„G“.

Kad ir kaip norėčiau šaukti, kad tu dėl visko kalta, kad ir kaip norėčiau.. Nėra laiko, reikia važiuoti... Noriu, kad žinotum, aš visada apie tave galvoju. Visada.

Dažnai atsibundu ir dieną pradedu su tavim mintyse. Vis ginčijamės, vis bandau tau pasakyti, kad Tu negerai elgiesi, kad Tu manęs nesupranti, kad Tu manęs neklausai, kad tu su manim žaidi, kad tavo žodžiai mane skaudina. Sakau ir niekaip nelaimiu to ginčo. Tu vis sakai, kad Aš tavęs negirdžiu, kad Aš tavęs nesuprantu, kad aš tave skaudinu savo žodžiais... Aš sakau liaukis save aklai ginusi ir pasižiūrėk į viską mano akimis, bet... Kad ir ką tau besakyčiau viską girdžiu ateinant man atgal. Kiek aprimus suprantu, kad mes nesutariam ne todėl, kad esam skirtingi, mes panašūs. Labai panašūs. Ginam save ir daugiau nieko. Šiandien, kažkaip nukritus baimei ir trumpam įkvėpus gaivaus oro supratau, kad man malonu apie tave galvoti, malonu mesti į šalį tuos nesibaigiančius ginčus, aiškinimusis. Dabar, atėjus mintims apie tave, praktiškai niekas nekinta, gal tik truputi: tu sakai, kad aš nemoku tavęs mylėti ir esu nejautrus... Noriu pilti atgal ir sakyti, kad tu pati taip darai... Bet aš tik tave apkabinu, pabučiuoju į kaktą. Tu prisiglaudi, spusteli stipriau. Pakeli galvą šypsaisi ir pasižiūri į mane tomis akimis.
Tu sakai, kad Aš neteisus. Aš... Aš tik pabučiuoju tave į skruostą.
Tu bandai atrodyti nepriklausoma ir regis žaidi taip, kad viskas liktų tavo rankose... Aš pykstu ir ... Aš glaudžiuosi prie kito skruosto.
Tu draskaisi ir šauki, kad taip nieko nebus, kad čia tik žaidimas...! Aš tavęs nepaleidžiu! Laikau tol kol tu nurimsti! Spaudžiu prie savęs. Ir tegul būna prakeiktos tos ašaros!!!  Ar taip turėčiau elgtis??? 
Grįžkime prie priežasčių. Kad ir kaip noriu tave nuvyti, manęs nepalieka mintys apie tave. Aš vis prisimenu tą vaizdą, rašiau tau apie jį. Tu mano tėvų tėviškėje, sėdi ant suoliuko ir žiūri į mane. Aš tikrai maniau, kad taip turi atsitikti, kad taip bus. Dabar žiūriu į tave sėdint, tu žiūri į mane... Ir negi to nebus? Negi mes taip ir liksim?

Niekaip negaliu užbaigti minties, nesigauna. Padėsi? 

P. S. Kažkas man sakė, kad svarbu ne tai kas ką apie mus sako, svarbu tai kaip mes į tai reaguojam. Dabar pradedu suprasti, ką jis norėjo pasakyti.
Dar kai kas sakė, kad svetima laime laimingas nebūsi, šito nenoriu suprasti.

Taip mąstant man pasidaro kiek liūdna. Aš rašau tuos žodžius (žiūrėti viršuje:)) ir aš nenoriu tavęs tokios, savęs tokio. Aš noriu tavęs tokios kokia mačiau nuo pat pradžių, ar aš aklas? Tu minėjai, kad buvai naivi, kaip aš dabar. Aš manau, kad nebuvai naivi, tik dabar pasidavei. Tu sakai, kad tau dabar gerai, aš manau, kad tu dabar bijai!! Manau, kad apgaudinėji save dirbtinu saugumo jausmu! Sėdi savo buvusių santykių griuvėsiuose ir svajoji apie meilę! Tikrąją romantiką! O atsitikus progai bijai žengti žingsnį!!! Kaip ir aš sėdžiu savo paties pasistatytuose „išminties ir ledo“ rūmuose, bijau tau ištiesti ranką. Abu tokie protingi, taip matom vienas kita, taip rodom pirštu, taip žinom kito trūkumus... Bet prasidėjo viskas ne nuo to! Gi viskas prasidėjo noru tave apkabinti. 

Aš nebijau, jei taip teks pragyventi, bus liūdna, bet velniop. Aš bijau kad klysiu tau visko nepasakęs.

Tai ar klystu aš?