Kadaise

Buvau kitokia nei visi nuo pat vaikystės:
Stovėdavau kiemo kampe patempus lūpą,
Ir kartais nesuprasdavau, kam tos draugystės,
Supiesi ant sūpynių, galva ratais sukas,
Tai krykšdavo vaikai, atbrailomis lekiojo,
Kvadratą žaidė, kalbino nesiožiuoti,
O aš vis kamuolio nepermesti bijojau
Ir gudrias taktikas dėliojau tik vaizduotėj.
Turėjau baimę, kuri priešpriešiais gyveno
Suvytusios senolės languose be stiklo,
Šnabždėdavos kaimynės tarpdury nuo seno,
Kad suvaikėjo, vos duktė namus paliko.
Kaip pavydėjau patiems einantiems į kiną
Ar lankstantiems špagatus kitoj pusėj gatvės,
Pasaulis tas, kurį mama uždraust mėgino, 
Viliojo tarsi šviečiantys soliariai naktį.
Gyveno jie palėpėje, jo vardas Kostas,
Be galo keista rodės tėčio neturėti,
Žadėtasis saldainis, pritariantis mostas
Ir jo leidimas už trumpikių pažiūrėti.
Deja, akimirka ir šiltas jausmas baigės,
Jau kitą dieną vaidinau, kad nepažįstu,
Mirksėdavo apvalainom akutėm gailiai,
Lyg riteris be žirgo, kovos laurams vystant.
Kai kraustėmės iš seno namo, žaibais trankės,
Raudojo draugės, kad manęs nebeturėjo,
O mano sodai, vasarom pritvinkę kantriai,
Vaikystės obelim daugiau nebežydėjo.