Dar tris ant viršaus
Uždėsiu.
Atsargiai, kad
Nesugriūtų mano bokštas.
Koks kvapas liejas
Pro langą pravirą
Su vėju,
Vos vos siūbuoja
Viršūnė medžio,
Gulinčio ant
Smėlėto girios tako,
Kuriame taip grimzta
Basos pėdos.
Kiekvieną šaką,
Lapą, žievės kiekvieną
Gabalėlį paliesti,
Kad vėl žaliuotų...
Sakais išsitepiau
Rankas.
Lengvai pakilo kirvis,
O kaip sunku pačiam
Akis atmerkti.
Tai sapnas
Tik.
Vaizduotės mitas.
Senų dienų istorija.
Dar pora medinių kaladėlių
Ir baigtas bokštas bus
Į dangų.