mintisizmas

Išskrisk. Išskrisk tu!
Kaip Ragana atėjus nakčiai
tamsos be pilnaties pilnai
apžergia savo šimtametę šluotą.

Ir kyla audros, viesulai,
pagaudama nakties tirštumą
Ji lekia dangumi smagiai,
o mintys Jo dar girdi svaigų juoką.

Nerimsta, nemiega ilgesys;
kvatodamos jį stebi mūzos,
o ta, kuriai tu dainavai -
kasnakt skandina tavo kūną.

Materijoj išsiskiria vaizdai,
sukurdami tikrovės jausmą,
o ten, kur juokiasi jinai,
tamsoj, tu negali nubusti.

Paliest nei pykt tu negali,
jos juoką pasiimt kaip savą;
bandai, bet nieko neturi,
grimzti atgal į veidrodžio šešėlį.

Šešėlį proto ir jausmų,
minčių žalojančių tave,
o Ji kaip Ragana visų
skrajoja tuščiame laike.

Ir tu – kalėjime minčių
vis tūnai kiaurą dieną,
virpi nuo verkiančių akių,
bet šluostyt jų dar nepajėgi.