Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kas Aš?



Prasidėjo dar vienas tamsus, nykus, Žiemos rytas. Aš kaip visada neskubėjau dėti patalo sušildytų pėdų ant netikrų medinių grindų. Pakėlęs dar vis sunkia galva, pamačiau, jog už lango taip pat nyku kaip ir kambarį, bet žadintuvas jau kaukė lyg norėdamas perplėšti mano ausų būgnelius. Jaučiausi bejėgis sustabdyt tą pamišusį daiktą lovos gale, nes visas kūnas dar buvo nepajėgus jokiems darbams. Gulėjau ir laukiau stebuklo, kol visa tai pasibaigs, bet galiausiai pats pakilau ir paspaudžiau ta stebuklingą mygtuką, kuris atnešė nostalgiška, bet kartu harmoninga tyla i mano kambarį. Žinojau jei paliesiu grindis neturėsiu kelio atgal, bet gerai pamastęs nusprendžiau dar akimirka paklausyt tylos, kuri buvo kitokia nei kada nors anksčiau. Nesigirdėjo nieko išskyrus mano tylų širdies plakimą. Tas jausmas mane gąsdino, nes žinojau, kad namie turėjau būt ne vienas.
Už sienos puošniame Šventų paveikslų iškabintame Kambaryje miegojo mano tikrieji gimdytojai, kuriuos aš taip gerbiau ir mylėjau. Jie buvo tikri Dievo fanatikai, tikri krikščionys, jei padarydavau ką nors, ką draudžia Biblija, jie iškart rėždavo antausį, žinoma ne tokį kokį jūs įsivaizduojate, bet dvasinį, kuris būdavo kupinas posakių iš biblijos: „mylėk savo artima kaip patį save“  ir panašiai. Nors mano įsitikinimai buvo truputį kitokie. Aš netikėjau nei Dievu, nei bažnyčia nei Biblija.
Tylą kambaryje nutraukė mano pėdų trinamų i grindis sukeliamas garsas. Aš vaikščiojau, ieškojau apverstame kambaryje kuo šiandiena galėčiau apsirengti ir neradęs nieko kas atitiktų mano nuotaiką ėjau klaust gimdytojos ar  nematė mano mylimų juodų treningų. Eidamas pajutau kaip mano kojos mirksta tirštame skystyje, kuris tekėjo pro tėvų kambario durų apačia. Namuose vis dar vyravo tyla. Aš pabūgau eiti toliau ir apsisukęs grįžau atgal į savo kambarį. Staiga apsisukęs pamačiau jog tas skystis tamsios spalvos, bet niekaip neįžiūrėjau kokios. Namie elektra buvo laikinai nutraukta dėl žiemos išdaigų su sniegu. Mano kūnas virpėjo iš baimės ir nežinios. Niekaip neradau savyje jėgų vėl žengti per duris ir atskleisti ta baisia paslaptį kuri taip neramino mano siela. Nežinau kiek laiko prastovėjau žiūrėdamas i netaisyklingus pėdsakus, bet galiausiai radau savyje ryžto peržengti tą nežinios slenkstį ir atsakyti i tą vienintelį klausimą. Kai priėjau labai lėtais judesiais visas virpantis, drebančiom rankom paliečiau šaltą metalinę rankena, nuo kurios mane išpylė prakaitas, po truputį spaudžiau ją žemyn, jos girgždesys man buvo lyg tūkstančio vilkų staugimas. Pagaliau nukeliavau visą jos kelia ir beliko praverti duris. Dar vis nedrįstu. Kojos sustingo tam tirštam skystį širdis daužėsi kaip prieš infarktą. Giliai įkvėpiau ir staigiu judesiu atidariau duris.
Vos tik atmerkiau akis, viskas kas buvo mano skrandyje nuo vakar atsidūrė kraujo užtvindytoje patalpoje. To vaizdo neįmanoma apsakyti ar išreikšti žodžiais. Baltas sienas dengė raudoni it rimbo palikti dryžiai, kad ir kur žvelgtum matydavai tik vyraujančia raudoną spalvą. O kambario kairėje pusėje kur stovėjo sapnų mašina vaizdas kuris niekad neišnyko per visa mano gyvenimą. Atrodė jog atsidūriau skerdykloje. Motinos kūno dalys mėtėsi po puse kambario tėvo kaukolė kyšojo ten kur turėjo būti veidas. Toliau atsimenu tik tiek, jog praradau gebėjima matyti girdėti ir jausti. Kritau i raudoną skystį ir...

Po to įvykio praėjo penkeri metai. Taip ir nebuvo rasti tie kurie taip negailestingai išdraskė mano sielą ir ta vaikišką širdį. Nuo tada visus tuos metus praleidau vaikų namuose su mintimis: kas tada įvyko kodėl aš nieko negirdėjau nieko nepajaučiau, kodėl jie neužmušė manęs? Dar atsimenu vakarą prieš jų mirtį sėdėjom prie bendro, skaniausiu motinos paruoštų patiekalų stalo... vis dar nesusitaikiau su mintimi kad jų jau nėra, o aš čia.
