Nerutina

Kai jis žiūrėdavo į viršų, tai matydavo tik tamsaus ir rudo purvo sluoksnį. To purvo kvapas jam primindavo mamą. Apačioje telkšojo jo paties purvinas pilvas, patiestas ant tokio paties purvo, kaip ir viršuje. Aplink buvo šlapia bei slidu. Jis apsidairė savo pusaklėmis akimis ir jam pasidarė ramu. Pasidarė ramu dėl ateities ir visiškai nesvarbu dėl praeities. Jis labai labai lėtai apsivertė. Virš jo atsivėrė nuostabus peizažas. Peizažas į tamsiai rudo purvo sluoksnį, nesubjaurotą, kvepiantį tuo nepamirštamu kvapu. Primenančiu vaikystę, jaunystę bei brandą. Pažvelgus atgal bei priekin ramybė tik augo. Na, smagu, pamanė jis