas, reikėjo jį išjudinti. Kokia gi dvasia norėtų grįžti į tuščią kūno kiautą be gyvybės?
  Einaras visą naktį trynė jų kūnus šiurkščia kempine ir, tik kūnams atgavus įprastą raudonį, sustojo. Atsisėdęs ant žemės, išsitraukė pypkę, nejudintą daugybę dienų ir susimąstęs užsirūkė. Tada jis dar nežinojo, kaip elgsis toliau, tačiau norėjo išsaugoti paslaptis tokias, kokios jos yra.
  Bet dabar Einarą siutino tas bukaprotiškas elfų tylėjimas ir atvirai rodomas pyktis jiems -  paprastiems kaip žemė darže žmonėms, mieliau stumdantiems noragus, tačiau dažniau mosuojantiems kirviais.
  -    Ar jūs tiesiog galvojate, kad  mes tokie patys žudikai ir moterų prievartautojai? Todėl ir slepiate ją? - jis staigia kilstelėjo tylinčio elfo galvą už smakro, įsmeigdamas žvilgsnį tiesiai į žalias akis.
  Elfė pabandė nusipurtyti ranką, tačiau Einaras nepaleido smakro, bandydamas tose akyse įžiūrėti kažką daugiau nei aklą pyktį.
  Ant peties nusileido kažkieno sunki ranka ir nuskambėjo tylus Ulfo balsas:
  - Užteks, Einarai.
  Einaras atsistojo ir tik dabar išgirdo tylius vyrų, su nuostaba akyse žiūrinčių į elfę, balsus.
  - Žinoma, tai jūsų valia slėpti kas yra kas, - Ulfas pasisuko į kiek sutrikusius karius, - tačiau mes, kaip minėjo Einaras, nesame prievartautojai, o vergų, ypatingai – vergių, mums nereikia. Tačiau jūs matėte tuos žemės kirminus, girdėjote jų kalbą, galbūt kažką išgirdote. Tad keliausite su mumis. O kadangi nepasitikite mumis, būsite surišti. Nebent norite kažką pasakyti. Gi ne veltui jūsų nenužudė, o paskyrė pačią negarbingiausią mirtį.
  Nei vienas elfas nepakėlė galvos, tik elfė nuožmiai spoksojo į Einarą.
  - Keliaujam. Juos pririškit prie stiebo, - sukomandavo Ulfas.
Kariai lėtai praėjo pro elfus. Vieni spoksojo į juos, tarsi stengdamasi suprasti, kas slepiasi jų galvose, kiti bandė įžiūrėti nusuktą elfės veidą, treti tuščiai žiūrėjo sau po kojomis.
  Einatas stebėjo nuvedamus elfus ir plačias karių nugaras. Kiekvieną jų pažinojo kaip brolį. Ne vienoje medžioklėje kartu dalyvauta, ne kartą gertas rūgusių obuolių vynas. Niekas nebūtų pasakęs, kad kuris iš jų be reikalo kažką nuskriaudė ar buvo per grubus. Tačiau elfai nepasitikėjo jais, rodė panieką, slėpė viską, ką regėję.
  Už nugaros tyliai sukosčiojo Ulfas. Einaras atsisuko. Senojo kario veidas nyko tiesiog akyse. Veidą išraižė dar kelios raukšlės, antakiai visiškai nubalo. Tik žvilgsnis vis stipriau kaito, grasindamas uždegti kiekvieną, kuris tik pasimaišys kelyje.
  - Neklausiu, kodėl nutylėjai apie tai, kad tarp jų moteris, tačiau pasielgei teisingai. Kitoje vietoje, tarp kitų žmonių, tave už tai apipiltų brangiaisiais akmenim ir kaimą padovanotu.
  Einaras suraukė kaktą, nesuprasdamas, ką Ulfas šneka.
  Jis nusišypsojo.
  - Eis metai ir tuoj žinosi visas istorijas, kurias žinau ir aš. Elfų moterys - jos vertingos, - Ulfas prisimerkė, tarsi bandydamas kažką prisiminti, - jų yra tiek mažai, kad retai kada beišvysi, todėl elfai jas ir saugo, Atsimeni pasakojimą apie elfų atsiradimą? – sulaukęs Einaro linktelėjimo tęsė toliau, - Pirmoji paragavusi žmonių kraujo buvo elfė Žibanti Aušra. Jos pirmagimis -  ypatingas, turintis žmonių bruožų, tačiau išsaugojęs visą elfų magiją. Kiekvienas tolimesnis pirmagimis turėdavo kažką ypatingo – mokėjo skaityti dangaus kalbą, suprasti paukščių kalbą, matyti kokie akmenys glūdi po žeme. Nepatikėsi, kiek elfų moterų  buvo medžiojama, įkalinta tamsiuose pilių bokštuose, giliuose urvuose. Vieni svajojo turėsiantys palikuonių, randančių visus pasaulio turtus, kiti – jų pagalba užkariauti daugiau žemių. Deja, elfes gaudė ne tik žmonės. Kas gimė iš tokių klaikių santykių, geriau nežinoti. Todėl atsimink, Einarai, – ne savo paslaptis saugok kaip savo. Dabar apie tai, kad kartu turim elfų moterį, žinai ne tik tu vienas, o kuo daugiau žinančių, tuo paslaptis trapesnė. Mes viena šeima, už kiekvieną garantuotas tiek tu, tiek aš, kaip už brolį, sūnų ar tėvą, tačiau ne laiku atsirišęs liežuvis kitoje draugijoje gali šiai mūsų šeimai atnešti nelaimę. O dabar eik, - Ulfas paplojo jam per petį, rodydamas į laivą, - likusieji laukia.
  Einaras apsisuko visiškai sutrikęs. Kuo daugiau žinojo, tuo labiau jį neramino elfų pasirodymas, sujaukęs ir taip neramią jų kelionę.
  - Ir, Einarai, - už nugaros nuskambėjo tylus Ulfo balsas, - visada atsimink – man kritus svarbiausia išsaugoti kovos ragą, o ne mano kūną. Užuodžiu savo baimę, o pakarti elfai pranašauja tamsias dienas. Kažkas juodo ir galingo laukia mūsų priekyje.
  Einaras nustebęs atsisuko, tačiau Ulfas, užsimovęs šalmą ant galvos, sparčiai nužygiavo į laivą, palikdamas karį savo mintyse.



  Kariai, užsikloję kailiais, knarkė ant suolų, migdomi švelnaus laivo siūbavimo. Šią naktį dangus buvo neįtikėtinai skaidrus – galėjai suskaičiuoti kiekvieną menkiausią žvaigždę, įskaityti, kas parašyta ant mėnulio. Nė vienas debesėlis neteršė tos švaros.
  Einaras pabudęs atsisėdo ir apsidairė. Labai trumpą akimirką jis negalėjo suvokti kur esąs. Nuo veido vėjo gūsiui nuvalius prakaitą, jis pagaliau atsitokėjo. Prie vairo budintis kalvis šiek tiek knapsėjo nosimi, o prasibudęs trinktelėdavo įdiržusią ranka per veidą, vaikydamas miego demonus.
  Einaras, lėtai nuslinkęs nuo suolo, prisiartino prie laivo stiebo, kur ratu surišti snaudė elfai. Vienintelė mergina tuščiai spoksojo priešais į jai vienai matomą tašką. Ji vos sukrutėjo Einarui atsisėdus priešais.
  - Sakyk, tu mane nori nužudyti?
  Žalios kaip ryto rasa papuošta pieva akys smigte susmigo į jį. Niekaip negalėjai suprasti, ką galvoja jų šeimininkė.
  - Jūs, žmonių vaikai, sutrukdot mūsų kelionę per Šviesos Mišką, paskui surišate kaip šunis, apnuoginat mūsų gėda? Ir drįsti klausti ar mes jūsų nekenčiame?
  Einaras, pasikasęs barzdą, papurtė galvą.
  - Nuogų moterų galiu pažiūrėti ir nuėjęs į maudyklą Ketvirtą dieną. Dėl gėdos gali būti rami. Kažkokią kelionę sutrukdėme, nes sunku stovėt ir stebėt mirštančius. O surišome dėl mūsų ramybės, nes kažin ar pultumėte spausti rankas. Turbūt Ulfas buvo teisus, reikėjo palikti jus ten kaboti. Ir mums bėdų mažiau ir jums geriau.
  Sukrutėjo baltaplaukis elfas.
  - Atrišk mane, duok kardą ir parodysiu, kaip miršta tikrieji miškų vaikai.
  - Jūs tikri bepročiai. Jei mokėtum naudotis kalaviju, tavęs niekas nebūtų pakabinęs ant tos šakos. Kodėl aš turiu kautis su vaiku, nesugebančiu juo mosuoti?
  Jis net atšoko atgal, kai baltaplaukis įsirėžė krūtine į virves, bandydamas ja nutraukti. Akmeninė veido išraiška dingo, atskleisdamos visą sukauptą pyktį.
  - Šunie.
  Einaras, nekreipdamos dėmesio į nuožmius žvilgsnius patikrino virves. Baigęs atsisėdo ant girgždančių denio lentų.
  - Šunys ir vilkai yra protingi gyvūnai, saugantys savo šeimą. Tai man pagyrimas. Laikas suprasti, kad ne mes jūsų priešai. Argi nenorite atkeršyti tiems, kurie jus taip gražiai pakabino ant šakos?
  Elfai nusiramino taip pat staigiai, kaip ir buvo pasiruošę pulti į kovą plikais nagais. Susivaldyti prireikė kelių akimirkų, tačiau parodė, kad yra ne vien akmenys, tačiau savo emocijas slepia labai giliai. Einaras šyptelėjo, pagalvojęs apie žodžius, po kurių elfai dar labiau susierzintų. Tačiau nutylėjo, nebenorėdamas daugiau jų erzinti. Vis gi tai buvo jam visiškai svetimos būtybės, nors ir panašios į žmones savo išvaizda.
  - O tu, - jis pažiūrėjo į elfę, - ar nepagalvoji, kad jei būtume norėję, seniai būtume padarę kažką negero. Mes kariai ir žemdirbiai, tačiau ne pabaisos.
  Į jį smogė ta pati tyla. Einaras, atsirėmęs į vandens statinę, užsimerkė, nesuprasdamas, kodėl išvis pradėjo šitą kalbą. Tačiau giliai širdyje buvo dėkingas elfams - pirmąkart išvydus tas žalias akis, naktį daugiau nekankino baisūs sapnai.


  - Einarai.
  Jis atsimerkė ir sumirkčiojo nuo stiprios saulės šviesos. Į jį žvelgė geraširdis kalvio veidas. Einaras pašoko, negalėdamas patikėti, kad liko vienintelis miegantis. Kariai stovėjo aplink stiebą ir žiūrėjo į klūpančią elfę, ant kelių sudėjusią rankas ir šalia gulinčias palaidas virves. Abu elfai buvo dingę.
  Visai šalia atsiduso Ulfas ir išėjo iš karių gretų.
  - Ir kodėl jūs taip elgiatės? – balsas buvo toks skausmingas, kad kiti net pasisuko pažiūrėti ar kario akių netemdo ašaros.
  Elfė nusijuokė.
  - Laisvas miško sūnus gali daug padaryti, o nelaisvėje tik mirti. Du laisvi vyrai padarys daugiau už vieną moterį. Jūs visi miegojote kaip mėsos pririję šunys. Jei ne vienas, kuriam reikėjo pakelti koją prie stulpo, nebūtumėte mūsų nė vieno radę.
  Ulfas atsiduso, stengdamasis tuo kvapu išstumti visus akmenis, užgulusius krūtinę.
  - Aš senas, bet vis dar kvailas. Atriškite ją, duokite kirvį ir titnagą ir paleiskite. Jei sumanys pulti, užmuškit. Neturime mes daugiau laiko aiškintis su akmenimis.
  Paleista elfė vikriai pašoko ir prisispaudė nugara prie stiebo. Kartą Einaras, medžiodamas lūšį, matė tokį vaizdą – išsigandęs gyvūnas prisispaudė prie pasvirusios eglės ir iššiepė nasrus, pasiryžęs kovoti iki paskutinės akimirkos. Einaras jos neišsigando, tačiau į namus grįžo tuščiomis ir niekam apie tai nepasakojo.
  Laivas švelniai prisiglaudė prie kranto ir kariai prasiskyrė, atstatę į priekį skydus. Ulfas stovėjo vartydamas ietį rankoje ir tuščiomis akimis žvelgė į elfę, kuri pagriebusi kirvį su titnagu staiga iššoko pro bortą ir dingo krūmuose.
  - Tai bus jums pamoka – kartu veskitės tik tuos, kurie yra jūsų draugai, arba tuos, kurie bus jūsų vergais. Plaukiam toliau.
  Sniegas ir pusnys liko kažkur toli už jų. Plikus pečius svilino kaitri saulė, džiovinanti ne tik odą, bet ir pakrantės medžių lapus. Sausos šakos, atrodo, laukė neatsargios ugnies liepsnos, grasindamos įsidegti vien nuo prisilietimo. Kai kur galėjai pastebėti pelenų kilimus, pasakojančius apie praūžusius gaisrus.
  Tyliai kažkas užgrojo birbyne, tačiau nesulaukęs pritarimo, nutilo. Ilgai jie suko galvas, kas ne taip – ar jau taip greitai užpuolė namų ilgesys, ar vis dar kamuoja slogutis, palikus sugriautą medžiotojų stotį.
  Kad nebegieda paukščiai, pirmas pastebėjo Varinas, įkopęs į stiebo viršūnę, ketindamas apsižvalgyti. Kartais miške bailiai sukrutėdavo vieniša stirna, tačiau ant šakų nesisupo mažieji paukštukai, rytais žadinantys visą mišką, danguje nesisuko plėšrūnai, aštriomis akimis stebintys žemę. Tik šimtai mašalų ir uodų siautėjo nendrėse, keldami erzinantį triukšmą. Nenoromis pradėdavai mosuoti rankomis, nors vabzdžiai kažkodėl vengė laivo.
  Ir dar – neįtikėtinai žydras dangus,  koks būna gaiviais vasaros rytais. Tačiau tolumoje, kur upė nyko už posūkio, raitėsi bedugnės tamsumo debesys, atkišę baltas kaip sniegas viršūnes. Kiekvieną kartą į jį pažiūrėjus, kūnas nevalingai sudrebėdavo ir išpildavo prakaitas.
  - Kai aš lankiausi pas Lietaus žmones aną vasarą, - sududeno  kalvio balsas, - na žinote – pažiūrėti, kaip jie geležį myli, - pridūrė trinktelėdamas plaktuku per suolą, kurį kaip tik baigė tvirtinti, - girdėjau Klajūnų kalbas, kad artinasi negeri metai – drakonai daugiau nebesirodo, jūrų pabaisos prabudo, netgi – demonai taip suįžūlėjo, jog pralaužė Sargybinių sieną ir išžudė visus. Oi daug pasakojimų aš girdėjau. O štai...
  - Užteks, - nutraukė Ulfas, - kam gadintis mintis blogais dalykais? Drakono pas mus per šimtus žingsnių nerasi, jūros nėra, o ir tie Sargybiniai, save kildinę iš dangaus, mums per daug tolimi, kad suktume dėl jų galvas. Geriau sustokim kol dar šilta diena, sukurkim gerą laužą, paaukokim šerną dievams, išsimaudykim. Pamirškim elfus ir tai, kas buvo už nuplaukto upės vingio.
  Kariai, pritariamai sulinksėję, puolė rišti bures ir sukti laivą prie kranto.
  Vieni, nieko nelaukę, sušoko į šiltą vandenį, kiti pasuko į mišką su lankais ir kirviais.
  Einaras paėjęs giliau į mišką, sustojo beržyne. Atsiraitojęs marškinių rankoves ir plačiai užsimojo, kirsdamas tris kartu per liekną berželio kamieną. Medelis, sunkiai sudrebėjęs, nuvirto į krūmus, išbaidydamas driežų porelę. Upėje džiugiai dainavo besimaudantys kariai, šile garsiai sutreškėjo išgąsdintų danielių kanopų laužomos sausos šakos. Ką jau ką, bet šiuos žvėris kiekvienas galėjo iš garso atpažinti.
  Einaras pats sau nusišypsojo, galvodamas apie sočią vakarienę. Niekas nežinojo, kiek dar ilgai jie taip keliaus, kada reikės suremti kalavijus.
  Vikriai perkirtęs berželį per puse, pačiupo abi dalis ir nusitempė į laukymę, stengdamasis apeiti skruzdėlynus  ir pažliugusias nuo lietaus balas.
  Dar garsiau suteškėjo upės vanduo ir kažkas kimiai suriko.
Nuskambėjo taip skausmingai, kad Einaras nieko negalvodamas paleido savo naštą ir nubėgo prie upės. Šalia sutraškėjo kitų karių žingsniai, greitėjantys pasigirdus naujam riksmui.
  Upės vanduo riaumote riaumojo, draskomas glitaus gyvatiško kūno. Saulės spinduliai ryškiai atsispindėjo nuo auksinių žvynų, mėtydami dešimtis atšvaitų. Vienas karys gulėjo pusiau išbridęs iš vandens perskelta galva, kitas ropštėsi iš nendrių, į kurias, matyt ir buvo nusviestas. Garsiai suriaumojo Ulfo ragas ir į vandenyje besisukančią gyvatę nuskriejo ietis. Einaras iki kelių įbrido į vandenį ir sustojo. Gyvatės gniaužtai spaudė kažkurio kario kūną, kyšojo tik viena koja. Einaras pakėlė virš galvos kirvį, norėdamas mesti, tačiau sustojo, bijodamas pataikyti į karį. Iš laivo į gyvatę susmigo keli kabliai su virvėmis. Gailiai sudejavo laivas, gyvatei pabandžius nusiplėšti kablius, tačiau išlaikė. Beprotiškas pabaisos sukimasis kiek sulėtėjo ir Einaras įšoko gilyn į vandenį, viena ranka laikydamas kirvį, kita irdamasis tolyn. Galbūt kažkur gelmėse sukosi ir antras demonas, tačiau mintims apie tai neliko vietos galvoje.
  Gyvatė pagaliau sustojo ir paleido bejėgį kruviną kūną. Į galvą įsmigo kažkieno paleista ietis ir gyvis pasipurtė, bandydamas ją nusikratyti. Prie pat Einaro į vandenį trenkė ilga uodega, papuošta smulkiais melsvais dygliais. Šaltas vanduo užpylė ausis ir jis panėrė gilyn.
  Gyvatė apsisukusi pabandė nukąsti virves, tačiau dantys tuščiai kandžiojo orą. Gyvis išniro vienu metu su Einaru, kuris plačiai užsimojęs virš galvos, suvarė kirvio ašmenis tiesiai į galvą, taikydamasis į tarpą tarp išsprogusių akių.
  Vandenį iškart nuspalvino tamsus kraujas, paleidęs į orą klaikų dvoką. Gyvatė, mėšlungiškai sutrūkčiojusi, nurimo. Einaras vos spėjo išlupti kirvį iš jos grimztančios galvos.
  Nieks jo nesveikino su geru kirčiu, niekas nepuolė dainuoti pergalės dainų. Kariai stovėjo prie į krantą ištempto Varino kūno. Geraširdį veidą darkė keli gilūs kirčiai, palikti gyvatės dantų. Kruvina ranka vis dar gniaužė ilgą peilį, suteptą tamsiu krauju – karys kovėsi iki paskutinės, neketindamas pasiduoti.
  Einaras stovėjo krante, nedrįsdamas prieiti arčiau. Nuo kūno byrantis vanduo kaupėsi į balą po kojomis. Danguje pasirodė vienišas pilkas debesėlis, sudarkęs ryškią žydrynę.
  Tyliai sudejavęs, prie pasliko kūno suklupo Ulfas.