Vieną dieną atėję keistos išvaizdos ir dar keistesnio balso žmonės mane išsivežė į mano naujus namus. Dar dabar gerai prisimenu kaip įsukom į Gergvių gatvės kelią, kuriame stovėjo nublukęs, geltonos spalvos medinis namas, su juodu numeriu pašonėje - trylika. Kiemas buvo visiškai neprižiūrėtas taip pat kaip ir patys namai, žinojau- kelio atgal nėra. Kaip ir maniau tapau tų namų vergu. Vienintelis namo privalumas tai kad jame buvo daug senų apdriskusių knygų. Iki to laiko kol gyvenau savo gyvenimą buvau su jomis susipykęs, bet dabar tai buvo vienintelis mano išsigelbėjimas nuo kasdienybės.
Keista ta mano kasdienybė: kol tėvai pildavo į gerkle džiaugsmą, kurį gaudavo iš rūsyje tūnančios bačkutės, kuri niekaip nenustodavo kunkuliavus, tol aš turėjau nesimaišyt po kojom ir nesirodyti jiems akyse, bet vos jie įpildavo tiek, jog jis pats lipdavo atgal netilpdavęs tarp kitų praeitų džiaugsmu, tada aš juos paguldydavau i visokių skudurų suveltą „lova“ ir tvarkydavau namus. Kasdienybės rutina keitė tik nutrintos pavardės ant knygų kurios man nebuvo girdėtos: Dostojevskis, Camus, Šekspyras, Kafka... . nežinau kodėl bet visos jos nustumdavo mane ten kur būdavau kuo norėjęs būt: Virtęs vabalu, kovojęs dėl meilės svetimuos kraštuos, vykdęs nusikaltimus, buvau maištininkas.
Tų knygų pagalba praslinko dar keleri metai. Atrodė jog jau perskaičiau visas rastas knygas tuose namuose po kelias dešimt kartų. Jau cituodavau savo mėgstama „Hamletą“ ir kitus kūrinius. Sakydavau: tvarkytis ar nesitvarkyt šiandiena? Štai kur klausimas kuris neduoda man ramybės.
Atsimenu akimirką, kai ryte prabudęs supratau, jog tai mano šeši tūkstančiai penki šimtai septyniasdešimtas rytas mano gyvenime  ir nuo šiol aš laisvas. Tik deja tas žodis „laisvė“ neturėjo prasmės mano gyvenime, nes neturėjau nei vieno skatiko kišenei. O laisvė tai pinigai. Tai taip ir toliau gyvenau tuose pačiuose „džiaugsmo“ kvapo pripildytuose namuose. Iki tos dienos....
Nakties šviesa prikildžiusi mano kambarį, aš sėdžiu ant lovos krašto akys ta naktį nesimerkė, už lango vėjas kėlė akmenis. Namuose nebuvo jokio žiburio tik rūsyje po bačkute ruseno liepsnelė. Staiga siaubingai suskaudo galva. Pasijutau lyg aš kambaryje bučiau ne vienas. Netoli lango pastebėjau tamsesnį siluetą, bet kai patryniau akis jis pradingo. Jausmas neblėso. Galva vis sunkėjo ko vėjo švilpimas tapo panašus i šnabždesį. Jis vis garsėjo ir aiškėjo. Atrodė jog kažkas stovėdamas šalia man sakytų tuos žodžius. Jie vis garsėjo ir garsėjo mano galvoje: ŽUDYK, UŽMUŠK JUOS, NUGALABYK, NUŽUDYK, KRAUJAS, ŽUDYK, ŽUDYK, ŽUDYK...  net nepajutau kaip atsikėliau ir nuėjau į virtuvę pasiėmiau didžiausia rastą peilį priėjau prie visiškai be sąmonės gulinčių mano globėjų ir.....
Treji metai praėjo po to įvykio, o aš dar vis nesuprantu kas aš toks, iš kur pas mane toks nežmogiškumas ir kas man tada liepė žudyti. Jau treji metai guliu ligoninei. Ne paprastoje kur guli su sulaužytais kaulais, bet tenai, kur guli žmonės, kurių dievas neišmokė kaip teisingai elgtis, galvot, ar mylėt. Vietoje į kurią atvykęs, žinai, jog niekas tavęs nepasiilgs, kur busi ištrintas iš istorijos ir niekas tavęs neprisimins.
2011-01-11 19:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-16 15:12
Dvasių Vedlė
Laikai keitaliojasi tik dievams suprantama tvarka, daug kur trūksta logikos, o pati istorija labai jau vargana.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą