Sausio 13-oji

Prieš dvidešimt metų,
o tarsi šiandien – vakar,
virš Lietuvos,
šalies gimtos,
kančių kančias patyrusios,
su viltimi atgimusios,
susitvenkė vėl švino debesys.

Tą šaltą sausio naktį
net žvaigždės ėmė gesti:
sudrebino žemę okupantų tankai
ir šarvuočiai,
trenksmais, keiksmais ir dūmais
prikėlę ne tik pankus
bei sparnuočius.

Prie laisvo žodžio bokšto
ir prie Parlamento,
kiekvienam lietuviui švento,
narsių šauklių kviesta,
susitelkė drąsių žmonių minia –
bebaimė, beginklė –
su malda ir daina
apginti šalies Atgimimo,
Aukščiausiojo mums lemto.

Minia dainavo ir skandavo:
“Lie-tu-va bus lais-va!
Lie-tu-va bus lais-va!.. ”
Visa šalis pabudo ir sujudo,
su jauduliu alsavo,
Brazdžionio žodžiais surypavo:
“Aš čia – gyva, aš čia - gyva! ”

O užpuolikų tankai
brovėsi pro žmones,
traiškė metalo vikšrais,
skynė pabūklų šūviais
ir daužė daužė
šautuvų buožėmis...

Šventa Lietuvos žemė –
žila mūsų sostinė -
paplūdo nekaltų žmonių krauju.
Sužeistieji dūmų migloje vaitojo.
Gyvieji įpykę, įniršę kartojo:
“Fašistai, fašistai,
kaip mūsų žemėje drįstat?!.. ”

Be baimės vėl visi skandavo
ir drąsiai laisvę pranašavo:
“Lie-tu-va bus lais-va!
Lie-tu-va bus lais-va!
Aš čia – gyva! Gyva! ”

O tankai vis riaumojo,
be paliovos grūmojo.
Jų trenksmą nustelbė
tautos narsa, malda
ir sielvarto rauda...

Nutilo šūviai tik tada,
kai su ryto aušra
pasaulį iš Kauno
apskriejo žinia
apie kruvinąjį sausį...

Ant balto, tyro sniego –
lašų lašai pralieto kraujo,
daugybė sužeistų
ir tuokart trylika šventų aukų,
apgynusių Laisvę –
Lietuvą, Tėvynę mūsų...

O, baisioji naktie,
O, skaudžioji aušra,
atminimuos gyva!
Tegu Sausio auka –
Šalies meilės liepsna -
neišblės niekada, niekada!..