5.

Kaitrus laužas mėtė pelenus aukštai į dangų, atrodo, laižydamas pačias žvaigždes. Liepsnos atšvaitai rausvino padrikai ant žemės sėdinčius nuleistomis galvomis karius. Nei vienas nedrįso žiūrėti į  ugnies ryjamą bendražygio, draugo ir brolio kūną. Raminamai skambėjo tyli Ulfo rauda į Menes išlydimam Varinui, tačiau Einarui norėjosi rėkti iki beprotybės.
Ką jie pasakys Varino žmonai ir dukroms? Kad nespėjo laiku išvaduoti kario ir leido jam tyliai numirti?
Einaras sugniaužė kumščius ir pakėlė akis. Kaitriausioje laužo širdyje vos begalėjai įžiūrėti kario bedvasį kūną. Tik lygiai kylantis dūmas guodė širdį – Varino dvasios kelionė lengva, nereikės jam kautis su demonais, saugančiais ribą tarp žemės ir dangaus.
Tyliai už nugaros sušlamėjo žolė. Einaras užsimerkęs giliai įkvėpė. Padvelkė lygumose augančiais žolynais.
-    Nors jūs ir puikūs medžiotojai, tačiau tyliai vaikščioti nemokate.
-    O tu, kaip žmogus, turi gerą klausą, - nuskambėjo tylus elfės balsas.
Einaras gūžtelėjo pečiais, tačiau neatsisuko. Laužo liepsna truputį sumažėjo, kūno visai nebebuvo matyti.
-    Matydama, kaip jūs gedite savo bendražygio, supratau, kad tikrai esate vedami gerų tikslų. Mano broliai per daug išdidūs, kad priimtų net savo gyvybes iš kito rankų.
-    O tu tokia nesi?
Einaras lėtai ištiesė nutirpusias kojas ir patrynė kelius delnais. Kiekvienu kūno plaukeliu jautė už nugaros stovinčią būtybę, tačiau nedrįso atsisukti. Jei sapnams lemta išsipildyti, geriau būtų to nematyti.
-    Esu, tačiau Proseniai visada kartojo, kad aklas tas, kas nemato, - ji atsidususi nutilo kelioms akimirkoms, - broliai nežino, kad aš čia, o aš nežinau kur jie. Dvergų kalba paini, tačiau jie dažnai kartojo žodį Sujungimas. Nežinau ar tai jums padės, tačiau bent jausiu atsidėkojusi už slaugą.
-    O kalbos apie suterštą garbę?
Ulfas atsistojęs atsargiai į laužą paguldė šiek tiek drėgnų šakų, kurios tuoj pat paleido dar daugiau dūmų į dangų ir garsiai traškėdamos sugriovė tylą.
-    Visi mes tokie – išdidūs. Tokie patys, kaip ir jūs.
Einaras papurtė galvą nieko nesakydamas. Dar tyliau, nei prieš tai sučežėjo krūmai ir jis pajuto likęs vienas. 
Tai vienas, tai kitas karys sunkiai pakilęs patraukdavo atgal į laivą. Praeidami pro laužą įmesdavo dar po vieną sausą šaką, neleisdami ugniai visiškai užgęsti. Šviesūs dūmai plačiu stulpu kilo į besiniaukiantį dangų.
Einaras atsargiai apsisuko. Šlapioje žolėje vos buvo galima matyti lengvus pėdų įspaudus, kurie tuoj pat akyse ir nyko. Tiesiai priešais juos smygsojo dailiai nupjauta vyšnios šaka, vėjyje virpindama lapelius. Einaras pasilenkęs išrovė ją iš samanų ir atsistojęs pasuko link Ulfo, vis dar gedinčio savo draugo ir kario.
-    Ulfai.
Karvedys atsisuko, tačiau nepaleido iš rankų peilio, kuris jau buvo palikęs žymes ant drožinėjamos šviesaus medžio skeveldros.
-    Suklydai.
Senojo kario antakiai šoktelėjo viršun, o akyse pasirodė nebeslepiamas smalsumas.
-  Jie moka tyliai vaikščioti ir šnekėti dar tylesnius dalykus, apie kuriuos niekada nesu girdėjęs, - prisipažino Einaras, nukreipdamas žvilgsnį į liepsnojančias žarijas, - elfų išdidumas pernelyg stiprus, tačiau bent jų sesuo pasakė dvergus dažnai šnekant apie sujungimą. Ką tai reiškia? 
Labai trumpą akimirką Ulfo akyse pasirodė neaprėpiamas siaubas. Tačiau karys susitvardė ir atsargiai rinkdamas žodžius paklausė:
-    Esi tikras, kad išgirdai būtent tai?
Einaras linktelėjo,  kiekvieną akimirką jausdamasis vis kvailiau, kad nesugebėjo sustabdyti žaliaakės elfės ir išklausinėti daugiau.
-    Jei jie pasirodė dabar, turbūt neturėjo tikslo meluoti, - paniuro Ulfas, -  tau juk nieko nesako tas žodis?
Einaras papurtė galvą ir kiek nustebęs pastebėjo, kaip Ulfas nuleido pečius, tarsi koks didelis akmuo būtų nusiritęs nuo nugaros.
-    Tada gerai. Pasirodo, kad elfai dar turi širdyje kažkokio padėkos jausmo.
Karvedys apsisuko.
-    Ulfai, tai ką tai reiškia?
-    Man – labai daug ką. Ir teks tau manimi pasikliauti tylomis. Ir jums taip pat, - pridūrė, nežiūrėdamas į suklususius karius.

Pilkas rytas juos pasitiko juodais debesimis ir šaltu lietaus dušu. Neramus vėjas visiškai išdraikė pelenus ir nuskuodė tolyn į priekį. Glitus rūkas padengė svyruojančias medžių viršūnes ir taip sutirštino orą, kad net spalvos išnyko, visus suvienodindamas iki niūraus pilkumo.
Kariai apvertė bures ir palindo po jomis, prieš tai rūpestingai ištepę ginklus taukais. Nieks nenorėjo ant šių savo pagalbininkų matyti rūdžių įkandimų.
Vienodas lietus tyliai taškė upės vandenį.
Moldofas iškišo galvą iš po burės.
-    Kaži, ko Ulfas laukia krante. Neatrodo, kad dega noru maudytis.
Kažkas tyliai nusijuokė.
Einaras kirvį paslėpė drobės gabale ir užsikabinęs už slidaus borto nušoko į pakrantę.
-    Einam pas jį.
-    Maudžiausi vakar, tikrai nedegu noru vėl tai pakartoti, - susiraukė Moldofas, tačiau dusliai kumščiu trenkęs sau per šalmą nusekė paskui.
Pažliugusi žemė pasruvo vandeniu, likusiems iššokus iš laivo.
Ulfas net negrįžtelėjo atgal jiems sustojus už nugaros, tik pirštai šiek tiek drebėjo, gniaužydami apsiausto kraštą.
Einaras užsimerkęs įkvėpė oro. Lietuje slypėjo kažkas nešvaraus ir tamsaus. Perspėjančiai suklykė paukščiai ir Ulfas šiek tiek pajudėjo į priekį, nepaleisdamas šalmo iš rankų. Išmintingos akys naršė plačią pamiškės juostą, ieškodamos jam vienam žinomų dalykų.
Medžių šakos sudrebėjo, nusikratydamos lietaus lašus ir išniro baltaplaukis elfas. Liauną kūną dengiantis apsiaustas atmušinėjo visą gaunamą lietų ir patikimai saugojo nuo sušlapimo. Einaras ne be pavydo jį nužvelgė, svajodamas turėti jį dabar.
-    Šešėlyje visos taisyklės išnyksta, kas buvo tiesa, tampa melu, kas buvo meile, tampa skausmu, - artėdamas šnekėjo baltaplaukis elfas, - kas buvo lengva, tampa nepakeliama. Ruoškitės, žmonių vaikai, Šešėlis sujudo.
Kariai, nepatenkinti elfų pasirodymu, sukruto, tačiau Ulfas nutildė juos rankos mostu.
-    Kalbėk, jei pagaliau nustojai manyti mus linkint jums bloga, - ramiai ištarė Ulfas.
-    Sargybiniai jau krito.
Einaras sukando dantis. Vėl tie mitiniai Sargybiniai, iš kurių tada pasišaipė Ulfas.
-    Jie tik graži legenda.
-    Nejaugi, - elfas primerkė tamsias akis, - tada galbūt ir visa kita yra tik legendos. Ar ne taip, senasis kary? Tada kyla klausimas – kam jie varginasi nešdami tavo dukros kūną iki Ugnies upės žiočių?
Ulfas nutylėjo, tačiau raukšlėta kakta stipriau susiraukė, išduodama tramdomus sunkius žodžius. Bet elfui tai buvo nė motais. Jis stovėjo per gerą dešimtį žingsnių ir, rodos, nekreipė absoliučiai jokio dėmesio į suklususius, tačiau nepatenkintus karius. Net lietus tarsi sruvo aplink jį, bet ne tiesiai ant galvos.
-    Sargybiniai krito, - pakartojo jis antrąkart, - mes neturim namų. Namai, tai begalinės lygumos ir gilūs miškai. Tačiau jums tai grėsmingas ženklas. Žinoma, - jis pasuko veidą į upę, tįstančią į Šiaurę, - Šešėlis ten gavo ne ką mažiau skaudų smūgį ir šiek tiek atsitraukė. Bet, jam juk reikės naujų karių. O Sujungimo apeiga tam labiausiai tinkama.
Jis vėl nutilo ir kažkaip įžūliai nužvelgė visus, tarsi kviesdamas į dvikovą.
-    Kalbėk, - ramiai linktelėjo Ulfas, matyt visiškai sutramdęs pyktį savyje.
-    Siūlau sandėrį.
-    Išgelbėtų gyvybių neužteko, baltapūki?
Elfas pasisuko į Moldofą, kuris demonstratyviai glostė kalavijo ašmenis šarvine pirštine ir nusišypsojo tokia šypsena, kuri priverčia vaikus verkti, o gėles vysti. Moldofas garsiai šniurkštelėjo nosim ir nusispjovė.
-    Žinoma, aš galiu jums padėkoti ir traukti atgal.
-    Moldofai, -sududeno Ulfas.
Karys nepatenkintas susiraukė, tačiau daugiau nieko nebesakė, nors buvo matyti, kad mielai kibtų elfui į atlapus.
-    Puiku, - šypsena dingo iš elfo veido, - kaip sakiau – sandėris. Toliau upė šakosis į tris vagas, kurių kiekviena turės dar po tris. Ir taip tęsis vis toliau ir toliau. Tik vienas kelias yra teisingas, likusieji nuves atgal, kitų gi jūs išvis nenorėtumėte pamatyti. Mes parodysime jums tikrąjį kelią, tačiau, - jis reikšmingai nutilo, - po to tas, kuris mus taip slaugė, turės duoti savo kraujo.
Einaras nusipurtė. Atrodė, kad į jį spokso nuodinga gyvatė. Protu buvo sunkiai suvokiama, kad tokios dailios būtybės gali slėpti tokias baisias širdis.
-    Galvojau, kad jūs mieliau geriate vandenį, - visiškai ramiai atkirto Ulfas, sunerdamas rankas ant krūtinės.
-    Paprastai taip. Tačiau, kad nugalėtumėt lokį, jūs prieš medžioklę geriate jo kraują ir valgote jo širdį.
-    Nori pasakyti, kad po to medžiosi Einarą? - nusijuokė Ulfas.
-    Ne, - elfas papurtė baltaplaukę galvą, - bandysime gintis, kai medžios jis mus. Nors mes trys, tačiau, reikia pripažinti, sunkiai jam prilygsime.
Kariai griausmingai nusikvatojo. Einaras irgi juokėsi, tačiau labiau vaidindamas, o ne todėl, kad iš tikrųjų buvo linksma.
-    Jei jau tave medžios Einaras, joks kraujas nepadės, - neiškentė Moldofas.
-    Iki šiol padėdavo, - kažkaip svajingai savo ilgus pirštus nužvelgė elfas.
Ulfas stovėjo ir laukė, kol nurims pakilęs triukšmas. Žiūrėdamas į pušų viršūnes, kažką įtemptai mąstė, stipriai prispaudęs sunertas rankas prie krūtinės.
-    Mes jus išgelbėjom, slaugėm, nekeršijom jūsiškei, kai pabėgote, o dabar sakot, kad žmogus, kuris padarė daugiausiai, jus medžios?
Elfas atsisuko į mišką ir skardžiai pašaukė:
-    Kaja!
Atsargiai prasiskyrė liaunos lazdyno šakos ir šalia baltaplaukio vikriai sustojo elfė, iš po nuleistų akių vokų, stebėdama sunerimusį Einarą. Pečius dengė lygiai toks pat pilkas apsiaustas, tarsi skydas saugantis kūną nuo lietaus aštrių lašų.
-    Parodyk, - labiau prašydamas, o ne įsakinėdamas pasakė elfas ir kažką dar tyliai pridūrė sušnabždėdamas.
Elfė linktelėjo ir prisiartino prie Ulfo.
-    Duokit rankas. Tu taip pat, - pažiūrėjo į Einarą.
Ji suglaudė Einaro ir Ulfo delnus, iš apačios paremdama kairiuoju ir ant viršaus uždedama dešinį.
Vos tik ji užsimerkė, staiga aplink tarsi sprogo visos spalvos iš karto. Einaras nevalingai užsimerkė. Prieš akių vokus sukosi raudonos dėmės. Mintis dar pasiekė baltaplaukio elfo žodžiai.
-    Ne kasdien tai pamatysit.
Kvėpavimas pagilėjo. Atrodė, kad plaučiai dirba neįtikėtinai garsiai. Širdis neramiai sutiksėjo ir pradėjo  kalti labai lėtai. Staiga Einaras suprato, kad nebejaučia nei Ulfo, nei elfės delnų ir atsimerkė.
Karių siluetai nyko taip pat staigiai, kaip ir besisukanti upės juosta. Tiesiog akyse žemė juodo ir skeldėjo, dangus apsitraukė tamsiais neperregimais debesimis. Tai vienur, tai kitur blykčiojo žaibai be garsų. Ten, kur snaudė kalvos, žemė susmego, kur buvo duobės, iškilo smailios kalvos, pratrūkusios degančia ugnimi. Oras pritvinko gaižaus kvapo ir dūmų.
Einaras pajuto, kad bėga. Beprotiškai diegė vieną ranką, tačiau kita taip pat stipriai laikė kruviną kirvį. Galingi šarvai spaudė krūtinę ir pečius, tačiau jėgų dėl to nemažėjo. Apibėgęs ištryškusį geizerį, jis sustojo prie parklupusios figūros ir aukštai iškėlė kirvį.
Gulintis žmogus atsisuko ir į jį įsmigo ramios elfės akys. Persibraukusi atbula ranka veidą, nusibraukė pelenus ir ramiai paklausė:
-    O mano broliai?
Einaras reikšmingai dirstelėjo į kruviną kirvį ir savo pačiam siaubui pajuto kaip garsiai juokiasi, tarsi mėgaudamasis tuo.
-    Bet kodėl?
Jis nuleido kirvį ir susimąstė, stipriai suraukęs kaktą. Galų gale plačiai išsišiepė.
-    Nežinau.
Iškėlęs kirvį smogė tiesiai elfei į krūtinę.
Antrąkart aplink sprogo visos spalvos ir Einaras sumirksėjęs atsimerkė. Stiprūs lietaus šuorai negailestingai daužė veidą. Kariai net išsižioję spoksojo į juos tris, sustojusius trikampiu.
-    Ji aiškiaregė, - su pagarba balse galų gale pasakė Ulfas.
-    Ne visai taip, - nuginčijo elfas, - jos sapnuose kartais pasirodo senoliai, pasakojantys įvairius dalykus.
-    Tai nori pasakyti, kad Einaras jus gaudys ir išžudys?
Elfas akimirką patylėjo.
-    Jei, - pabrėžtinai ištarė jis, - dabar jį užmušim pirmi, tai ne. Tačiau mums užteks ir jo kraujo lašo apsiginti. Juk mūsų giminė yra taip dariusi daugybę kartų.
Ulfas atsisuko į Einarą su klausimu akyse. Jose švietė neapykanta elfams ir užslėptas lūkestis. Einaras atsiduso.
-    Jums į puoduką ar taip gyslas persipjaut, - pašaipiai paklausė, apnuogindamas dilbį.
-    Užteks trijų lašų. Linajau!
Atsargiai prislinko prie jų trečiasis elfas, juodais, kaip dangus plaukais ir atsistojo šiek tiek už baltaplaukio. Kaja reikliai ištiesė delną. Einaras, suraukęs kaktą, atkišo ranką. Elfė vikriai mažu peiliuku čirkštelejo per riešą, atverdama pačią smulkiausią gyslą. Ištryško lygiai trys lašai, kuriuos ji sugėrė trimis gelsvais lapeliais. Kiekvienas iš elfų paėmė juos ir lėtai sukramtė.
Einaras kažko tikėjosi, tačiau niekas nepasikeitė. Tik baltaplaukis kažkaip švelniau į jį pažiūrėjo.
-    Tavo dvasia stipri.
-    Gi tenka kovoti su tokiais kaip jūs, - atsikirto Einaras, pats nežinodamas kodėl taip susierzino.
-    Puiku, - garsiai sušuko baltaplaukis, - laikas parodys ar nesuklydome. O dabar visi į laivą ir galime tęsti jūsų beprasmę kelionę.
Elfas pasuko prie laivo ir eidamas pečiu kliudė Moldofą, kuris stipriai suspaudė kumščius, tačiau tik ramiai pasakė:
-    O jūs gana nerangūs.
Elfas eidamas gūžtelėjo pečiais ir kažką pasakė nesuprantama kalba. Einaras viena akimi pastebėjo, kaip elfė nepatenkinta susiraukė. Kad ir kas buvo pasakyta, bet buvo įžeidu.
Nuo lietaus apsunkęs laivas sunkiai atsiplėšė nuo dumblino kranto ir leidosi nešamas srovės. Medžiai pasislėpė tamsioje miglos juostoje. Tamsūs pavidalai suko ratus aukštai danguje, tačiau net akyliausias nesugebėjo jų geriau įžiūrėti.
Einaras, pasislinkęs arčiau stiebo ant kojų užsimetė kailį ir pabandė užsnūsti. Širdyje kirbėjo sunkus slogutis ir didelis Arnoros bei namų ilgesys.

