Išeinu

Aš išeinu. Man čia nebesaugu. Jau nugriovė beveik visus senus pastatus aplink manąjį. Tad tik laiko klausimas kada mane aptiks. Negaliu to leisti, tad išeinu anksčiau. Nors nežinau, ar artimiausiu metu rasiu kanors patogesnio už apsnigtą esfaltą. Tiesą sakant mielai išeičiau ir iš gyvenimo. Gaila, jog negaliu, ir taip esu miręs. O pastaruoju metu ir dvasinė būklė panašesnė į konvulsijas nei į tikrą egzistensiją. Nebejaučiu nieko – nei šalčio, nei karščio, nei nuovargio. Net kraujo alkio. Paskutinį kartą taip jaučiaus, kai mane paliko Mokytojas. Pasakė, jog esu pakankamai subrendęs egzistuoti pats. Tada savaitę buvau dvasiškai negyvas. Iš pradžių dvi dienas kankinaus, verkiau, staugiau. O tada užėjo Didysis Niekas. Tiesiog atbukau ir nustojau reaguoti į aplinką. Tas pats dabar, tik turbūt kažkas prasuko kančios ir staugimo dalį, kaip filme. Tad tiesiog atsibudau ir ramstau kampus. Jau keturias valandas ramstau sienas bei spoksau į grindis ar lubas. Velniop mano egzistensija. Norėčiau išdėti pasaulį į šuns dienas, tačiau nebeturiu tam jėgų. Kas atsitiko per vieną sumautą dieną, jog aš dvėstu? Kur dingo mano svajonės, planai, troškimai? Gražinkit man mano sielą! Meldžiu...
Pala... Aš galiu nebemerdėti. Tereikia išeiti į saulę, leisti jai supudyti mane ir kartu su vėjeliu nuskrisiu į nežinią. Va taip paprastai. Liko tik pusvalandis iki aušros. Pusvalandis apsimetinėjimo jog egzistuoju. O tada....
- Tu kvailys. – Taria prikimęs moters balsas už manęs.
Pašoku, lyg apipiltas verdančiu vandeniu. Akimis ieškau balso savininkės. Kas per velniava? Kambaryje nieko nėra, net Kysa, palaidojusi viltis gauti ėsti, paliko mane vieną. Valio, Setai tau pagaliau nuvažiavo stogas! Garbės žodis, išmalčiau snukį tam, kuris pasakė, jog nemirtingumas dovana. Imu krizenti, po kelių sekundžių pasigirsta kvatojimas. Juokiuos iš padėties, iš savęs. Iš to, jog mano haliucinacija yra moteris, o šios paderės aš kaip imanydamas vengiu. Juokiuos iš to jog būdamas 600 metų amžiaus vis dar esu berniukas, iš to jog berniuku ir mirsiu. Juokas po kruputi virsta ašaromis, jas lydi kūkčiojimas. Kur aš nuėjau be Mokytojo? Ogi visiškai niekur. Praėjo tiek metų, aš mokiaus, skaičiau, stebėjau, klausiau. Gelbėjau ir žudžiau. Ir kas gi aš po viso to? Ogi vienišas bailus vaikinas, beviltiškas romantikas, net nebučiavęs moters. Svajotojas, ieškantis žmonėse prigimtinio gėrio. Asmuo kuris iki mėlynumo nušals rankas, kasdamas vienišą, sniege augančią gelytę, tam, jog parnešęs įsodinčiau į įskilusį vazonėlį, tada šildučiau, kovočiau dėl kiekvienos žydėjimo akimirkos, žinodamas, jog gėlė visvien nuvys. Aš esu tiek daug nereikalingų, nevertinamų dalykų viename. Nepritapau prie žmonių, buvau paverstas vampyru. Man duota amžinybė, ir, velniai griebtų, aš ją sumoviau. Dabar belieka mirti...
-Ar nesiliausi tu su ta mirtim? – Haliucinacija ima mane barti. – Numirti visada suspėsi, geriau lysk į lovą, kol netapai kepsniu. Saulė tuoj kils.
- Aš ir noriu iškepti. Noriu nudvėst! – sviedžiu savo batą į pusę, iš kurios sklido balsas. – Man ir be haliucinacijų pragaras, tad dink!
