Klevo lapelių pasaka

Labai seniai, prie senos sodybos buvo vieškelis, kuriuo retai, kas važinėdavo. Kitoje vieškelio pusėje buvo nedidukas gojelis. Jame augo įvairūs medžiai: ąžuolai, beržai, eglės, pušys, šermukšniai. Gojelio pakraštyje puikavosi aukštas klevas storu kamienu ir plačiomis šakomis. Jį supo nedideli klevukai. Kasmet jie stiepėsi aukštyn, tarsi norėdami pasivyti senąjį klevą. Aplink miškelį augo krūmokšniai. Netoliese čiurleno upelis, jo pakrantėje žaliavo graži pievelė. Per miškelį vingiavo siauras takelis, kuriuo retkarčiais praeidavo žmonės grybauti ar uogauti.
            Sodyboje gyveno geras ūkininkas. Jis turėjo porą karvių, avių bandą, paršiukų tuziną... Kasmet čia sugrįždavo porelė gandrų. Jie apsukdavo ratą apie sodybą, norėdami įsitikinti ar niekas neišdraskė palikto lizdo. Pamatę savo lizdą, nusileisdavo ir linksmai kleketuodami pasisveikindavo su šeimininku. Ankstyvą pavasarį ūkininkas nueidavo į gojelį, išsigręždavo mažytę skylutę klevo kamiene, padėdavo ant žemės indelį, nuvesdavo lataką ir kantriai laukdavo, kol privarvės sulčių. Dažnai pas senelį užsukdavo Morta su draugėmis pasigardžiuoti klevo sulčių. Mergaitėms labai patiko šios sultys, nes jos yra saldesnės negu beržo. Klevo sultis yra sveika gerti.
            Pavasarį, atbudus gamtai, visi medžiai pradeda krauti pumpurus ir išsiskleidžia lapai; Medžių šakas apdengia vaiski žaluma. Parskridę paukščiai, savo gražiais balsais pagyvina miškelį. Gera ir smagu, einant siauru takučiu, klausytis jų giesmių, stebėti kaip aukštai medyje stuksena genys. Senelis klevas pasidabina savo gražiais lapeliais.  Vieną dieną kur buvusios, kur nebuvusios atskrido varnos  ir susisuko lizdus klevo šakose. Lapeliai pradėjo tarpusavyje kuždėtis, o senis klevas pyko, kad varnos kranksi ir triukšmauja.
- Ką darysim?  Kaip šią vasarą gyvensim, jei šitiek varnų? – siuto lapeliai.
- Tai jūs prašykit klevo, gal jis papurtys savo šakas taip stipriai, kad nukristų visi varnų lizdai,  - atsiliepė beržo lapeliai.
- Geriau mes paprašysim vėjo, - atsakė klevo lapeliai.
            Vieną akimirką klevo lapeliai sustabdė pro juos švilpusį vėją ir paprašė jo pagalbos. Vėjas sutiko. Lapeliai vėl ėmė kuždėtis.
- Tvirtai laikykimės, prisikabinę ant šakų, kad stiprus vėjas praūždamas mūsų pačių nenublokštų.
                Kitos dienos pusiaudienyje praūžė toks stiprus vėjas, kad nuo šakų nudraskė visus lizdus. Klevo lapeliai apsidžiaugė:
- Dabar mes galėsime ramiai klausytis kitų paukštelių čiulbėjimo, matyti, kaip saulės spinduliai žaidžia tarp mūsų, kaip lietus plauna mūsų veidelius...
              Staiga lapeliai pamatė voveraitę, kuri vikriai vikst, vikst šokčioja nuo šakelės ant šakelės. Ji nustrikseno žemyn, nubėgo prie ąžuolo ir susiradusi gilių godžiai sukramtė. Netoliese į beržą stukseno genys, o lapeliai galvojo „Ką jis ten daro? Ko jis ten ieško? “ Taip jie ir  nesuvokė, kas ten vyksta. Per visą vasarą lapeliai dar daug ko pamatė: tai lapė prabėga, tai zuikiai saulutėje šildosi, ežys pūkšdamas praeina, ūkininko avys ganosi pamiškėje...
              Morta su draugėmis retkarčiais ateidavo pasigrožėti klevo
medžiu. Jau nuo vidurvasario po truputį pradeda keistis lapelių spalva.
              Atėjo ruduo. Gamta pradėjo keisti savo spalvas. Aplankė šaltukas. Klevo lapeliai nusidažė įvairiomis spalvomis: rausvai, rusvai, geltonai... Kokios tada būna nuostabios spalvos!
              Senelis klevas pradėjo girtis savo kaimynams medžiams:
- Pažiūrėkit, kokie gražūs mano lapeliai. Aš esu gražiausias medis.
- O mano kamienas gražesnis, - atrėžė beržas.
- O aš esu stipriausias, - nenusileido ąžuolas.
            Pro šalį ėjo Morta ir išgirdo medžių ginčą. Ji paklausė:
- O ko gi jūs ginčijatės?
            Beržas atsiliepė:
-  Senelis klevas labai giria savo lapelius, o mus peikia.
- Ko jie tokie nuostabūs? – kalbėjo ąžuolas.
            Morta ramiai išklausė ir paaiškino jiems:
            -    Visi esate svarbūs ir reikalingi žmonėms: po beržais ir ąžuolais auga grybai, žiemą šildote mūsų būstus, gera mediena... Dėl lapelių grožio nesiginčysime. Rudenėjant klevo lapeliai savo nuostabiomis spalvomis puošia gojelį, o ypatingas grožis, šviečiant saulei.         
                Taip jie ilgai visą rudenį ginčijosi, kol vėjas niekadėjas visus lapelius nupurtė. Visą žemę nuklojo įvairiais lapais tarsi spalvingu patalu,  bet ir čia klevo lapeliai išsiskiria savo spalvomis. Smagu bėgti per tokius šiugždančius lapelius, ir ko tik nerasi po jais pasislėpusių: ir sraigių, ir grybų, ir gilių...
                Gojelyje liko žaliuoti per žiemą tik pušys ir eglės.
                Liūdna, kad toks gražus medis kaip klevas tiek trumpai būna pasipuošęs savo spalvotais lapeliais.