Einaras trūktelėjo nosimi ir visiškai pabudo. Atsisėdęs apsidairė. Niekaip negalėjo patikėti, kad miegojo taip ilgai. Priekyje, tamsoje žioravo gaižus raudonis, tarsi ten degtų labai kaitri ugnis. Nosį sukuteno stiprus degėsių kvapas.
Prie vairo snūduriavo Ornolfas, tačiau Einarą neramino ne tai – upės tėkmė buvo per daug lygi, kad reikėtų vairuoti laivą ir jaunasis karys tuo pasinaudojo. Tačiau į jį spoksojo tamsios baltaplaukio akys. Negalėjai tiksliai suprasti, ką jis galvoja, tačiau viena švietė ryškiau už kitą - piktdžiuga. Pamatęs atsisėdusį Einaras, baltaplaukis greitai užvėrė akių vokus ir apsimėtė miegantis.
Dangus vis labiau raudo ir aplink pasklido dūmai. Lietus dingo kaip nebuvęs, tačiau migla tapo nesuvokiamai tvanko ir didžiule siena kilo tiek šonuose, tiek priekyje. Einaras prišoko prie borto ir širdį suspaudė baimė.
-    Kelkitės! – iš visų jėgų suriko jis kirviu trenkdamas per bortą.
Pirmasis pašoko Ulfas ir atsimerkė Ornolfas, kuris, išvydęs reginį priešais, suakmenėjo.
Laivę nešė kaitri ugnies upė, kuri dėl nežinomų priežasčių dar nespėjo sudeginti viso laivo. Ulfas nubloškė Ornolfą nuo vairo ir bandė apsukti laivą, grįžti ten, kur tekėjo vanduo. Tačiau ugnies srovė pagreitėjo, nešdama ir degindama laivą.
-    Visi prie borto! Lipsim lauk!
Stipriu judesiu pakreipęs laivą, pasuko jį prie išdegusio juodo kranto. Dešinysis laivo šonas užsiplieskė kaitria ugnimi. Juoda žemė nuo smūgio pavirto dulkių debesimi, kuris tuoj pat nuspalvino karių veidus juodai.
Garsiai iššovė kaitrus geizeris, vos nenuplikęs veidų aitriais garais.
Kariai padrikai pačiupę savo ginklus ir maišus su maistu greitai atsidūrė ant įkaitusios žemės. Vienas kitas vis sušukdavo, nuplikytas verdančio vandens. Akys per prievartą merkėsi, norėdamos nugramzdinti į miegą. Einaras sukandęs dantis pabandė kvėpuoti kuo rečiau. Atrodė, kad aplink tvyrantis oras juos visus taip užmigdė, kad niekas net nepajuto laivui pasiekus ugnies, kuri per stebuklą taip ilgai kovojo su laivo šonais, negalėdamos praryti.
Ulfas paskutinis iššoko iš liepsnų apimto laivo, palengva grimztančio į ugnies upę. Senojo kario veide pasirodė ašaros, palikusios takus pelenuose.
Ulfas nulenkė galvą, žiūrėdamas į batus, apkibusius lipniais pelenais.
Ugnis vis godžiau rijo laivo šonus, pasigardžiuodama niokodama burę. Stiebas, garsiai suvaitojęs, visu savo svoriu nėrė į liepsnojančią upę ir pradingo jos gelmėse. Į viršų pakilo aukštas dūmų debesis ir pranyko tamsoje.
Kariai stovėjo, niekaip negalėdami atsipeikėti. Miegas vis dar gniaužė mintis, tačiau dabar jie atrado jėgų su juo kovoti.
Tik dabar, apsidairę, jie pamatė stovintys milžiniško urvo pradžioje. Už jų kilo aukšti pelenų debesys, liepsnojo upė, priekyje gi tvyrojo nepermatoma tamsa, o ausis vis pasiekdavo keisti klyksmai.
Ulfas atsitraukė prie ratu sustojusių karių ir apsižvalgė skaičiuodamas. Visi stovėjo čia, nors ir vienas kitas mykė sukandę dantis nuo nudegimų. Vienintelių elfų veiduose švietė ta pati ramybė ir net keista panieka.
Karvedys atsisuko į juos ir giliai įtraukė dvokiantį orą į krūtinę. Visas jo veidas liepsnojo įtūžiu ir nebeslepiamu pykčiu.
Kariai atsisuko, laukdami ką jis pasakys, tačiau jau neramiai gniaužė ginklus ir tarpusavyje šnabždėjosi apie šią nelaimę, akimis gręždami trijulę.
Iki begalybės ištįsusius akmeninius skliautus sudrebino griausmingas riaumojimas, palengva pereinantis į pratisą kaukimą.
-    Šuo? – suraukęs kaktą tarsi savęs paklausė Ulfas apsidairydamas.
Elfai nustebę ne ką mažiau susiglaudė arčiau.
-    Bet labai didelis šuo, - paantrino kalvis, taisydamasis skydo dirželį, - gal net alkanas.
-    Išsiskirstykit, - tyliai nukirto Ulfas. Praradęs laivą jis tarsi suseno, tačiau nebeketino daugiau bandyti laimės. Viena akimi stebėdamas elfus, jis prisiglaudė prie rudos byrančios žemės.
Kariai pabiro į šonus, slėpdamiesi už suvirtusių uolų ir nežinia kada atsivėrusių plyšių.
Einaras vieną akimirką jau ketino nerti į tarpą tarp dviejų akmenų, tačiau ten iš plyšių šovus įkaitusiam vandeniui, sustojo. Visai nedegė noru nusideginti iki paraudimo.
Antrą kartą, jau kur kas arčiau, suriaumojo galinga būtybė, savo stipriomis kojomis drebindama žemę.
Einaras apsidairęs suprato, kad liko vienas stovintis vidury vos matomo takelio, nykstančio gelmėje. Kaukimas stingdė gyslose kraują, tačiau jis prisivertė save nusiraminti. Tyliai šūktelėjo Ulfas, ragindamas slėptis, tačiau Einaras stovėjo nekrutėdamas. Su pirmuoju urviniu lokiu susidūrė būdamas dar visiškas pienburnis ir dar dabar geliantys randai pamokė niekada nepulti bėgti nuo didesnio žvėries už jį patį.
Gaižus raudonis tarsi šiek tiek prigeso, tamsoje sudūlavo milžiniškas pavidalas, kuris taip stipriai iškvėpė orą, kad Einaras pajuto, kaip šiaušiasi plaukai, o į šnerves tvoskė supuvusios mėsos kvapas.
Padaras lūkuriavo. Riaumojimas perėjo į tylų urzgimą. Tačiau būtybe neskubėjo trauktis iš šešėlio  ir galėjai vien jausti, kaip ji akimis tyrinėja aplinką, ieškodama įsibrovėlių.
Virptelėjo sujudinti akmenys ir būtybei išnirus iš tamsos Einaras pajuto, kaip nugara nutekėjo šaltas prakaitas.
Raumeningą kūną rėmino trys galvos, iškilusios aukščiau už aukščiausio kario viršugalvį. Šešios akys naršė šešėlius, ieškodamos įsibrovėlių. Nasruose švietė ugnies liežuviai, kurie raitydamiesi sruvo žemėn pro iššieptas iltis. Beplaukė oda virpėjo nuo kiekvieno įtemptų raumenų judesio.
Milžiniškas trigalvis šuo žengė dar šiek tiek į priekį ir suraukęs visas tris akių poras atsargiai pauostė orą.
Einaras, kaip galėdamas atsargiau, padėjo savo kirvį ant žemės ir lėtai paėjo į priekį link lūkuriuojančio šuns.
Šuo pritūpė ant užpakalinių letenų ir kažkaip skausmingai įkvėpė oro, pakreipdamas vieną galvą atgal, tarsi klausydamasis, kas vyksta už jo. Tačiau likusios dvi įtartinai stebėjo artėjantį žmogų.
Einaras pasislinko dar arčiau, stengdamasis, kad baimė neužvaldytų širdies, matant prieš akis tokius nasrus. Tačiau jis buvo geras medžiotojas ir mokėjo atskirti, kada žvėris puls, o kada lauks. Tuo labiau, kad šuns urzgime slypėjo kažkoks skausmas, tarsi jis kamuotųsi.
Šuns akys labiau švietė smalsumu, nei pykčiu ir Einaras surizikavo prislinkti dar arčiau.
Jis suurzgė, bandydamas nutaisyti kiek griežtesnį balsą, tarsi mėgdžiotų į ne savo teritoriją įžengusį padarą. Šuo nutilęs parvirto ant šono, padėdamas visas galvas ant įkaitusios žemės ir tyliai kniauktelėjo. Kažkas sukrutėjo ir prie merdėjančio šuns šono pasirodė antrasis šuo, tačiau kur kas mažesnis, siekiantis Einarui iki juosmens.
Einaras irgi atsisėdo ant įkaitusios žemės ir pratisai suurzgęs panarino galvą.
Šuo nosimi pastūmė savo palikuonį, vis besitaikantį prisišlieti prie šono ir sulojo ant Einaro. Masyvi galva prisilietė prie jo kojų ir raudonas liežuvis nukaro į šoną.
Šuniukas nekantriai sulojo motinai, kuri vėl įsakmiai urgztelėjusi pastūmė jį prie Einaro.
Jis prisiglaudė prie masyvaus kūno ir ranka perbraukė įkaitusią, suteptą krauju. Kažkas ietimis buvo subadęs ją taip, kad švietė net kaulai.
Šuo skausmingai suriaumojo, tačiau tik nekantriai virptelėjęs letena, krustelėjo vieną galvą. Urgzdamas, Einaras toliau glostė jos odą, saugodamas neužgauti žaizdų. Mestelėjęs šuniukui džiovinto kumpio gabalą, pamėgdžiojo kaukimą, į kurį kalė atsakė tuo pačiu.
Į tamsią žemę gėrėsi vis daugiau kraujo. Visas nueitas takas buvo juo nušlakstytas ir Einaras paslapčiomis stebėjosi, kiek šuo turėjo kantrybės sužeistas sukarti visą kelią.
Einaras tyliai urzgė kalei į ausį, kuri vis atsakydavo tuo pačiu. Šuniukas įniko taršyti žmogaus pamestą kailį.
Sujudo  tamsūs pavidalai urvo gilumoje, garsiau suriaumojo upė, tačiau Einaras neatsitraukdamas glostė kruviną gyvūno galvą, jo kalba ramindamas ir žadėdamas pasirūpinti palikuonimi.
Nei vienas jų nebandė suprasti, kokia jėga sujungė jų kalbą ir mintis į vieną, tačiau nė vienam nerūpėjo. Abu dalinosi namų ilgesiu, baime dėl neaiškaus rytojaus ir deginančio oro keliamu skausmu. Jie šnekėjosi apie tolimą kelią ir keistas istorijas.
Pasaulis aplink išnyko ir Einaras pasinėrė į nesuprantamą stingulį, šnekėdamas su šunimi.
Tačiau jis nebijojo.

6.

Ulfas atsargiai pakasė šuniukui už ausies, saugodamas pirštus nuo aštrių dantų.
-    Fenrio sūnus.
Gyvūnas gyvai amtelėjo ir pabandė pagriebti už delno. Karvedys, nusitraukęs pirštinę, numetė ją ant žemės ir šiltai nusišypsojo.
-    Kad nelabai jis į Fenrį panašus, - nedrąsiai paprieštaravo Einaras.
-    Ne išvaizdoje esmė, o kas širdyje.
Šuniukas kaip pašėlęs puolė draskyti pirštinę. Kiekviena galva traukė ją į save, siekdama pasiimti visą žaidimo malonumą tik sau.
Einaras pritūpęs atsargiai paglostė gyvūną, pasiruošęs kiekvieną akimirką patraukti rankas, tačiau sulaukė tik draugiško šiurkštaus liežuvio lyžtelėjimo per veidą.
Neramiai pasimuistė Ornolfas.
-    Man tėvas pasakojo, kad tokių šunų su trimis galvomis pilna pietuose, kur jie saugo mirusiuos nuo gyvųjų.
Ulfas linktelėjo.
-    Kažkas baisaus atsitiko, kad jie atsibeldė iki mūsų žemių. Einarai, sugebėsi pažaboti šunytį ar paliksi jį čia?
Einaras neatsitraukdamas glostė dūkstantį šuniuką, stebėdamasis jo galia ir kailio šiurkštumu. Keterą puošė tarsi ilgi plaukai ir tik įsidūręs į delną suprato, kad ten labai smulkūs spygliai, pasišiaušiantys supykus. Galingi raumenys vilnijo po kieta oda.
Nusitraukęs kirvio diržą, atsargiai apsuko gyvūnui aplink juosmenį ir atsistojo. Šuniukas paklusniai paliko sudraskytą pirštinę ant žemės ir įsitempęs įsispoksojo į Einarą, laukdamas gero žodžio ar liepimo pulti. Tačiau viena galva vis dar atsargiai stebėjo negyvą galingą motinos kūną.
-    Jis keliaus su manimi.
Ulfas, daugiau nieko neatsakęs, atidžiai apsidairė, pavargusiomis akimis naršydamas urvo tamsą ir apnuoginęs kalaviją žengė pirmas.
Milžiniško šuns kūnas liko gulėti, kur pargriuvo. Kariai, praeidami pro jį, atsargiai paglostydavo kailį ir tyliai sušnabždėdavo pirmus giesmių žodžius. Kad ir iš kur atkeliavo, tačiau šio gyvūno dvasia buvo pakankamai stipri ir teisinga, tad niekas nenorėjo su ja pyktis. Ne vienas norėjo išsirauti bent kuokštą kailio ir nešiotis jį prie širdies, kad įgautų tos pačios stiprybės. Tačiau pagarba šiam nematytam padarui buvo kur kas didesnė.
Šuniukas, bėgantis priekyje Einaro, dar sustojo ir atsisukęs į motiną kniauktelėjo. Nesulaukęs atsakymo, nuleido uodegą ir nusekė paskui, vis atsigręždamas atgal.
Užsidegę kelis deglus, jie atsargiai slinko tuneliu gilyn. Sienos švytėjo nuo liepsnų šimtais atšvaitų. Atrodė, kad kažkas sudaužė stiklą į gabaliukus ir sukišo tarp akmenų. Moldofas peiliu pakrapštė sienoj ir nustebęs ištiesė delną.
-    A ne tokius išlupom iš to diržo, kurį tada atėmėm iš tų keistų žmonių?
Ulfas susimąstęs pakėlė vieną akmenuką prieš akis ir po kelių akimirkų nusviedė į tamsą.
-    Tokius. Tačiau dabar diržo nėra, o apsikrauti akmenimis mums nėra laiko.
Molfodas vėptelėjo, tačiau likusius susibėrė į krepšį ir patenkintas pamerkė akį Einarui:
-    Bus dukrai blizgučių pažaisti.
-    Kuriai? - nusijuokė Einaras.
-    Mažajai, - kažko suirzo karys, - vyresnioji ir taip akimis žibina smarkiau už šiuos akmenėlius, - pavargstu kirvį galąsti, kai ji vakarais eina saulės ieškoti, - pabaigė, iš padilbų dėbčiodamas į skaisčiai nuraudusį Ornolfą.
Jaunuolis nejaukiai kostelėjo ir iškėlė deglą aukštyn, paslėpdamas veidą šešėlyje. Einaras šyptelėjo tyliai besijuokiančiam Moldofui ir paglostė šalia trepsintį šuniuką, kuris pradėjo rodyt pirmus nuobodulio ženklus ir kas keli žingsniai užvertęs galvą gailiai pažiūrėdavo į akis, tarsi prašydamas panešti. Einaras apgailestaudamas pakilnojo kirvį rankoje. Ne, nebuvo jam kaip paimti ant rankų gyvūno.
Netikėtai juos visus pralenkė baltaplaukis elfas, kurį Einaras jau buvo ir pamiršęs - elfai, pasirodžius šuniui,  pasislėpė taip greitai, kad atrodė, kad jų niekada čia ir nebuvo.
Sulėtinęs žingsnį, jis prisigretino prie Ulfo ir kažką jam sumurmėjo.
Karvedys pakreipė galvą ir rankos mostu sustabdė visus.
-    Mes jums parodėme kelią, kaip ir žadėjome, - skardžiai nuskambėjo elfo balsas, - o nukeliavome daugiau, nei privalome.
-    Kitaip sakant - bijote tamsos, todėl neisite toliau, - kandžiai įsiterpė Moldofas, užsimaudamas šalmą ant galvos.
-    Ne, tamsos mes nebijome, nes ji paslepia visus šešėlius, - taip pat dirbtinai šypsodamasis atsakė elfas, - tačiau ten, kur jūs einate, mums tikrai ne pakeliui.
Elfas atsitraukė kelis žingsnius į prieblandą ir sunėrė rankas už nugaros.
-    Dėkoju jums, - palenkė galvą Ulfas, - tikiuosi, dar susitiksime.
-    Mes tikimės, kad daugiau neteks, - atsikirto elfas ir, stipriau susiveržęs apsiausto dirželius, pasuko atgal, sekamas antrojo.
Paėję kelis žingsnius, jie sustojo ir atsigręžė. Deglų šviesa atsispindėjo tarsi katės akyse, o siauros lūpos kietai susispaudė.
-    Kaja.
Einaras pasisuko, drebančia ranka glostydamas pašiauštą šuniuko keterą.
Elfė stovėjo rankas sukryžiavusi ant krūtinės ir šiek tiek pasukusi galvą, žiūrėdama į žaižaruojančią urvo sieną. Gerai išdirbtos odos kelnės buvo išpurvintos, o batai apskretę purvu, tarsi ji būtų staiga atsiradusi iš pelkės.
-    Aš jus pasivysiu vėliau.
-    Kaja, - sugriežė dantimis baltaplaukis elfas ir suraukė kaktą, - nepamiršk, kad turi įsipareigojimų Melitui.
-    Be manęs dar yra Eila ir Rilyna, - atkakliai spoksodama į sieną atsakė Kaja.
Elfas užsimerkęs giliai įkvėpė. Kakta išsitiesino ir jis žingtelėjo artyn, nepaisydamas į juos spoksančių karių. Padėjęs delnus ant Kajos pečių, kakta švelniai prisiglaudė prie jos galvos.
-    Sesut, puikiai žinai, kad Eila dar per jauna, o Rilyna paskirta kitam. Tu esi Melitui tinkamiausia ir visada džiaugiesi šiuo sprendimu. Šie žmonės turi savo tamsų kelią, o mes nebegalim gaišti dar vieną mėnulį rodydami kelią.
-    Tai jūs ir negaiškit, - abejingai atsakė Kaja, pasukdama galvą ir žiūrėdama į elfą.
-    Prieš kelias dienas tu laikei ietį, pasiruošusi nusmeigti bet kurį iš jų...
-    Prieš kelias dienas tu buvai miręs, o dabar gyveni. Visai nesvarbu, kas buvo anksčiau, - atsikirto elfė ir, nusipurčiusi delnus, pasitraukė arčiau Ulfo, - Melitas palauks.
Elfo akyse žybtelėjo nevaldomas pyktis ir jis žingtelėjo arčiau. Tačiau sustojo, sustabdytas Einaro kirvio, įremto į krūtinę.
-    Gi sako, kad jus pasivys. Ar pas jus nėra teisinga kiekvienam turėti savo nuomonę?
Elfas atsitraukė atgal ir iškėlė tris pirštus.
-    Kaja, liko trys mėnuliai. Paskui jau nieko nebegalėsi padaryti.
Atsitraukęs su antruoju elfu, jis dingo urvo tamsoje. Nutolus lengviems žingsniams, Kaja ištraukė deglą Moldofui iš rankų ir, nežiūrėdama ar kas ją seka, sparčiai nuėjo į priekį.
-    Visai kaip manoji Sigvida, - kumštelėjęs Einarui į pašonę sušnabždėjo Moldofas, - oi moteris buvo, du dantis išmušė, kai pirmąkart merginau.
-    Ne miške, o ant šieno mergint reikėjo, - nusijuokė šalia žingsniuojantis Bjalkis, glostydamas savo ūsus, kuriais visada labai didžiavosi.
-    Tai kad ji jau gimė su ugnimi vietoj širdies, - patenkintas atrėžė Moldofas, - sakau aš jums- tokios moterys gerai - valgyt skaniai paruoš, tave namo parneš, kai midaus padauginsi.
Lydimi griausmingo juoko ir Moldofo pasakojimo apie savo žmoną, jie slinko tuneliu į priekį. Elfei einant priekyje, kažkodėl visi atsipalaidavo ir nesuko galvos, kad kas netikėto pasitiks pusiaukelėje. Tik Einaras žingsniavo, nepakeldamas galvos. Visada taip didžiavosi savo sugebėjimu susitvardyti, o dabar buvo pasiryžęs susiremti kumščiais su elfu. Nors po to žalios akys paslapčia dėkingai žvilgtelėjo į jį, primindamos apie naktinius košmarus, bet kūno virpulio tai nenuėmė.
Kelis kartus trumpai sustoję, jie toliau žingsniavo į priekį. Labiausiai visus stebino elfė, taip niekada ir neatsisėdusi ir daugiau neprakalbėjusi, kad ir kiek kariai ją kalbino.
Kuo toliau, tuo labiau urvas ėjo žemyn, kartais raitydamasis, kaip gyvatė, kartais susiaurėdamas taip, kad stambiausi kariai vargiai prasisprausdavo. Po ilgos kelionės jie pastebėjo, kad dingo blizgantys akmenėliai sienose, tačiau urvas pagaliau pradėjo platėti.
Kai aplink juos pradėjo suktis rūkas, Kaja sustojo ir deglu mostelėjo į priekį.
Gili bedugnė laikė suskaldžiusi jų kelią. Negalėjai įžiūrėti, nei kur yra dugnas, nei kur kyla viršus.
Rūke nykstantis tiltas buvo nukabinėtas vienodom juostelėm. Kruopščiai supintos virvės tvirtai laikė dervuotas medines lentas. Nors deglai dosniai laidė kibirkštis, tačiau jos atšokdavo ir nusklęsdavo į bedugnę. Moldofas šiek tiek pasilenkęs, žvilgtelėjo į tamsą ir tuoj pat atsitraukė.
-    Gilu.
Ulfas nusikabino maišą nuo peties ir pritvirtino šalmą.
-    Bet mums reikia į kitą pusę.
Kalvis nusispjovė, tarsi bandydamas atgauti savo drąsą, ir pastatė koją ant lentos, kuri tik gailiai sudejavo.
Aukštas dūmų stulpas, šovęs iš bedugnės, sustojo tiesiai priešaky ir, smarkiai sudrebėjęs, išsisklaidė. Į Moldofą įsmigo smalsios gelsvos akys. Kalvis atšoko atgal, atkišdamas skydą į priekį ir ruošdamasis kautis, tačiau Ulfas nustūmė jį atgal, tiesiai į draugų glėbius ir žengė į priekį.
Padaro kūną dengė grubiai išdirbtas kailis. Prie plataus diržo suposi pritvirtintas stambus plaktukas, kibirėlis su vinimis ir didelė adata. Ilgos rankos siekė kelius, perrištus odos juostelėmis. Tik galva stūksojo visiškai plika. Raukšlėtas veidas ir didelė kumpa nosis tiek negąsdino, kaip klaikiai gelsvos akys, tokios neperregimos, kaip ledas gilią žiemą.
-    Žmonėsss, - sušnypštė trolis, palinkdamas į priekį ir truktelėdamas nosimi, - seniai jūsss čia buvot. Norit į kitą pusssę? Per mano tiltą?
-    Atspėjai, - šaltai atkirto Ulfas, nenuleisdamas akių nuo trolio, pirštais rikiuojančio vinis kibirėlyje.
Padaras pakreipė galvą ir, suraukęs antakius, pradėjo kažką burbėti panosėje, pirštais žaisdamas su vinimis.
-    O jūsssų daug. Turėsssit kuo susssimokėti? Vargšasss Jurssstunas mėgsssta pagarbą.
Ulfas, krestelėjęs galva, iš maišo išsitraukė kelias blizgančias monetas ir ištiesė troliui. Tačiau padaras nė nepajudėjo, tik garsiai nusikvatojo, nežinia iš kur ištraukdamas auksiniais siūlais blizgantį maišą.
-    Tik tiek senajam Jurssstunui? Žiūrėkit, kaip nykštukai atsssidėkojo už saugų kelią per tiltą.
Trolis priklaupė ant vieno kelio ir kiek ranka panaršęs krepšyje, išsitraukė sidabrinę segę ir ją pasukinėjo prieš deglą, tarsi gerėdamasis atšvaitais. Tačiau viena gelsva akimi stebėjo netikėtai išbalusį Ulfą.
-    Graži, ar ne?
Einaras nejučiomis paėjo į priekį, atpažinęs Ulfo dukros segę. Akis užpildė pyktis ir visai nenustebo, kai Ulfas staigia kirto kirviu troliui per ranką. Griausmingai sušurmuliavo kariai.
Žemus skliautus sudrebino garsus kaukimas. Trolis atšoko, nustebusiomis akimis spoksodamas į nejudančią savo galūnę ant akmenų ir dar garsiau surikęs, puolė link Ulfo, likusia ranka siekdamas už gerklės. Vinys pabiro iš kibirėlio ir, garsiai skambtelėjusios, pažiro tarp akmenų.
Karvedys, žengęs į priekį, iš visų jėgų trenkė skydu troliui per krūtinę, nustumdamas jį į bedugnę ir dar pabandė jam smeigti kalaviju, kuris tik tuščiai perkirto oro gūsį. Vos išsilaikęs nepargriuvęs, Ulfas atsitraukė, sunkiai šnopuodamas ir paklaikusiomis akimis naršydamas tamsą.
Garsiai burnodamas, trolis prasmego bedugnėje.
-    Ir viskas, taip paprastai tuo padaru nusikratėm? - paklausė Einaras, ramindamas išsigandusį šuniuką.
Ulfas, primynęs koja pirštus, išlupo iš nukirstos trolio rankos segę ir, švelniai ją pabučiavęs, paslėpė po apsiausto klostėmis.
-    Ne. Nurauk driežui uodegą ir jis atsiaugins naują. Paskubėkime, kol tas padaras neužsiropštė uolomis į viršų, nes kitaip to tilto nepereisim. Kad ir kas nutiktų, nesustokit.
Ulfas vikriai užsiropštė ant tilto ir tvirtai laikydamasis už virvių, nužingsniavo į priekį, nepaisydamas stiprėjančio lentų girgždėjimo.
-    Nereikėjo leisti pykčiui užtemdyti akių, - tyliai prašneko lūkuriuojanti Kaja, - nevalia grasinti kitų žemių demonams.
Einaras, atsisukęs į ją pažiūrėjo ir nustebo, išvydęs baimę giliose akyse. Tačiau daugiau nieko neliko, kaip lipti ant tilto, paskui save tempiant besispyriojantį šuniuką, kurį šita kelionė buvo akivaizdžiai išvarginusi.
Nors ir bijojo baisiausio, tačiau daugiau nieko nenutiko be siaubingo stūgavimo ir tilto siūbavimo. Lėtai slinkdami, jie laikė ginklus paruošę, tačiau trolis nesirodė, tik bandė visus išgąsdinti. Porąkart ant galvų pabiro smulkus žvyras, garsiai suteškėdamas į šalmus. Kitąkart atskriejo negyva žiurkė ir garsiai pokštelėjo, atsitrenkusi kažkuriam į skydą. Kad ir kaip trolis siuto, tačiau Ulfas atkakliai ėjo į priekį, viena ranka laikydamasis už virvių, o kita laikydamas atkištą kalaviją.
Einaras vis atsigręždavo, žiūrėdamas ar elfė tebeseka iš paskos. Ji ėjo taip tyliai, jog vis atrodė, kad nieko už nugaros nėra. Neiškentęs šuniuko amsėjimo, jis pagaliau užsivertė jį ant nugaros ir, sugriežęs dantimis, slinko į priekį.
-    Jis bus geras sargybinis, - už nugaros nuskambėjo Kajos balsas, Einarui griežiant dantimis, kad tenka ne tik saugotis  siūbuojančio tilto, bet ir dar tempti tokį svorį.
-    Tikiuosi, kad jo neteks tampyti ant nugaros iki įsibrovėlių, kad pagaliau teiktųsi suloti, - atsakė Einaras, papurtydamas galvą, kad išvengtų šiurkštaus liežuvio, besitaikančio nulaižyti jam kaktą.
Kaja nusijuokė ir draugiškai paglostė šunyčio kailį.
Su kiekvienu žingsniu tiltas vis stipriau siūbavo, tačiau trolis gerai išmanė savo darbą - nei viena lenta nelūžo, o virvės netrūkinėjo. Jei ne aklina tamsa, visai nebūtų ko bijoti.
Einaras, iš paskutiniųjų laikydamas šuniuką ir tuo pačiu metu stengdamasis nepamesti kirvio, paspartino žingsnį, priekyje išvydęs, kaip deglų šviesa žaidžia ant juodos uolos.
Garsiai sušurmuliavo nuo tilto nužengę pirmieji kariai ir Einaras, nebepaisydamas vis stiprėjančio klyksmo, sklindančio iš bedugnės, plačiais žingsniais pasiekė tilto pabaigą ir patenkintas nusikėlė šuniuką nuo nugaros.
Prasispraudęs pro tankią stovinčių karių eilę, sustojo.
Ulfas sunkiai kvėpavo, laikydamas kalaviją abiejose rankose. Priešais jį stūksojo daugybė žemų uolų ir Einaras, tik pasislinkęs arčiau suprato iš tikrųjų regintis būrį suakmenėjusių dvergų. Dvi uolos gulėjo perkirstos per pusę, ant vienos švietė dar šviežias kalavijo paliktas pėdsakas. Visi dvergai stovėjo atsisukę į galingą uolos sieną, išgąstingai išplėtę akis ir prasižioję, tarsi būtų sustingę riksme.
Moldofas atsainiai koja paspyrė akmens luotą su nykstančiais veido bruožais ir nusispjovė.
-    Ir viskas?
-    Ne.
Stiprus dundesys, primenantis griaustinį, nuvilnijo sienomis. Ant galvų pabiro aštrūs akmenukai ir kariai paskubomis užsimaukšlinę šalmus, iškėlė skydus.
Milžiniška siena priešais prasivėrė, įliedama tarp skliautų šiek tiek šviesos, tačiau šviesa tuoj pat užgeso, užstota milžiniško pavidalo. Drebėjimui nutilus, ausis, kaip peiliu perrėžė galingas balsas.
-    Kas drįsta trukdyti mane?
Ulfas, remdamasis kalaviju kaip lazda, priėjo artyn ir užvertė galvą, žiūrėdamas į barzdotą milžiną, mažomis akimis naršantį priešais save. Šuniukas, gailiai sulojęs, pasislėpė Einarui už nugaros ir prigludo prie žemės, drebėdamas visu kūnu. Net spygliuota ketera susilygino su lygia oda.
-    Aš, Ulfas, Gauto sūnus, atėjau atsiimti savo dukros kūno ir tinkamai ją išlydėti. O paskui suversti visus šituos, - jis pagiežingai nužvelgė uolos luitus su neryškiais dvergų bruožais, - į pačią giliausią bedugnę, kur jie sudužtų į šimtus gabaliukų.
Milžinas pasisukęs pažiūrėjo kažkur už savęs ir, garsiai atsidusęs lediniu oro gūsiu, vikriai atsivertė didžiulę knygą. Garsiai skambtelėję, sudužo keli varvekliai. Aštrus nagas, brėždamas vingį odiniame lape, nuslinko į puslapio apačią ir garsiai kelis kartus pastukseno.
-    Taip, Gauto sūnau, atėjai ten, kur reikia.
Užveriamos knygos garsas nuskambėjo kaip griaustinis. Milžinas pasisuko šonu.
Iš viršaus krentanti šviesa apšvietė ledinį luitą, kurio viduje tarsi snaudė Ulfo dukra, rankas priglaudusi prie šonų. Vienur kitur drabužius dengė kraujo dėmės, o ant riešų matėsi mėlynės.
Ulfas žingtelėjo į priekį, paleisdamas iš rankų kalaviją. Pavargusios akys žvelgė tiesiai į dukros kūną, nematydamos nieko daugiau aplink. Ištiesęs rankas į priekį, karvedys ėjo į priekį, nepaisydamas milžino.
-    Tačiau, Ulfai, Gauto sūnau, - sunkiai ištarė milžinas, - net mes nebegalime su tuo kovoti. Atleisk.
Milžinas pirštu atsargiai palietė karvedžio viršugalvį. Vos ledas apėmė Ulfo kūną, likusieji kariai sustingo, riksmai užstrigo suledėjusiose krūtinėse. Tik kirviai ir kalavijai užsiliepsnoję susmigo į akmeningą žemę.
Milžinas, garsiai kostelėjęs, išpūtė iš gerklės galybę snaigių, kurios šaltu šerkšnu užpuolė ugnį ir ją sutramdė savo gniaužtuose. Mažose akyse pasirodė keli ašaros lašai, kurie iškart sustingę krito į žemę ir suduždavo į smulkius ledo gabaliukus.
Einaras netikėdamas apsidairė. Visi kariai su Ulfu priešakyje stingo į tokį patį akmenį, kaip ir dvergai. Tik jis ir Kaja liko stovėti tarp daugybės uolų gabalų su blunkančiais bruožais.
Milžinas susiraukė ir ne ką mažiau nustebęs pažiūrėjo į žmogų ir elfę, stovinčius lyg niekur nieko.
Einaras giliai įkvėpė ir žengė į priekį, laukdamas to paties. Kad ir kokią pagarbą jautė milžinui, tačiau neišsigando taip smarkiai, kaip būtų tikėjąsis.
-    Aš Einaras, Asgauto sūnus.
Milžinas sunkiai iškvėpė orą, išpūsdamas daugybę snaigių, padengusių viską aplink smulkiu šerkšno sluoksniu. Antrąkart atsivertė knygą ir taip pat griausmingai užvertęs, įsistebeilijo į karį.
-    Taip, Einaras, Asgauto sūnus. O tu?
-    Kaja.
-    Kaja, - paantrino milžinas, susimąstydamas, - tavo giminė neneša aukų mums?
Kaja papurtė galvą.
Einaras paėjo į priekį, spausdamas kirvį. Matė priešais save sustingusią Ulfo statulą, tačiau viduje kylo baisus pykčio karštis. Mintyse iškilo kaip jis mažas sėdėdavo pasislėpęs po kailiu ir rankose gniauždavo Imiro statulėlę, tikėdamas, kad jis visada apsaugos jį ir visą kaimą. Prisiminė, kaip išvargintas ilgo žygio iš paskutiniųjų prieš miegą sukalbėdavo padėką jam už sesers saugumą.
O dabar tas pats Imiras, kuriam tiek melstasi, kaip niekur nieko sustingdė visus drąsiausius karius, nors turėjo jiems padėti.
Milžinas iškėlė ranką, tačiau tik nusilaužė smailą uolos gabalą ir smeigė tarp savęs ir artėjančio Einaro.
-    Nedaryk kvailysčių, Asgauto sūnau, - sududeno storas balsas, - ateikit.
Milžinas atsitraukė, praleisdamas Einarą su Kaja ir įžengė į šviesų urvą su gulinčią Ulfo dukra. Truputį palaukęs, stipriu rankos mostu užvėrė uolą, paslėpdamas nuo akių sustingusius dvergus ir Ulfą. Atidžiai stebėdamas Einarą, atsisėdo ant ledinės žemės.
-    Turiu aš jus ginti, žinau tai, - ištarė milžinas, - ir man prieš tave gėda, nors esi laiko tėkmėje tik mažas ledo gabalėlis. 
-    Tačiau mums tik kenki, - karčiai atsakė Einaras, nepaisydamas raminančio Kajos rankos prisilietimo.
-    Yra tokių dalykų, kuriems net mes, žemių valdovai, negalim pasipriešinti. Šešėlio aš negaliu nei sušaldyti, nei paversti akmens luitu, o jis gali stovėti už manęs ir ėsti po gabaliuką, - milžinas atsiraitojo odinę rankovę ir parodė ranką. Visa jo oda buvo melsva, kaip dangaus žydrynė, tik vienoje vietoje raudonavo tamsi dėmė, - čia buvo pirmas perspėjimas.
-    Tai dvergai nešė Ulfo dukros kūną pas tave?
Milžinas atsisukęs pažiūrėjo į ledinį luitą ir nagu paskrebeno jo paviršių.
-    Taip, man buvo liepta išsaugoti kūną tokį, koks jis yra. Tačiau dar sugebėjau parodyti tiems niekingiems žemės padarams, kad nesu kokia sniego pusnis. Niekas per daug nepyks dėl to.
Ištiesęs milžinišką ranką, pakėlė uolos gabalą, kuriame švietė dvergo bruožai, ir vienu spustelėjimu pavertė į smulkius dulkių gabaliukus.
-    Tai kam reikėjo taip pat pasielgti su mumis? Ulfas tenorėjo tik atgauti savo dukros kūną.
-    Sakyk, Asgauto sūnau, ką žinai apie Sujungimą?
Einaras atsisuko į Kają, kuri tik nudelbė akis.
-    Nieko be to, kad šis žodis Ulfui nepatiko.
-    Jis protingas, tačiau per daug užsispyręs. Kai medžiui nukerti šaknis, jis nugriūva, o jį nukirtęs, gali kamieną ir šakas panaudoti, kaip tinkamas. Todėl ir turėjau taip pasielgti, nes Ulfas yra medžio šaknys. Turbūt iš pradžių jie tikėjosi pavergti jūsų kaimą taip, bet paskui užklupo Ulfo dukrą, kuria pasinaudoję norėjo jos tėvą užvaldyti. Užburtas ratas, nekvaršink sau galvos. Tačiau tik taip išsaugojau bent tuos, kurie liko. Daugybė kaimų ištuštėjo, daugybė karvedžių nusižudė, kad likusieji netaptų kažkur žygiuojančiais demonais.
-    Tai kodėl mes dar šnekam? - bejėgiškai išskėtė rankas Einaras.
-    Vieną smiltį sunkiau pamatyt, nei kupstą, - atrėžė Imiras, - aš dar šių žemių valdovas ir šį tą sprendžiu pats. Tu gali grįžti atgal į savo kaimą ir ten laimingai toliau gyventi arba leistis dar žemiau ir užgesinti ugnį, kuri sukuria šešėlius mano pašonėje. Tačiau, - iškėlė pirštą, - jei užgesinsi ugnį čia, žemės ilgą laiką nebematys šilumos. Tas man patiktų, tačiau be jūsų mano gyvenimas taptų bevertis, nes jūs, žmonės, dar niekada nesate matę, kas nutinka žemei, kai po ja nustojo degti ugnis. Kas nutinka gyvūnams, kai jie mato tik sniegą ir ledą.
-    O negali mūsų visų tiesiog išleisti? Ulfui tiek ir tereikia...
Milžinas jį nutraukė skardžiu trenksmu į suledėjusią žemę. Keli stambūs įtrūkiai nuvilnijo asla ir sustojo, atsirėmę į sieną.
-    Visus jus paleidęs, būsiu ištirpdytas, o tai reikštų visų šitų žemių žmonių, gyvūnų ir paukščių žūtį. Šešėlio pakalikas pakils čia po kelių dienų, norėdamas pasiimti jos kūną, - linktelėjo į ledo luitą, - ir dar ilgai nesupras, kodėl neateina į armiją nauji būriai. Per tą laiką arba jau būsi saugus namuose, arba pabandęs užgesinti ugnį. Jei kaimas neturi savo karvedžio, jo gyventojų nepanaudosi piktam.
Einaras atsisuko į Kają ir pats nesuprasdamas, kodėl taip elgiasi, suspaudė jos pirštus.
-    Tai ne tavo žmonės ir ne tavo žemės. Pats laikas grįžti atgal.
-    Nuo pat mažens viskas yra sprendžiama už mane - kokias dainas mokytis, kur žiūrėti ir galų gale - su kuo sujungti širdį. Bet tik jus pamačiusi, supratau, kad kiekvienas gali spręsti už save.
Einaras atsisuko į milžiną ir paėmęs kirvį, pasidėjo jį šalia.
-  Jei tau pavyks užgęsinti ugnį, - prakalbo milžinas, sunkiai atsistodamas ir numušdamas kelis varveklius, - aš pasistengsiu, kad jūs išgyventumėte per tas dienas be šilumos. Jei ne...


