Šiukškės moralei-II

Esam būtybės mes, dalyviai šuo su galimybėmis,
Kur homo sapiens paliko, tik mėsa su ydomis...
Mes užburti gamyklomis, sintetika, vitrinomis,
Kur laiko mįslės greit pavirto viktorinomis.
Žmonės marinasi...
Banalumas, kaip kabliukas,
Kad tik išlyst iš savęs, kad tik nepasirodyti kaip rūkas,
Idėjos tūpos, žmonės virsta į pasyvius padarus,
Nors durys adaros, vistiek jie lys pro langus pravirus.
Tokių juk daug, kurie neaišku ko vis parinas...
Juk taip madinga šaukt
„Gyvenimas tai pragaras, gyvent nėra prasmės“
Depresija madinga sirgt, net ir pirmoko suole.
Juk kiekvienam vaidinime, kiekvienas turi savo rolę,
Tad nedejuok turtuoli, tau iki vargšo toli.
Juk klaikiai nuobodu, kai iš pilkumo manijos
Karosai bando iš savęs išstumt piktas piranijas.
O jų privisusių, kad ir dižiausioj salėj tektų susigrūsti su savom ambicijom.
Visvien visi kaip vyno bonkė, tik gaila... kad seniai jau pustuštė...