- Aš ne haliucinacija, Dramų Prince. Nustok čia psichuot ir varyk į lovą. Turi daug darbų ir švaistai laiką.  Kelk ledinę subinę, sakau.
Kelias sekundęs sėdžiu netekęs žado. Kažkokia fantazija mane keiksnos? Ar man jau ant tiek negerai, jog ginčyjuos su savo „moteriškąją puse“? Betkuriuo atveju niekur aš neisiu, eina ji tegu šieno pjaut.
- Au! – Man ant galvos nusileidžia keli gabalėliai tinko. Po poros sekundžių tai pasikartoja. Esu priverstas trauktis. Toks jausmas, jog pats namas stengiasi mane nuvyt į lovą. Kažin ar aš dar pagydomas, ar jau minkštos sienos gresia? Nenorom atsisėdu ant lovos, nė velnio nesuprasdamas žvalgaus aplink. – K-k- kas tu? Ko iš manęs nori?
- Na ir lėtų tu smegenų. Pagaliau paklausei. Aš tavo proto balsas, tavo galimybė išgyventi. Padėsiu tau grįžti į normalią būseną, džiaugtis tuo, kas tau duota.
- Pamiršk, neišdegs. Aš tokiam ultra giliam mėšle, jog niekas neištrauks. O ji nepastebėjai, aš nenoriu būti ištrauktas. Tad būk gera, eik tu š... – stiprus smūgis neleidžia baigti žodžio. Man į veidą atsitenkia Kysos dubenėlis.
- Pats ten eik. Aš tau padėt noriu, o tu purkštauji, lyg aplaistyta katė. Dabar klausyk. Man nusišvilpt ar tu nori mirt, ar gert, ar tango šokt. Tu davei priesaiką Manesterui. Ir tu ją vykdysi. 
Iš kur ši agresyvi haliucinaciją žino apie mano priesaiką Mokytojui? Ir jo vardą? Ir kas jai darbo mano priesaikos? Bet kita vertus.... Ji teisi, aš daviau priesaiką savo Mokytojui. Ir aš turiu ją vykdyti, kad ir koks suknistas gyvenimas bebūtų. Priesaiką branginti kiekvieną naktį, kiekvieną kraujo, kuris mane išlaiko šiam pasaulį, lašą. Visada kovoti už tai, kuo tikiu, dėl to, kas man atrodo teisinga. Bet aš nebegaliu. Tiesiog išsikvėpau, pasenau turbūt. O, kad galėčiau užmigti ir nebenubusti...
- Arisai! – krūpteliu išgirdęs savo senąjį vardą. – Tu neturi teisės liautis egzistuoti, girdi? Tau draudžiama.
- O tu kas tokia, jog man nurodinėtum? Norėsiu gyvensiu, norėsiu iškepsiu. – Pasigailiu šių žodžių nes į mane atskrieja kėdės nuolaužos.
- Aš? – Jos balsas silpnas, tylus, beveik kaip šnabždesys. – Aš kvailė padariusi klaidą, kurią nori pakartoti tu. Manestero mokinė, buvusi prieš tave. Nusižudžiusi, nes pasirodė per sunku. Dabar aš prakeikta dvasia, kurios jis nepaleidžia, nes visą tą laiką kaltina save dėl mano kvailumo. Tad aš neleisiu tau tapt tokiu kaip aš, dvasia be kelio į reinkarnaciją. Nenuvilk savo mokytojo, taip kaip nuvyliau aš.
Kelias sekundes mėginu suvokti faktą, jog Mokytojas gyvas. Nieko apie jį negirdėjau 540 metų. Kažin kur jis yra, ką veikia...
- Tai jis atsiuntė tave, jog mane prižiūrėtum? Ar kaip?
- Nea. Jis net nežino, jog esu. Tiesiog aš buvau šalia jo, kai jis tave mokė, mačiau, jog su tavimi jo siela atsigavo. Taip pat mačiau, kas buvo, kai jis išėjo. Ir dabar per sapnus ėmei jo šauktis, o aš tokiu dalykus jaučiu. Tad esu čia.
- Deja atvykai per vėlai, - tariu ir žengiu laukan. Pasitikti kylančios Saulės....