7.

Milžinas įsirėžęs nustūmė ledinį luitą su viduje įkaltina Ulfo dukra ir nusisuko, nežiūrėdamas į atsivėrusią ertmę, vedančią kažkur gilyn.
- Apačioje rasite vedlį. Juo vieninteliu dar pasitikiu. Ir, Einarai.
- Taip.
- Neskubėk traukti kirvio. Kad ir kas nutiktų – užgesink liepsną širdyje.
Einaras pasitaisė per nugarą permestą kirvį ir linktelėjo nusisukusiam milžinui. Gniuždė nuojauta, kad daugiau neatsiras gyvos būtybės, išvydusios šį ledynų milžiną. O galbūt ir nebeatsiras.
Atsivėrusi anga alsavo žvarbiu leduku. Atrodė, kad viduje tūno kažkoks didelis padaras, bandantis užmigti. Paskutinę akimirką Einaras dar spėjo pagalvoti, kaip greitai viskas pasibaigtų, jei iš tikrųjų taip būtų, tačiau vis tiek atsispyrė ir nuslydo nuožulniu tuneliu.
Krūtinę tarsi akmuo užgulė – jis lėkė žemyn protu nesuvokiamu greičiu, vos įstengdamas kvėpuoti. Aplink vien tamsa ir baisūs vėjo šuorai, trankantys veidą. Pabandė delnais uždengti bent burną, kad galėtų įkvėpti gurkšnį oro, tačiau tai vargiai padėjo. Akys pačios merkėsi, oro vis labiau trūko, o ir neatrodė, kad tokia kelionė greitai pasibaigs. Galbūt, tai nevargintų milžinų, bet jis tebuvo tik žmogus.
Akliną šaltą tamsą netikėtai pakeitė ryški šviesa ir kūną išsviedė ant ledinės žemės, pilnos smulkaus ledinio žvirgždo. Į nugarą atsitrenkusi aiktelėjo Kaja. Vienintelis šunytis jautėsi žvaliai ir dar viena galva spėjo lyžtelėti sužvarbusį veidą.
- Eik iš čia, - atstūmė šlapią nosį Einaras.
Nežinia iš kur sklindanti šviesa nutvieskė aukštus skliautus, nusagstytus galingais varvekliais. Melsvos sienos dvelkte dvelkė šalčiu, kurio garai ritosi pažeme, apsupdami padaro kojas. 
Nežinia, kas sulaikė Einarą – milžino žodžiai ar nuolanki trolio išvaizda – jis stovėjo susikūprinęs, rankas sunėręs ant juosmens ir palenkęs galvą. Tik gelsvos akys smalsiai ir su šiokia tokia baime stebėjo karį.
Trolis žingtelėjo atgal, vos Einaras atsistojęs suspaudė kumščius ir  užsidengęs ataugusį delną kita ranka ir kažką sumykė.
- Iki nudobsssi mane, išklausssyk.
- Tu tas vedlys?
Trolio gelsvos akys išsipūtė ir jis kiek dvejodamas nuleido rankas, pirštu paliesdamas grubaus darbo plaktuką.
- Nežudysssi vargšo Jurssstuno?
- Demone, ne to čia atėjau. Tu vedlys?
- Aš aš, - sumurmėjo įsižeidęs trolis ir pasikasė pliką galvą, - ir aš ne trolisss, - pamokančiai iškėlė pirštą, - mano prosssenisss Jorlebanksssas statė tiltą pačiam Rudajam Batui.
Einaras, pats nežinodamas kodėl, nusijuokė. Nežinia kodėl, bet širdyje nebebuvo jokio pykčio šiam padarui. Už patyčias nukirsta ranka – geri mainai. Iki sekančių mainų.
- Nepykit už tą nesssusipratimą, - tyliai murmtelėjo Jurstunas, - nuobodu čia vienam, nusprendžiau passsilinksminti truputį.
- Kitąkart -  galvos neteksi. Vesk mus.
Trolis kažką atsikirto nesuprantama kalba ir, atsukęs nugarą, nušlepsėjo į priekį, tik kartais atsigręždamas ir tarsi patikrindamas ar Einaras netraukia kirvio.
Einaras nusekė paskui. Pats nežinojo, kur tas kelias veda ir kur pasibaigs, tačiau jautėsi keistai ramus. Lediniai skliautai vis primindavo apie begalinį gylį, kuriame jie atsidūrė, tačiau tai per daug nejaudino. Vienintelis galvos skausmas tebuvo keistoji elfė. Bet, juk ji buvo perspėta. Tarsi sau, tarsi tuščiam lediniam vėjui Einaras gūžtelėjo pečiais – taip, jis ją perspėjo. Tik ne visi pajėgūs suprasti, kada geriau aukoti vieną karį, o ne visą būrį.
- Apie ką galvoji? - tyliai sušnabždėjo prisigretinusi Kaja.
Einaras, nustebęs dėl tokio netikėto klausimo, atsisuko į tyliai žingsniuojančią elfę. Tik dabar suprato besižavintis ryžtinga eisena ir šviesiu veidu. Be to dar niekada nebuvo regėjęs tokių varno juodumo plaukų. Atviros akys įdėmiai žiūrėjo į jį ir Einaras kiek sutriko.
- Apie namus, apie Arnorą, apie tas žiemas, kai braidžiau po sniego pusnis, ieškodamas lokio paliktų pėdų, apie pusnis, apie ledinę ugnį.
- Išsiruošdamas į tokį ilgą žygį palikai žmoną namuose? Galvojau jūs, Šiauriečiai, keliaujate su visomis šeimomis.
- Ne žmona, o sesuo. Be to – girdėjai blogai. Ir, - Einaras kiek sudvejojo, - ar supranti kam pasiryžai sekdama mane? Aš nesiruošiu grįžti atgal. Ir Imiras tai žinojo.
Elfė nusuko įdėmų žvilgsnį kažkur į šalį. Vieną ranką uždėjo ant šalia tapsinčio šuniuko sprando ir pašiaušė šerius, sulaukdama draugiško šiurkštaus liežuvio lyžtelėjimo.
- Kodėl tu nieko nedarei, kai milžinas sušaldė visus karius? Nė vienas raumuo nekrustelėjo.
Einaras pasitrynė geliančius pečius, galvodamas kaip geriau atsakyti. Ar galėjo ši būtybė suprasti apie tuos ledinius ryšius, siejančius dievus ir žmones? Apie vieną didelę ledinę upę, surišusią visus, kurie čia gimė ir kurie gimdė?
- Jis – mūsų visų tėvas., - nubrėžė ranka lanką, - Kad ir kaip pasielgtų, reiškia taip turėjo būti, - atsiduso Einaras, - mes jam meldžiamės, o jis mus saugo. Negaliu kelti rankos prieš tą, kuris pasirūpina, kad žiema baigtųsi, o pavasaris ateitų.
- Tai jei atėjęs sugriautų kaimą...
- To nebus, - nukirto Einaras, - jei netūrės žmonių, kuriais gali rūpintis, jis mirs. Jis senas kaip pasaulis ir gudrus, kaip ledynų lapė. Mano auka atsvers likusiųjų gyvenimą. Vienas neapginčiau kaimo, o jie- apgins ir be manęs. Negali žinoti, kas vyksta to, kuris gimė kartu su pirmuoju sniegu, galvoje. Imiras mato kur kas daugiau už mus. Mano auka nieko nereiškia, jei ji leis gyventi kitiems. Mirties aš nebijau.
Kaja gūžtelėjo pečiais ir susilaikė daugiau nieko nesakiusi.
Daugiau jie nešnekėjo, net gi vengė pažvelgti vienas į kitą ir vėl pajusti tą didžiulę bedugnę skiriančią jų suvokimą apie aplinkinį pasaulį. Trolis žingsniavo nesulėtindamas žingsnio, rodos, visai nekreipdamas dėmesio į aštrius ledo grumstus, skaudinančius plikas pėdas. Einaras tik porąkart trumpam stabtelėjo, norėdamas į odinį vandens maišą prigrūsti šiek tiek sniego. Ilgos ir sunkios medžioklės bei pavasarį vykstantys žygiai į Vandenžemes jį išmokė nugalėti bet kokį nuovargį. Vos pajutęs, kad miegas lipdo akis, tik ranka įsikibdavo tvirčiau į šuniuką ir taip žingsniuodavo pusiau snausdamas. Kelis kartus pajuto, kaip tą patį darė Kają, šalia padėjusi šiltą delną, tačiau rankos neatitraukė. Tomis trumpomis snaudulio akimirkomis vis regėjo Arnoros akis, žvelgiančias ten, kur išlydėjo brolį, o kartais kažkokius lieknus žmonės, stepėse stovinčius tarp laukinių žirgų. Moterys keistai priminė Kają, o vyrai...
- Jis! - staigiai atsimerkęs sušuko išdžiūvusia gerkle.
Po ilgų tylos akimirkų liežuvis vos vartėsi, reikalaudamas nors gurkšnio vandens?
- Kas? – Kaja šiek tiek susigūžė ir akylai apsidairė.
Einaras godžiai nurijo kelis ledinio vandens gurkšnius iš gertuvės ir pasikrapštė akis. Sapne trumpam pasirodžiusi keista mintis taip pat staiga ir dingo, palikusi tik klaikų jausmą, kurio niekaip negalėjo paaiškinti.
Padvelkė lediniu vėju, kylančiu iš bedugnio plyšio, perskrodusio tunelį.
Trolis iškėlė ranką ir pirmas prislinko prie pat krašto. Ilgais pirštais įsikibęs į akmenis, iškišo galvą virš plyšio, gelsvomis akimis naršydamas tamsą. Raukšlėtą veidą tuoj pat aptraukė smulkių snaigių danga
- Jei jūsss nieko prieš, prigulkit, kol Jurssstunas suręs tiltuką, - trolis išsitraukė plaktuką, - be to nemėgssstu, kai mane stebi dirbantį.
Einaras, beveik jo neklausydamas, tuoj pat prisėdo ant akmens, džiaugdamasis ta trumpa poilsio akimirka. Giliai viduje pyko pats ant savęs, kad niekaip negali atsiminti sapno.
Panardinęs pirštus į šunyčio šerius, nagais kasė krūpčiojančią odą. Kažkas labai keisto buvo ir šiame padare. Atrodė, kad kažkas galingesnis ir protingesnis supynė gijas taip, kad šunytis tiesiog turėjo atsidurti Einaro kelyje. Karys pakraipė galvą – niekada nebuvo girdėjęs, kad požemių padarai taip prisirištų prie žmonių. Tebūnie jis Fenrio sūnus, tačiau taip paprasčiausiai nebūna.
Šunytis, tarsi nujausdamas Einaro mintis, atsisuko ir visos trys galvos klausiamai įsistebeilijo.
- Na, -nusišypsojo jis, - ir tau kažkas neaišku.
Turėjo pripažinti, kad niekaip nesugeba sugalvot jam vardo.
Šalia per miegus sukrutėjo Kaja, nuvargusi po ilgos kelionės. Akiu vokai šiek tiek drebėjo, taršo po jais suktųsi košmarai.
- Norėčiau prašyt, kad pasirūpintum ja, kai manęs nebus, bet juk abiem teks tas pats kelias, ar ne?
Tylus amtelėjimas tarsi patvirtino jo klausimą, tarsi paneigė. Einaras užsimerkė, mąstydamas apie kitą rytojų be dangaus ir saulės šviesos, tik žemės ledinėse gelmėse.

Jurstunas sėdėjo atsirėmęs į lygiai nutašytą kuolą. Šiek tiek drebančiais pirštais atsargiai laužė tamsios duonos plutą. Gelsvos akys naršė prarajos gilumą ir tuo pačiu metu, su pasididžiavimu žvelgė į siaurą tiltuką, neriantį į tamsą, kaip juosta jungiantį du skardžius.
Einaras atsargiai pasikėlė, stengdamasis nepažadinti  Kajos ir atsisėdo šalia trolio.
- Štai jums ir tiltas, geriausias iš visų.
Praėjo kelios akimirkos, kol pagaliau pavyko suprasti kas ne taip  - trolis šnekėjo normaliai, balsas buvo net gi gražus ir visai nebepriminė gyvatės šnypštimo, labiau – seną žmogų, pavargusį nuo kovos dainų.
- Dėkui tau, - Einaras ištiesė delną šiek tiek dvejodamas, - nepyk už tą apsistumdymą.
Trolio rankos paspaudimas buvo stiprus, tačiau šiltas. Gelsvos akus nebeatrodė tokios atstumiančios.
- Jei nebūčiau toks,  neišgyvenčiau tokiais laikais. O buvo amžiai kažkada...
Rutulius primenantys rūko debesys kilo iš nepermatomos juodumos, nykdami kažkur tarp kabančių ledinių varveklių.
- Kadaise buvau geras karys, ietį valdžiau taikliau nei plaktuką, - tyliai sumurmėjo Jurstunas, - kadaise kovojau petis į petį šalia žmonių, kadaise nebuvo tiek ledo.
Einaras tyliai sėdėjo, bijodamas net sukrutėti ir trokšdamas išgirsti dar kažką. Tačiau trolis nutilo taip pat staiga, kaip ir prakalbęs. Nuo diržo nusikabinęs tuščiavidurį kaulelį su trimis skylėmis pavartė jį rankose, tarsi nežinodamas ką daryti.
- Ir kadaise viskas pasikeitė, - pridūrė nusviesdamas kauliuką į bedugnę, - ar tu, žmogau, žinai, ką darai?
- Taip, žinau.
Jurstunas apsisuko, nužiūrėdamas miegančią Kają.
- O dėl jos žinai, ką darai?
- Viskas dabar vyksta dėl mano gimtos žemės, o ne atėjūnės iš stepių, - kietai atsakė Einaras neatsisukdamas, viduje užsiplieskęs iš pykčio dėl tokio klausimo.
- Abejoju. Žinai, ką aš atsimenu dar? Kaip milžinai, kurie dabar seniai nugrimzdę į sapnus, dar buvo ne didesni už smėlio smiltis. O smėlio smiltys dengė visą šią žemę, skalaujamą jūros. Vyko tada mūšiai dėl kiekvieno žalesnio žemės kampo.
Einaras suklusęs pasisuko, norėdamas geriau girdėti, tačiau trolis paskutinius žodžius pritildė iki šnabždėjimo.
- Kokie mūšiai
- Didingi, - geltonose akyse žybtelėjo tolimos praeities atšvaitai, - o, kaip mes kovėmės! Trolis šalia trolio, žmogus šalia žmogaus. Danguje skambėjo Fenrio daina, o debesyse šoko valkirijos. Dundėjo kalnai nuo nepaliaujamo milžinų baubimo ir nykštukų ridenamų akmenų trinksėjimo. Buvo mūšiai...
- Dėl ko tie mūšiai?
Jurstunas įsmeigė savo geltonas akis tiesiai į jį.
- O dėl ko vyksta mūšiai, po kurių grįžti ir nebežinai kur dėtis – šnervėse nebejauti kraujo, rankos tuščiai ieško ieties, o tu sėdi ir lauki, kol saulė nusileis virš jūros. Žinai kodėl? Nes jos raudonas švytėjimas primena karo aušrą.
- Čia nėra jūros.
- Dabar nebe. Išgėrėm visą, kankinami troškulio.
Einaras susierzinęs atsistojo. Sugrubusios rankos nerangiai naršė diržo sagtį.
- Kaip trolis tu jau labai šnekus.
- Kadaise viskas buvo kitaip, - žodžius palydėjo tylus atsidūsėjimas.
Einaras grįžo prie laužo ir užsimetė apsiaustą, ištiesdamas kojas į liepsnas.

Juos pažadino staigus vėjo gūsis. Atrodė neįmanoma, bet tarp aklinų sienų, čia, tamsiame tunelyje, pakilo kuo aršiausia pūga, svaidydama smulkesnius akmenis ir žalodama odą. Einaras tuoj pat užsimovė pirštines ir akis prisidengė apsiausto gobtuvu. Širdis dainuote dainavo, pajutusi tą nenugalimą šaltį ir galingą vėją. Trolis išpūtęs galingą savo krūtinę, dairėsi aplink, kumpa nosimi uosdamas orą. Vienintelė Kaja nepatenkinta dangstėsi galvą ir glaudėsi arčiau šunyčio, kurį dabar kur kas labiau domino siautėjančios snaigės.
- Norit, kai ką parodysssiu?
Trolio balsas pūgoje skambėjo keistai gūdžiai, atgavo tą patį keistą gyvatišką šnypštimą. Einaras įdėmiai pažvelgė į gelsvas akis, bet Jurstunas niekaip neišsidavė apie pokalbį. Tik gelsvos akyse blykstelėjo karo aušros paskutiniai spinduliai. 
- Mums tai nepatiks? - garsiai užriko Einaras, bandydamas perrėkti pūgos gausmą.
- Tau - patiks.
Perėję siūbuojantį tiltuką, jie pasuko gilyn į plyšį tarp suvirtusių uolų. Einaras dar stabtelėjęs trumpai rankomis perbraukė virves, nesuprasdamas, kaip trolis sugebėjo pastatyti tokį tiltą vos per kelias snaudulio akimirkas.
Viduje pūgos taip nesijautė, skraidė tik kelios pasimetusios snaigės, kurias su džiaugsmu gaudė šuniukas.
Sienos pulsavo blyškia melsva šviesa. Padai vienodai trinksėjo į lygiai nugludintą uolieną. Einaras rankomis perbraukė sieną ir nustebęs užčiuopė kirtiklio paliktas žymes ir angas, tarsi kadaise čia smeigdavo deglus.
Ir daugybė pelenų, kurie tas kelias sniego kruopeles nuspalvino iki niūraus pilkumo.
Aukščiau iškėlus deglą, liepsna nušvietė apvalus tunelio skliautus su retais dažų pėdsakais. Vienoje vietoje tarsi buvo nupiešta ranka su ištiesta ietimi.
- Einam, - trūktelėjo sustojusį Einaras trolis.
Karys nubloškė ranką ir buvo pasiryžęs atsikirsti, tačiau Jurstuno gelsvose akyse sušvitęs skausmas sustabdė. Kažkuo šis tunelis trolį skaudino ir kėlė nemalonius prisiminimus.
- Bet turėsi papasakot daugiau apie tuos mūšius, - tyliai sušnabždėjo.
Trolis nei linktelėjo, nei papurtė galvą. Apsisukęs nuslinko į priekį, susilenkęs, tarsi ant pečių gulėtų visas kalnas.
Išnirus iš tunelio, šviesa tiesiog apakino. Kaja prisidengė akis, o Einaras tik prisimerkė. Per medžiokles buvo regėjęs dar ne tiek spindinčio sniego, tad akys spėjo įprasti. Tačiau vaizdas vis tiek pribloškė.
Po didžiuliu akmeniniu skliautu snaudė ištisi miesto griuvėsiai. Vieno kito sienas dengė palaidos krištolinės plokštės, skaidančios visą šviesą. Miesto centre tyliai stūksojo bokšto pamatai. Pats bokštas, matyt, kadaise nugriuvo, sutrindamas į dulkes gerą dalį miesto. Sienos, viena už kitą storesnės, lanku supo miesto griuvėsius kas kelias gatves.
Bet jis atrodė neįtikėtinai senas.
Akmeninės skulptūros, kurių buvo neįtikėtinai gausu, vaizdavo niekada neregėtas būtybes, besikaunančias su žmonėmis ir troliais. Kiekvieno, dar nesugriuvusio, namo stogą puošė keisti raižiniai, vaizduojantys padarus su sparnais ir kūjais.
Einaras šiaip ne taip atplėšė akis nuo freskos, išpieštos ant sveikiausiai atrodančios sienos ir smalsiai žvilgtelėjo į Jurstuną. Trolis tyliai murmėjo žodžius po kumpa nosimi, vis paliesdamas savo kaktą ir krūtinę. Nebuvo jis panašus, nei į piktąjį padarą, nei į didingą karį – vien pakumpęs senas trolis, savo gelsvomis akimis matantis kur kas daugiau, nei Einaras.
Sugirgždėjo atveriamos durys, žemyn gatve nusirideno kelios saujos akmenukų.
Iš plyšių, griuvėsių, net vandens lindo įvairiausi troliai – kas tempėsi plaktuką, kas pjūklą, o kas tiesiog saujoje spaudė keletą vinių. Tačiau labiausiai išsiskyrė sukumpęs trolis, nešinas ilgą ietį, su gale plevėsuojančiais drobės skiautais.
- Jurstunai...
Senasis trolis ištiesė ietį į priekį ir smailiuoju galu palietė Jurstuno kaktą.
- Dideli tavo keliai.
- Dideli, Gudvaeri.
Einaras akylai stebėjo netikėtai pasikeitusį Jurstuną – iš žemės padaro, tokio pat pilko, kaip ir dulkės, kurias trypė jo pėdos, radosi kažkas daugiau, kažkas didingo iškilo iš praeities. Dabar stovėjo ne pokvailis tiltų statytojas, mėgstantis erzinti visus, kurie pasirodydavo, o kur kas daugiau – galingas karys, praliejęs tiek daug kraujo, kad slėniai sugebėtų patvinti.
Kaip atsiradusi iliuzija, taip staiga ir išsisklaidė.
- Bet, Jurstunai, pro Hjodhjedo Vartus tau negalima. Mes juos aklinai užvėrėme, paskui atvėrėm vėl, - Gudvaerio veidas sugižo ir jis piktai trinktelėjo ietimi per žemę, - bet Jam mūsų nereikia, Jis galvoja, kad mes niekingi tiltų statytojai, mes Jam per menki kovotojai...
- Šešėlis?
Trolis taip staiga palinko link prakalbusio Einaro, kad jis net šoktelėjo atgal siekdamas rankomis kirvio. Tačiau pirštai sučiupo tik tuščią orą. Kirvis gulėjo ant žemės šalia Gudvaerio kojų, kartu su Kajos durklu.
- Ar tavo kaulai maišėsi kartu su mano šalia Akmens Ilties?
- Ne...
- Ar tavo kraujas susimaišė su Egilo vandenimis, žmogau? Pažiūrėk į save, kas liko iš tų, su kuriais mes apsikeitėm vardais ir žaizdomis? Tik tiek iš karingųjų Vikgų genties?
Trolis ištiesęs ranka neįtikėtinai stipriai stumtelėjo Einarą.
- Tu tik šešėlis to, kas buvo ir neturi jokios teisės kalbėti neklausiamas.
- Gudvaeri, - Jurstunas sugriebė jo ranką, - aš juos kovai pažadėjau Imirui. Ir nuvesiu juos ten, pro Akmens Iltį, prie to, kas minta šviesa.
Gudvaeris nusisukęs nužvelgė visus savo gentainius ir kažką sumurmėjo, nepaliaujamai braukdamas nagais per ietį. Pratisas aštrus garsas pakilo iki pat akmeninių skliautų.
- Tu nebuvai tada čia, kai Jis, atėjęs pasijuokė iš mūsų, pavadino nukaršusiais kariais, nemokančiais laikyti ieties. Jo akys niekada nebuvo matę Akmens Ilties saulės šviesoje, tačiau jis juokėsi, savo klastinga šypsena nutrenkdamas mus ant kelių. Mane, - jis atsisukęs užrėkė gergžiančiu balsu, - kuris tokius piktus vandenis, kaip jis, talžė akmenimis. Ir nori pasakyti, kad tas niekingas žmogysta gali kažką padaryti?
- Ne, to nenoriu pasakyti. Tačiau Imiras liepė. Nepaklusi?
- Imiras prarado protą po Šalčio Bokšto griūties. Ką jis nusimano, - pridūrė ne klausdamas, o patvirtindamas.
Einaro pirštus palietė švelni šiluma. Kaja prigludo arčiau, tačiau neramus jos žvilgsnis liko įbestas į akmenimis užverstus vartus, stūksančius pačiame miesto gale.
- Kas ten? – tyliai sušnabždėjo Einaras ir nepaaiškinamo impulso pagautas suspaudė elfės delną.
- Nesuprantu.
Daugiau ji nieko nebesakė, tačiau kūnu nutekėjo drebulys.
Gudvaeris tebestovėjo apsuptas savo gentainių, neleisdamas praeiti Jurstunui. Einaras, nors ir nenoromis, paleidęs Kajos delną, žingtelėjo į priekį ir pasilenkęs pakėlė savo kirvį. Senasis trolis įdėmiai nužvelgė blizgančius ašmenis.
- Anksčiau pas mus galiojo įstatymas, kad dviem būriams susitikus ant tilto ir nesusitarus gražiuoju, kaunasi po vieną vyrą. Kas pralaimi – grįžta atgal...
Nespėjus pabaigti, Gudvaeris mostelėjęs ietimi dūrė buku galu į krūtinė ir ranka išmušė kirvį pargriaudamas Einarą.
- Tai mes sugalvojom šį įstatymą, - sušnypštė iš gėdos degančiam Einarui į ausį, - tačiau anksčiau viskas atrodė kiek kitaip. Tu negali naudotis tais įsakais, kurie prigimtis kita.
Jurstunas padėjo atsistoti Einarui ir pakėlęs jo ginklą atidžiai nužvelgė ašmenis.
- Mes, - giliai įkvėpė trolis, tarsi kaudamasis su nematoma jėga, - prašome tavęs.
- Mes?
Senasis trolis įdėmiai pažvelgė Einarui į akis, nepaisydamas daugiau Jurstuno.
- Mes?
- Aš prašau tavęs, - nurijęs karčius žodžius tyliai sušnabždėjo Einaras.
- Ko tu ten neradęs? Mirties? Juk žinai, kad sulauksi blogesnės lemties, nei mirtis. Mirtis – tai išsigelbėjimas, vardan Khorjano.
- Kas manęs ten laukia?
Gudvaeris netikėtai čiupo Einarą  riešo ir nusitempė paskui, ranka sustabdęs norinčius sekti paskui. Kylant gatve aukštyn, trolis ietimi kas kelis žingsnius vis stuktelėdavo ieties kotu į žemę.
- Tavęs negąsdina lemtis, blogesnė, nei mirtis?
- Ne.
- Tavęs negąsdina tai, kad neateis Valkirijų moterys?
- Ne.
Trolis susimąstęs sustojo.
- Mes ateisime pas tave ir kausimės šalia tavęs.
Gudvaeris dingo pakrypusio namo griuvėsiuose. Vienas po kito pasislėpė ir likusieji gentainiai, palikdami tik sutrikusį Einarą, Kają ir sukumpusį Jurstuną. Atrodė, kad čia visada taip ir buvo – tušti ir apleisti griuvėsiai, pilni paniurusių vaiduoklių.
Einaras neatsigręžęs nužingsniavo į priekį, tvirtai žinodamas, kad vartai bus atviri, o akmenys – stebuklingai dingę. Širdies kamputyje nujautė, kokia lemtis galėjo būti blogesnė, nei mirtis.
Jis buvo pasiruošęs tik garbingai mirčiai kovos lauke ar senatvėje, menant galingus laikus, tačiau ne tam, kas jo laukė už vartų.

Visą urvą dengė storas ledo sluoksnis, su jame sustingusiais blausiais pavidalais. Per vidurį nukaręs varveklis skleidė ryškią šviesą. Už nugarų šurmuliavo sava kalba troliai, tačiau vienas nedidelis vėjo gūsis ir uola užsivėrė taip pat staiga, kaip ir įleidusi keliautojus. Garsiai sutraškėjęs, atsivėrė ledas, keldamas į viršų ledinį luistą, ant kurio sėdėjo elfas, rankas taikiai sudėjęs ant kelių.
- Amaeli?..
Baltaplaukis elfas spragtelėjo pirštais, pažadindamas galybę sūkuriuojančių snaigių aplink jį. Aštrūs vandens kristalai tuoj pat aplipo Kają, sustingdydami beišsiveržiančius žodžius.
Trolis sureagavo anksčiau, nei Einaras ir garsiai kaukdamas puolė iškėlęs plaktuką. 
Garsiai vaitodamas trolis nusirito ant žemės ir susiėmė už krūtinės. Elfas atsainiai nusibraukė ilgų pirštų paliktas žymes nuo peties.
- Jurstunai, nesielk neprotingai. Pats sau pakenksi. Nenoriu žudyti. Kol kas.
Žodžius palydėjo daugybė keiksmų, tačiau padaras daugiau nejudėjo. Elfas mostelėjo dvejojančiam Einarui ir draugiškai nusišypsojo sustingusiai Kajai.
- Nesijaudink dėl jos- Kaja labai ūmaus būdo, tad ramiau bus, jei ji kurį laiką negalės pakenkti sau. Sėsk, nebijok.
Einaras atsisėdo ant apledėjusio akmens ir pasidėjo kirvį ant kelių, kurį elfas nužvelgė tiriančiu žvilgsniu. Jautėsi, kaip paskutinis kvailys, nepuldamas gelbėti Kajos, tačiau kažkas, elfo akyse, jį sustabdė. Menkutė nuojauta kuždėjo, kad visiems bus geriau, jei nesikarščiuos. Vis gi jis buvo medžiotojas. Mokėjo laukti iki tinkamos progos.  Giliai įkvėpęs perbraukė kirvio ašmenis pirštais, jausdamas labiau pasitikintis savimi. Dangaus geležis labai tyliai suvibravo, tarsi kalbėtų seniai išėjusio tėvo dvasia.
- Geras ginklas.
- Tai tu ir būsi tas Šešėlio pakalikas.
Elfo akyse šmėkštelėjo raudonos pykčio ugnys, kurias jis tuoj pat užgesino šypsena.
- Būčiau dėkingas, jei vengtum tokių žodžių. Jie žeidžiantys. Vis gi aš tik pusiau demonas.
Einaras nukėlė ranką nuo kirvio. Norėjo netikėti tais žodžiais, pasijuokti iš to gležno elfo, turinčio tik niekingą durklą prie šono, tačiau nesiryžo. Nuojauta sakė, kad viskas, ką girdi ir išgirs, yra teisybė.
- O tu į mane taip nežiūrėk, - kažkaip skausmingai jis kreipėsi į sustingusią Kają, kurios tik akys judėjo, - ne aš kaltas, kad mūsų motina patikėjo demono kalbomis. Aš jos neteisiu, neteisk ir tu.
Sudrebėjus lediniam skliautams, į žemę sudužo keletas varveklių. Elfas šiek tiek pakreipė galvą, klausydamasis.
- Girdi, jie žygiuoja.
- Kas?
Elfo veidą nutvieskė bjauri šypsena.
- Žmogau, geriau tau nežinoti. Jie žygiuos per tuos kraštus, kur gyvena Arnora, praeis, nepalikę jokių pėdsakų ir nepavargę niokos žemes tol, kol atsidurs iš kur prasidėję. Tačiau tau siūlau sandėrį. Sąžiningą sandėrį. Juk atėjai čia mirti?
Einaras nukrapštė kelias sniego grumstus ir susigrūdo juos į burną, malšindamas ledu troškulį. Degantį liežuvį palengva gesino šaltis.
- Ulfas...
- Ulfas yra niekas, - numojo ranka elfas, - per lengvai pateko į mano spąstus. Tokio kario man nereikia. Vieni yra geri kariai, kiti- puikūs medžiotojai. O kas iš to. Man reikia daugiau. Kur kas daugiau. Visi jie, - mostelėjo ranka, rodydamas į blankius siluetus ledo sienoje, - per dideli karštakošiai, drąsūs, išmintingi, bet karštakošiai. Pirma puola, paskui klausia. O kartais ir to nedaro. Anksčiau žmonės buvo kitokie...
Godžios akys dabar stebeilijo tiesiai į veidą.
- Jau iš Jurstuno girdėjau.
- A, šito, - elfas pašaipiai nužvelgė iš pykčio degantį trolį, - keista, kad taip greitai susidraugavote. Visiem jiem pasimaišė protas, - pabaksnojo pirštu sau į smilkinį, - kas liko po Trijų Debesų mūšio, dabar vaikosi senų svajonių ir pasakoja nebūtas istorijas. Bet, man nereikia ir jų – kraujas per šaltas. Man reikia tavęs.
Einaras toliau glostė ašmenis, jausdamas vis stiprėjančią vibraciją, kylančią, rodos, iš pačių gelmių, kuriose sūkuriavo ledas ir ugnis. Sąmonę trumpai vis paliesdavo padriki žodžiai, tylus šnabždesys.
- Kodėl būtent aš.
- Todėl, kad tai supranti, - pagarbiai nuskambėjo balsas, - juk žinai, kas vyksta dabar – ištisi kaimai tuštėja, nes jų gyventojai paklūsta man ir jungiasi į dar didesnius Šėšėlio būrius. Nori apsaugoti Arnorą?
Trolis pasirėmė alkūnėmis į žemę ir gūdžiai sušvokštė.
- Neklausyk...
Trumpas melsvas blykstelėjimas sudrebino padaro kūną ir jis nurimo amžiams. Elfas persibraukė pirštu lūpas.
- Geras statytojas, tačiau labai kalbus. Tai ką manai, medžiotojau?
Einaras spoksojo į sustingusią Kają. Judėjo tik gilios akyse, kuriose tvyrojo neapsakoma baimė ir neapykanta, sumišusi su maldavimu.
- Iš kur man žinoti, kad neapgausi manęs?
- Mano žodis, tai ne vėjo dvelksmas. Nesiūlysiu jokių kvailų sutarčių su kraujo, tik prašysiu tavo širdies ir ištikimybės, mainais už viską, - jis plačiai išskėtė rankas, - viskas bus tavo. Visa ta kariauna, kuri atstatinėja pasaulį, bus tavo. Jei pasakysi aplenkti kaimą, jie klausys besąlygiškai. Ką manai? Puiki sutartis. Ir ji, jei norėsi, bus tavo.
Einaras atsisuko į Kają. Jam pasirodė, ar tikrai veide šmėkštelėjo skaistus raudonis?
- Tai kodėl pats nevedi kariaunos ten, jei esi galingesnis už mane?
- Kodėl pats Šešėlis nesirodo, o slepiasi? –rankom skėstelėjo elfas, - kas žino? Kodėl šiandien sninga, o rytoj saulė švies? Kodėl mėnulį keičia saulė? Ne mums nagrinėti, kodėl kažkas vyksta. Tai kaip, sutinki?  Juk tu, keliaudamas čia, buvai pasiryžęs mirti, o dabar valdysi viską, ką panorėsi.
Einaras apsidairė. Žvilgsnis sustojo prie negyvo Jurstuno, kreivuose pirštuose spaudžiantį plaktuką..
- Tavo žodis?
- Mano.
Elfas nusišypsojęs atsistojo ir priėjo taip arti, kad galėjai užuosti svaiginantį jo kvapą. Tarp jų išdygo laužas, kuriame raitėsi ne ugnis, o ledas, mesdamas į viršų ne suodžius, o snaiges. Viduje sukosi kruvina ledo iltis. Vienas smaigalys žiūrėjo į apačią, kitas -  į viršų.
- Štai, Šaltasis Laužas, vienas iš Senųjų. Juk žinai, kad nemeluoju. Jauti tai.
Einaras spoksojo į laužą, negalėdamas atplėšti savo žvilgsnio. Už nugaros sušlamėjo galingi sparnai ir švelnios moteriškos rankos nusileido ant pečių, apgaubdami kūną ramybe.
- Mes išrinktos surinkti tuos, kurie nebijo mirti...
Einaras nusipurtė rankas ir tyli giesmė nutilo. Valkirijos, garsiai raudodamos, atsitraukė.  Ką pamatė lauže, įsmigo į atmintį negrįžtamai.
- Jaučiu. Mano širdis už mano seserų ir brolių ramybę?
- Taip.
Elfas ištraukė durklą iš ledinio laužo gniaužtų ir įrėmė smaigalį į krūtinę, įsiremdamas į kitą pats. Galėjai jausti troškų kvapą ir deginantį žvilgsnį, tačiau Einaras neužsimerkė.
- Tavo širdis dabar mano.
Ledo iltis giliai susmigo į Einaro krūtinę, kitas smaigalys tik vos palietė elfo krūtinę.
Skliautai sudrebėjo, apimti kaitinančios liepsnos, bergždžiai kovojančios su ledu.
Kūną apėmęs stingulys pradėjo stumti visus jausmus, visus prisiminimus. Norėjo Einaras dar daug ką pasakyti Kajai, norėjo, atsisveikinti su vargšu Jurstunu, norėjo pasakyti šunyčiui, kad saugotų elfę,  bet lūpas surakino šaltis. Kūnas paskendo liepsnose, kurį tuoj pat gesino sniegas. Stora smilkstanti pluta padengė visą Einarą, kietėdama ir virsdama tamsiais šarvais su likusiais ledo intarpais, kur ugnis nepajėgė prasiskverbti. Rankose laikomas kirvis tapo neįtikėtinai lengvas, ašmenys pasidengė varvekliais ir ugnies paliktais pelenais.
Pasaulis prarado visas spalvas, liko tik niūrus pilkumas, tačiau Einaro tai nestebino. Kaip nestebino ir staiga pasikeitęs elfas, kuris dabar labiau priminė demoną su lediniais sparnais. Ir skaisčiai žėrinčiomis akimis.
- Sveikinu, manasis generole, - naguota letena nusileido ant peties, - dabar tu turi viską.
Einaras suspaudęs kumštį smogė į sieną, kuri tuoj pat suaižėjo, smulkiais kristalais išvirsdama ant žemės.
- Puiku, ar ne? - gilios akys nebeatrodė tokios paslaptingos ir žiaurios, - gauni visos žemės jėgą, nemirtingumą, turtus, jei panorėsi, šimtus laivų, jei turėsi, kur patalpinti, o vis tiek lieki žmogumi.
- Žmogumi?
- Žmogumi, -patvirtino elfas, - nes tik žmogus gali nugalėti kitą žmogų. O toks žmogus kaip tu... padarys dar daugiau.
Jis Einarui į rankas įbruko nelygiai skilusį varveklį, kurio paviršiuje raibuliavo vaizdas – Imiras vieną po kito gaivino sustingusius karius, ilgiausiai sustojęs prie Ulfo.
- Aš savo žodį tęsėjau – tavo kaimas saugus, tavo broliai grįžta namo, niekas nepasikėsins į juos, nes tu valdysis visus tuos, kurie tai įstengtų padaryti. Dabar laikas atlikti man paslaugą.
Einaras numetė ant žemės varveklį ir sutrynė sunkiu batu į šimtus blizgančių dulkių. Išvydus pažįstamus veidus, krūtinėje tarsi kažkas dilgtelėjo, tačiau labai trumpai. Stengdamasis daugiau apie tai negalvoti, kietai suspaudė savo kirvį. Šalia kažkas garsiai suurzgė.
Šunytis nepažįstamai pasikeitė vos per kelias akimirkas, virsdamas į žirgo dydžio siaubūną su iš nasrų virstančia liepsna ir ledokšniais padengta ketera. Ant sprando iš šešėlio susiformavo juodas balnas.
Cerbis.
Einaras pats sau linktelėjo.
Puikus vardas. 
- Ką tik pasakysi.
Elfas ranka nubraukė šerkšną nuo sienos ir į plyšį įbedė peilį.


Jiedu stovėjo vėjų raižomoje kalno viršūnėje. Virš galvų sukosi tankios debesų juostos, šviesdamos dangų savo blyksniais, kojomis ritosi sniego patalas, beviltiškai bandydamas prasismelkti tarp šarvų plokščių.
Apačioje, giliame tarpeklyje, siūbavo nesuskaičiuojama daugybė beveidžių siluetų, mosuodami kreivomis ietimis ir lūžusiais kardais. Virš jų galvų skraidė rūko tumulai, iš kurių kyšojo iltys ir nagai, žemė drebėjo nuo joje besirausiančių nematomų padarų.
Tačiau Einaras to nematė, negirdėjo, tik paklusniai žvelgė į horizonte spindinčią pilį. Net dingus spalvom tiesiog jautei tuos raibuliuojančius stogus ir iškilius bokštus, neriančius aukštyn į dangų.
Tas vaizdas degino akis ir juodą sielą, tačiau Einaras nedrįso nuleisti akių.
- Štai. Tu žmogus, gimęs pasaulio pakraštyje. Jie – žmonės stovintys prie to krašto ir nieko neišleidžiantys. Ar manai, kad tai teisinga?
- Ne, - pirštai patys suspaudė kirvį.
- Jie trukdo jums žygiuoti tolyn, išvysti tai, ko nematėte, laiko tavo žmones uždarytus nederlingoje žemėje. Tu tik padarysi gerą darbą.
- Žinoma.
Priekinius būrius sudarė beveidžiai pavidalai, tačiau dar buvo galima atpažinti drabužių skiautes, kai kuriems ant kaklų kybojo amuletai, primenantys trumpakočius kirvukus. Einaras suraukė kaktą, bandydamas prisiminti, kur tai regėjo, tačiau neįstengė.
Atokiau šurmuliavo tamsūs debesys, pilni besikeičiančių pavidalų. Už jų staugė ledo demonų ordos, grasinančios  danguje pasirodžiusiai tamsiai saulei. Kiek akys užmatė- lingavo nesuskaičiuojama daugybė pavidalų, kurie klaupėsi prieš elfą, o visų pirma -  prieš Einarą.
- Dabar – jie tavo. Jei norėsi – susirink didesnę kariauną. Gal koks kaimas tave įžeidė – eik, atimk jų veidus, prijunk prie savo kariaunos, gal svajojai apie kokią šalį – keliauk, pasiimk visus. Ir nugriauk tuos bokštus.
Elfas dingo, palikdamas Einarą vieną kalno viršūnėje. Niūrus dangus užgožė paskutinius saulės spindulius, nuspalvindamas visą žemę juoduma. Stiprūs gūsiai drebino galingus riedulius ir taršė plaukus. Iš po sniego kyšančius juodos uolienos gabalus gludino niekada nerimstantis ledinis vėjas. Žingtelėjus į priekį sunkiai sugirgždėjo sniegas, sudrebėjo visas kalnas.
Einaras, apimtas keisto impulso, atsisuko ten, kur sniego sūkuriai buvo stipriausi. Pasaulis susitraukė iki mažyčio taškelio, kurio viduryje tyliai migo nedidelis kaimelis. Jauna mergina stovėjo prie užšalusio upelio, žiūrėdama į snieguotus tolius. Kalvose sujuodavo keli siluetai ir mergina nuskubėjo į priekį, nepaisydama, kad kojas žaloja šaltas ledas. Iš rūko išniro pirmasis – senas karys, nešinas pilku apsiaustu.
- Ulfai?
Balsas priminė labiau tylu dvelksmą, tačiau karys sustojęs nulenkė galvą, spoksodamas į sniegą. Galų gale papurtė galvą.
Einaras suraukė kaktą ir vaizdinys dingo. Jauna mergina kažką jam priminė, kažką artimo ir šilto...
Aštrus skausmas nudiegė krūtinę, tiesiai ten, kur pro tamsius šarvus buvo prasismelkęs ledas.
Tylus urzgimas praplėšė jo lūpas ir Einaras vienu mirksniu atsidūrė priešais nesuskaičiuojama kariauną, pilną demonų ir beveidžių pavidalų.
Cerbis paklusniai sekė iš paskos, akylai dairydamasis į demonus. Į nerimstančią kariauną plūdo vis didesni būriai, atkeliaujantys iš kalnų, tamsos ir kai kurie – iš dangaus. Giliai širdyje tai gąsdino, tačiau dabar širdis priklausė ne jam.
Kiekvienas, prisijungęs prie kariaunos, praeidavo pro Einarą, tarsi norėdamas pasirodyti, kad atlieka pareigą.
Beveidžiai kariai, kadaise buvę žmonėmis, demonai su galingais sparnais, gyvatės su ledinėmis iltimis, milžinai, dvasios, su iš paskos besivelkančiais ugnies šleifais – niekada joks gyvas žmogus nebuvo to matęs, tačiau Einaro tai visiškai nejaudino. Abejingai stebėdamas slenkančius būrius, viena ranka glostė Cerbį. Ne, šis šunytis kelyje pasirodė ne šiaip sau.
Naujai atėjusios minios priekyje stovėjo Gudvaeris, rankose spaudžiantis savo ietį. Išvydęs Einarą, jis žemai nusilenkęs prispaudė kaktą prie žemės.
- Didysi Vikgai, mes atėjom kautis už tave.
Einaras sukruto. Kirvis pakibo virš susikūprinusio trolio galvos. Vienas mostas ir to kvailo trolio neliktų.
- Kiek pamenu, anksčiau šnekėjai kitaip, - suniurzgė Einaras, jau nebesistebėdamas, kad jo balsas pagilėjo ir įgavo ledinę išraišką, - nors ir sakei po to prisijungsiąs.
- Ne, dabar tu didelis karys, o mes, - jis mostelėjo sudiržusia ranka į už jo stovinčius trolius, - mielu noru pasidalinsim savo ietimis.
- Net jei teks kautis su tokiais, kaip aš? - atsigręžė į toliuos stūksančius auksinius bokštus.
- Anieliai pirmieji pradėjo kalbas apie žmones ir žemės padarus, - kumščius suspaudė Gudvaeris, - kai kritom prie Akmens Ilties jie pasakė, kad žmonės visada neš teisingumą, o mes – tik blogį ir šaltį. Išpuikę žmogystos, neverti vadintis kraujo broliais. Aš mielai smeigsiu savo ietį į žmogaus širdį.
- Tebūnie.
Neklausydamas tolimesnių trolio padėkų ir nepaisydamas ištiestų brangių dovanų, kurių jam visiškai nereikėjo, Einaras nustūmė šalia stovintį demoną su daugybe akių kaktoje ir smalsiai įsistebeilijo į artėjantį liekną siluetą. Krūtinėje karščiau užsiplieskė ugnis ir tuoj pat užgeso, apipilta ledo. Bet, jis pažino Kają, kuri ėjo į priekį, nepaisydama vis labiau nerimstančių demonų ir virš jos besikaupiančio ugnies lietaus.
Tačiau niekas nedrįso kažką padaryti. Tarp Kajos ir jos brolio tvyrojo vos juntamas panašaus kraujo kvapas ir demonai vos neišprotėjo, niekaip nenuspręsdami, kaip elgtis.
Einaras stebėjo, kaip elfė artėja, spėliodamas, kada ji išsigąs ir puls bėgti.
Tačiau Kaja nesustojo, tik žingsniavo, kietai suspaudusi kumščius.
Gudvaeris susiraukė ir klausiamai žvilgtelėjo į Einarą, kuris neigiamai papurtė galvą.
Virš galvų besisukantys ugnies debesys vis greičiau stiprėjo, grasindami bet kurią akimirką pratrūkti. Viena gyvatė pabandė kasti elfei, tačiau paskutinę akimirką sustojo. Ledinis liežuvis neramiai sukrutėjo.
- Ko tau čia reikia?
Kaja nepuolė ant kelių, net nelinktelėjo, tik įdėmiai stebėjo Einarą, kuris, neatlaikęs skvarbaus akių žvilgsnio, nusuko galvą į šoną.
- Ir tu juo tiki?
Einaras liepsnote liepsnojo įtūžiu, tiesiog norėjo vietoje perskelti tą kvailą elfę. Tačiau pats nesuprato, kodėl neįstengė to padaryti.
Tik stovėjo nejudėdamas, stengdamasis nežiūrėti jai į akis. Nekrustelėjo nė mažiausias raumuo, net tada, kai ji priglaudė delną prie storų krūtinės šarvų.
- Viduje dar turi būti ta širdis, kuri mylėjo ledynus, amžiną sniegą ir tas šaltis naktis, pilnas vidinės šilumos. Ar tu bent įsivaizduoji, kur mes esam? Kažkur tarp dviejų pasaulių, toli nuo tavo ir mano žemių. Einarai...
- Eik iš čia.
Kaja šiek tiek atsitraukė, niekaip nereaguodama į aplink stovinčius beveidžius padarus.
- Neisiu.
Beveidžiai pasislinko artyn, tiesdami savo rankas link jos.
- Šalin visi, - užrėkė Einaras, kirsdamas kirviu per ištiestas rankas, - kai aš jums sakau pult, tada ir puolat, o ne anksčiau.
Beveidžiai šnypšdami atsitraukė ir dingo rūko verpetuose. Gaili aimana palengva tilo.
Einaras nustebęs spoksojo į krutančią nukirstą galūnę, negalėdamas suprasti tokio šio savo poelgio.
- Eik iš čia, - dusliai pakartojo jis antrąkart.
- Neisiu. Štai, - ji parodė rankose laikomą durklą, - tavo kankino košmarai apie tavo mirtį nuo mano rankos ir geriau taip pasielgsiu, nei leisiu tau likti tokiam, koks tapai. Tavo širdis...
- Mano širdis priklauso Jam, - kietai nukirto Einaras.
- O bent žinai, kam tas durklas anksčiau buvo naudojamas? - sunkiai atsiduso Kaja, - jį nešiojosi dievai dar tais laikais, kai ieškojo tobulų žmonių. Rasdavo – sujungdavo širdis. O dabar kam skirta – gimdyti tokiems, kaip tu, kurie pamiršo viską, - pasibjaurėjusi pridūrė.
- Aš nieko nepamiršau, - užstaugė Einaras, perrėkdamas ledinį vėją, - aš išgelbėjau kaimą, o dabar išgelbėsiu kenčiančius nuo tų kvailių, užsidariusių savo bokštuose.
Kaja liūdnai pakraipė galvą ir durklą paslėpė už juostos. Trumpai žvilgtelėjusi į sunerimusį Cerbį, apsisuko ir dingo staugiančioje minioje, norinčioje, bet negalinčioje ją pulti.
Einaras įšoko į balną, kankinamas dvejopu jausmų. Vis gi tą kvailą elfę jungė kraujo ryšis su Ašimanu, todėl ji ir leido sau taip elgtis.
- Žygiuojam, - mostelėjo ranka, - laikas išvaduoti žemes nuo pasipūtėlių žmonių.


Einaras palengva budo iš slogaus sapno, kuriame sukosi moteriškas dailus veidas, šaukiantis jį vardu.
Aplink jį tvyrojo klampi tamsa. Kažkur, už palapinės sienų staugė šimtai nerimstančių sielų, pleveno prakeiktųjų valkirijų sparnai.
Tvokstelėjo žaibas, nušviesdamas palapinės vidų ir šalia lovos žybtelėjo ryškiai žalios akys ir blizgantis plienas.
Einaras, dar pusiau neišbridęs iš sapno, atsiduso. Pagaliau, nuolatinis košmaras atėjo jo.
Žaibui nutilus, palapinės vidų dar tebegaubė tamsa, tačiau joje tebeblizgėjo akys.
- Na, ko lauki? – lediniu balsu paklausė lūkuriuojančios Kajos, - užbaik, ką pradėjusi. Širdis čia, - kumščiu trenkė per krūtinės šarvus.
- Einarai, - durklas įsirėmė į šarvus, - prabusk tu pagaliau. Tavo širdies negali paimti toks padaras, kaip Jis.
- O kas gali?
Kaja neatsakė. Durklo ašmenys atsitraukė, tačiau blykstelėjus eiliniam žaibui jie vis žybtelėdavo virš gulinčio Einaro.
Sunkiai atsistojęs užžiebė deglą ir smalsiai nužiūrėjo elfę. Dailų veidą raižė nuovargio randai, o drabužiai buvo apkibę pelenais ir purvu. Atrodė taip, tarsi ką tik būtų sustojusi po ilgos kelionės.
- Išeik. Pažadu palikti tavo žmones ramybėje.
Elfės akys pyktai žybtelėjo ir ji spyrė jam į koją.
- Kvailį, ten, kur mus radai, ir buvo mūsų kaimas. Kaip nesupratai iki šiol? Kas iš jo liko? Aš ir du demonai, apsimetę mano giminę? Galbūt ir daugiau likusiųjų yra, bet aš niekada jų nerasiu, nes kas nežuvo, tas pasislėpė iki geresnių amžių. O dabar dar seku kažkokį kvailį, patikėjusiam demono žodžiais? Geriau mirtum, nei liktum toks.
Užsimojusi smeigė nejudančiam Einarui į krūtinę, tačiau durklas tik barkštelėjo į metalą. Kaja nulenkė galvą ir nėrė pro palapinės angą į lauką, kur ją pasitiko staugiantys beveidžiai padarai.
Einaras perbraukė pirštais vietą, kur trinktelėjo durklo ašmenys. Nustebęs užčiuopė nedidelį rėžį ir kelis įtrūkius, kokia randasi ledui aižėjant ankstyvą pavasarį.
- Gudvaeri!
Trolis pakniubstomis įvirto į palapinę ir sukniubo po Einaro kojomis.
- Smok ietimi man į krūtinę.
- Didysis Vikgai?...
- Smeik sakau, - užrėkė antrąkart iškeldamas kirvį virš plikos galvos, - kitaip nusmeigsiu, kaip šunį, o kaulus paleisiu vėjais.
Gudvaeris pašokęs smogė ietimi į šarvus. Ieties antgalis tarsi sprogo, pažerdamas nuolaužas ant žemės.
Einaras perbraukė krūtinės šarvus. Nieko, nė menkiausio įbrėžimo. Nustebęs braukė pirštais per šarvus ieškodamas bent mažiausio trūkio, tačiau net senieji, palikti Kajos, buvo dingę.
Gudvaeris dejuodamas drebančiais pirštais surinko ieties nuolaužas. Paliegęs kūnas krūpčiojo tildomame verksme.
- Ko čia bliauni, - susierzino Einaras, - kario akyse neturi pasirodyti ašaros.
- Ietis, mano ietis, - lingavo Gudvaeris, - aš žuvęs...
Į palapinę įvirto Linajus – Ašimano ir Kajos brolis. Einaras žinojo, kad vis tiek bus stebimas ir nė kiek nesutriko, išvydęs vieną dieną tą elfą šalia, kuris net nebandė parodyti savo tikrosios išvaizdos.
Skvarbios akys nužvelgė trolį, o paskui klausiamai pažiūrėjo į Einarą.
- Jis tau trukdo?
- Mesk jį lauk, kaip kario dar prireiks, - numojo ranka Einaras.
Stebėdamas Linajų, tempiantį Gudvaerį laukan, vėl susimąstė – kodėl to elfo nepaskyrė generolu, kodėl reikėjo tokio žmogaus, kaip jis?
Krūtinėje sutvinksėjo šimtai ledinių adatų, badančių širdį. Tačiau skausmas buvo kažkoks kitoks, ne toks aštrus. Einaras mintyse nusikeikė, galvodamas apie Ašimaną ir giliai įkvėpė, laukdamas skausmo bangos. Tačiau ji neatėjo tokia baisi.
Vėl perbraukė pirštais ledo gabalą, įkalinusio širdį. Jokio įtrūkio, tačiau vidus buvo nebe toks skaidrus, labiau priminė drumstą vandenį.

- Nieko nebus, - sududeno demonas, - sienų neįveiksim. Sienų neįveiksim- tų tarakonų neišmušim. Tarakonų neišmušim- šeimininkas supyks.
Iš viršaus pasipylė dar viena strėlių kruša ir demonas pasiskubino dingti, nors kelios ir kiaurai pervėrė jo sparnus.
Einaras užvertęs galvą spoksojo į viršų, stebėdamas, kaip jam nieko nepadariusios, lūžinėja strėlės.
Pagaliau geležinis lietus liovėsi, tačiau nė viena galva nepasirodė virš sienų.
Vieno bokšto stogą jau temdė šešėlis, tačiau to neužteko, norėjo pamatyti juos degančius, griūvančius ir mirštančius. Susierzinęs Einaras smogė į sieną, kurioje neliko nė mažiausio įtrūkimo. Atsitrenkęs į žemę šalia sprogo akmuo, apiberdamas jį smėliu.
Užšokęs ant Cerbio, pasuko jį link savo kariaunos. Vis dažniau kilo mintis išvaikyti juos ir grįžti ten, iš kur atėjo, pagaliau susigaudyti pačiame savyje. Tačiau žinojo, kad išdavęs Ašimaną sulauks kažko baisesnio, nei mirtis.
Galbūt tie pavidalai, įkalinti ledo sienoje tame urve irgi buvo tie, kurie nepaklausė? Amžinai gyvi, amžinai įkalinti.
Nė vienas iš demonų per tas dienas neparodė jokio nusivylimo, nekantrumo dėl to, kad atėjus Einarui labai daug kas nepasikeitė. Jiems viena diena nieko nereiškė, turint omenyje, kiek jau gyveno. Galėjo palaukti ir daugiau. Tik troliai bruzdėjo, tačiau traukti negalėjo.
Einaras ilgai žiūrėjo į liepsnojantį dangų, laidantį žemyn ugnies kamuolius. Besiginančius tai gerokai vargino, nes vos tik aprimdavo lietus, puldavo beveidžiai, kurie nenutrūkstančiu srautu plūdo iš Šiaurės.
- Pirmi eis jie, - Einaras mostelėjo į linguojančią beveidžių karių armiją, - ir eit tol, kol jų kūnai pasieks patį viršų. O tada, - jis iškėlė kirvį, - o tada mes parodysim, kaip baudžiami tie, kurie nenori paklūsti.
Beveidžiai kariai neskubėdami nulingavo prie sienų. Vienas po kito krito, užlieti strėlių ir akmenų krūšos, vienas per kita lipo, uždengdami visą žemę savo kūnais.
Einaras patenkintas stebėjo, kaip kūnų kalnas vis didėjo.  Tačiau nestabdė jų. Auksiniai bokštai su kiekviena diena vis labiau degino jo šarvus, tirpdydami ledą krūtinėje ten, kur elfės durklas padarė pirmąjį trūkį. O ir niekada iš bokšto nepasitraukiantis Anielių valdovas. Norėjosi jį pasiekti ir perlaužti per pus, nugriauti jo bokštus, išdeginti sodus, sutrypti žemę, paverčiant ją liepsnų jūra.
Šalia jo tūpintis demonas garsiai šnopavo. Pro pražiotus nasrus sruvo tamsios seilės. Retkarčiais mostelėdavo sparnais, tarsi reikšdamas susirūpinimą.
- Valdove, vis tiek sienų viršaus nepasieksim, - nuskambėjo storas  balsas, tarsi akmuo ridentųsi sniegu.
- Sparnus turi.
- A...
- Kai jie baigsis, - Einaras mostelėjo į pro šalį žingsniuojančią kariauną, - eisit jūs.
- Bet...
Kirvis vienu mostu nuritino demono galvą, nukirsdami dalį sparnų. Einaras gūžtelėjęs pečiais ašmenis nuvalė į sniegą, stebėdamas, kaip degantis kraujas geriasi į žemę. Nejučiomis vėl palietė krūtinę ir užčiuopė dar kelis įtrūkius. Protą aptemdė įniršis ir norėjosi išžudyti visus- tiek besiginančius, tiek atakuojančius. O labiausiai jį.
Vos tik mintyse iškilo demono vardas, sukaustė neapsakoma baimę, užėmė kvapą, o nugarą surietė lanku. Drebantys pirštai paleido pasunkėjusį kirvį ir jis pargriuvo veidu į demono kraują.
Skausmas liovėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjęs.
Jis galėjo išpjauti visą kariauną, tačiau kas iš to, jei negali net pagalvoti apie tą, kuriam priklauso širdis. Tačiau skausmas buvo mažesnis, nei pirmomis dienomis.
- Arba tiesiog tu pripratai, -  tyliai sušnabždėjo Linajus, prisigretinęs šalia jo.
Einaras papurtė galvą – paskutiniai skausmo likučiai traukėsi iš minčių.
Ne, elfas tikrai nemokėjo skaityti minčių, tik gerai suprato, kas verda Einaro galvoje. Todėl Ašimanas ir paskyrė jį saugoti.
Galingas šiaurys papūtė į nugarą, kai pro šalį praūžė demonai, keldami dulkes nuo žemės ir garsiai plakdami sparnais. Atsispyrę suvirtusių kūnų kalvos, jie šoko link sienų. Ir krito vienas po kito perverti strėlių, iečių ar tiesiog nustumti aštrių kalavijų.
Tačiau, palengva, vis vienas ar kitas peršokdavo sieną, sutraiškydavo kelis gynėjus ir krisdavo negyvas.
Vienas auksinių bokštų sudrebėjęs įtrūko ir garsiai vaitodamas nuvirto, suskaldydamas dalį sienos. Vis daugiau demonų perskriejo į kitą pusę. Pasigirdo pirmieji žmonių klyksmai, mirštančiųjų dejonės.
Linajus linktelėjo. Akys kraugeriškai užsižiebė.
- Ašimanas, pasirodo, dėl tavęs neklydo.
Einaras beveik jo neklausė, tik nepaliaudamas trynė ledinį luistą krūtinėje, kuris vis labiau drumstėsi. Kažkas vyko viduje, girdint žmonių šauksmus ir demonų staugimus.
- Turbūt atėjo momentas kviesti Ašimaną.
Einaras sugriebė Linajų už rankos ir kietai suspaudė riešą. Demonas trūktelėjo visu kūnu, tačiau išsivaduot neįstengė.
- Dar ne.
- Traukis.
- Tu neturi man galios.
- Klysti, žmogau.
Linajus tiesiog akyse keitėsi, iš blyškaus elfo virsdamas kažkuo didesniu ir tamsesniu. Kūno kontūrai skydo, rankos vis labiau tįso. Nusipurtęs jį laikančią ranką, vienu sparnų mostu šovė į dangų ir nuskriejo link kautynių, jau persikėlusių į pilies kiemą.
Einaras užšoko ant Cerbio ir kulnais paraginęs, prigludo prie keteros. Šuo paskutinėmis dienomis pastebimai sulyso, iš nasrų nebevirto ugnies upės, tačiau vis dar turėjo pakankamai grėsmingos jėgos.
Atsispyręs nuo kūnų krūvos, perskriejo baigiančią griūti sieną ir minkštai nusileido pilies kieme.
Auksiniai bokštai blausėsi, spindintys lakštai vienas po kito krito žemyn, virsdami dulkėmis, kurios tuoj pat ore ir užsidegdavo. Kiek akys matė – gulėjo daugybė kūnų – žmonių ir demonų.
Sudrebėjęs sutrūkinėjo dar vienas bokštas ir dideliais gabalais subyrėjo, apiberdamas Einarą smulkiu akmeniniu lietumi. Užsiliepsnojęs dangus vis įnirtingiau žaibavo, pūsdamas troškų orą.
Kovų garsai palengva rimo, tik dar keletas riksmų sklido iš sugriautos pilies, kurios pačiame viršuje žiojėjo plyšys, išgriautas grubių nagų.
Tyla.
Tik dangus vis dar traškėjo, mėtydamas dvokiantį lietų.
Einaras palengva laiptais, paskui save vilkdamas kirvį, nuo kurio byrėjo varvekliai ir čia pat tižo į smulkias balutes. Taip jis ginklo ir nepakėlė, niekam nesmogė, neatėmė nė vieno žmogaus gyvybės.
Bet ši mintis džiugino.
Laiptai baigėsi tik pačiam pilies viršuje. Ant menės sienų sukabinti kilimai kaip tik baigė liepsnoti, viduje tvyrojo kraujo ir mirties kvapas. Užvirtęs ant stalo, paklaikusiomis akimis į nieką spoksojo Linajus, pervertas auksinės ieties. Į šipulius sudaužyti baldai mėtėsi aplink, užkloję žmonių kūnus.
Einaras stovėjo nuleidęs kirvį ir žiūrėjo mirštančiam Anielių valdovui į akis. Jose nebuvo nieko žiauraus ar kerštingo, tik begalinis skausmas, kad neįstengė apginti savo žmonių. Šalia, apsikabinusi jo ranką, gulėjo negyva, dailaus veido, moteris, tebespaudžianti kalaviją liaunose rankose.
Anielių valdovas sunkiai nurijo burnoje besikaupiantį kraują.
- Atėjai manęs pribaigti? O mano sūnus...
Einaras, nieko nesakydamas, priėjo prie plyšio sienoje ir pažiūrėjo į kiemą. Nebuvo likusio nė vieno gyvo demono, tačiau ir žmonės gulėjo negyvi. Tik mažas siluetas, klupdamas už kritusių bokštų nuolaužų, kažkur tolo.
- Jis saugus. Nė vieno neliko, kas sustabdytų.
- Gerai, - valdovo veide pasirodė ramybė, - gali dabar mane užmušti. Kas tu, kary?
Einaras priklaupė šalia jo, žiūrėdamas į mirusios moters veidą.
- Ji tave mylėjo?
- Kaip ir aš ją, - tyliai atsakė Anielius, iš paskutiniųjų kabindamasis į gyvybę, - prašiau jos, bet nesutiko pasislėpti, pasirinko...
Menė sudrebėjo. Pro išdužusius langus į vidų įsiskverbė šaltis, tuoj pat šerkšnu aptraukdamas kraujo balas ir sienas.
Su vėjo gūsiu menėje išdygo ir elfas ir patenkintas suriaumojo, išvydęs parkritusį Anielių valdovą.
- Einarai, dabar matai, kad ne veltui tave išrinkau. Tau bus už tai atsilyginta.
Elfas keitėsi tiesiog akyse, virsdamas į sparnuotą demoną su aštriais nagais. Nugara išsirietė, galva apaugo ragais. Daugiau nieko nematydamas, tik kritusį žmogų, jis ištiesė nagus link jo, gūdžiai riaumodamas.
Einaras stovėjo nuleidęs kirvį ir žiūrėjo į Anielių valdovą. Žmogus tvirtai įsikabino į žmonos ranką ir prisitraukęs ją arčiau, apsikabino. Pro užmerktas akis nusirito kelios skaidrios ašaros.
- Mes vis tiek laimėjom, Ašimanai, - sudejavo Anielius ir smeigė kalaviją demonui į krūtinę.
Naguota letena nubloškė ginklą ir iš galingos krūtinės pasigirdo garsus juokas.
- Tu – paskutinis. Daugiau nebėra kam ginti šių dvokiančių kraštų nuo mūsų. 
- O jis?
Anielius žvilgtelėjo į sutrikusį Einarą, pakėlusį ranką nuo krutinės. Ant piršto galų spindėjo mažytis vandens lašelis iš tirpstančio ledo. Kita ranka iškėlė kirvį.
Demonas nusijuokė.
- Ir ką dabar darysi? Juk mane nužudęs būsi kaip nuo grandinės paleistas pasiutęs šuo, kuris norės tik draskyti ir žudyti. Kas tave sustabdys?
Su paskutiniais žodžiais puolė, plačiai ištiesęs letenas, vos nenutraukdamas Einarui rankos. Tačiau kirvis rado kelią iki sprando ir demonas pargriuvo, laistydamas ir taip kruvinas grindis savo krauju. Mėšlungiškai virptelėję sparnai nurimo.
O Einaro viduje tarsi kas sprogo, aptemdydamas akis ir užgoždamas bent kokias mintis. Kraugeriškai apsidairęs nieko neišvydo – Anielių valdovas gulėjo jau miręs. Tačiau šnerves pasiekė kažkieno kvapas. O svarbiausia, kad tas kažkas tebebuvo gyvas.
Puolęs laiptais žemyn, nuskuodė į degantį pilies kiemą ir pagaliau išvydo – elfė klūpojo palinkusi virš pargriuvusio berniuko.
Einaras pajuto, kad bėga. Beprotiškai diegė vieną ranką, tačiau kita taip pat stipriai laikė kruviną kirvį. Galingi šarvai spaudė krūtinę ir pečius, tačiau jėgų dėl to nemažėjo. Peršokęs krūpčiojančio demono kūną, iškėlė kirvį aukštyn. Kažkodėl labiausiai norėjosi užmušti ją, o ne vos kvėpuojantį berniuką su kruvina nugara. Nors, vis dėlto, grįš ir užmuš jį paskui.
Į jį įsmigo ramios elfės akys. Persibraukusi atbula ranka veidą, nusibraukė pelenus ir ramiai paklausė:
-    O mano broliai?
Einaras reikšmingai dirstelėjo į kruviną kirvį ir savo pačiam siaubui pajuto kaip garsiai juokiasi, tarsi mėgaudamasis tuo.
-    Bet kodėl?
Jis nuleido kirvį ir susimąstė, stipriai suraukęs kaktą. Galų gale plačiai išsišiepė.
-    Nežinau.
Iškėlęs kirvį smogė tiesiai elfei į krūtinę.
Elfė vikriai šastelėjo į šoną. Kirvis, dūsliai riaumodamas, susmigo į juodą žemę.
- Einarai! Atsipeikėk!
Dar vienas mostas kirviu, rėžiantis sunkų orą. Elfė vėl išsisuko ir prigludo prie akmeninės sienos, spausdama kažką už nugaros.
- Einarai!
Plačiai užsimojęs smogė vėl, taikydamas į tą trapų sprandą. Tačiau elfė tik puolė į priekį, priglusdama prie krūtinės. Kirvis gūdžiai susmigo į akmenį taip lengvai, tarsi peilis į smėlį. Tačiau ištraukti nebespėjo. Kažkas aštriai dūrė į krūtinę. Viskas nušvito vienu mirksniu – pasaulis nebebuvo pilkai niūrus – kraujas žėrėjo raudoniu, auksinių bokštų likučiai – sodriu spindesiu, žmonių akys  - visomis galimomis spalvomis.
Elfė atsitraukė kiek svyruodama ir susiėmė už krūtinės, rankose tebespausdama varveklį kruvinais galais. Liūdnai šyptelėjusi atsitraukė dar truputį atgal.
Einaras iš paskutiniųjų gaudė troškų orą. Nepaklusnūs akių vokai vis grasino užsiverti, vaizdas išbluko. Kojos pačios sulinko, parversdamos sunkų kūną ant sutryptos žemės. Krūtinė liepsnojo taip, tarsi kas žariją būtų padėjęs ant plikos odos. Tarsi pro migla pasirodė lieknas pavidalas ir ausyse nuskambėjo tylus šnabždesys:
- Kai vyšnios žydės.


Širdies plote raudonavo lygus randas.
Einaras paspyrė tamsius šarvus ir prisėdo šalia budriai besidairančio šuniuko. Ugnies upes palengva gesino ledas ir šaltis. Kaip ir sakė milžinas – žemę aptraukė šaltis, grąsinantis kiekvienam gyvam. Tačiau Einaro tai per daug nejaudino. Šaltį jis mėgo.
Atsistojo, stengdamasis nežiūrėti į pilies likučius ir kritusius kūnus. Nenorėjo to matyti, nenorėjo to daugiau prisiminti, tačiau žinojo, kad vis tiek sapnuos kiekvieną naktį ir matys tas akis, maldaujančias jo ramybės ir atleidžiančias už viską.
Galų gale paplojo šuniukui per šoną ir atsistojo, šiek tiek svyruodamas. Kažkas nepatingėjo, kol jis taip gulėjo, sutvarstyti bjaurią žaizdą petyje ir nušluostyti pelenus. Kiekvienas įkvėpimas skausmingai nudiegdavo kūną, bet Einaras palengva nuslinko į priekį, atsargiai apeidamas demonų kūnus. Kažkur ten, toli, buvo jo namai.
Šunytis paklusniai nuturseno paskui.
Dangų traukė vis tamsesni audros debesys, tolumoje pakilo pirmoji pūga, šaldydama žemę. Šąlo.
- Keliaujam į namus. Iki vyšnių žydėjimo dar turiu sumedžioti lokio kailį dovanų.